Lyduokių seniūnijoje pristatyta knyga „Kultūros paveldo takais aplink Ukmergę“
Liepos 15 dieną Ukmergės kraštotyros muziejaus rinkinių kuratorė bei viena iš knygos sudarytojų Kristina Zinkevičienė Lyduokių seniūnijoje pristatė knygą „Kultūros paveldo takais aplink Ukmergę“. Bendradarbiaujant su seniūnija, vietos bendruomene ir Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lyduokių padaliniu, knygos pristatymas tapo Lyduokių vidurvasario renginių dalimi.
Šiuo metu kilnojamąją parodą „Paveldo takais aplink Ukmergę“ taip pat galima apžiūrėti Lyduokių seniūnijos salėje (Taikos g. 2) iki liepos 31 d.
Knygą kviečiame įsigyti Ukmergės kraštotyros muziejuje (Kęstučio a. 9) arba Ukmergės turizmo ir verslumo centre (Kauno g. 1). Papildoma informacija telefonu +370 340 63957.
Knygos ir parodos parengimo projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Ukmergės rajono savivaldybė.
Įvyko Rimanto Zinkevičiaus parodos ir albumo „Iliustruoti anekdotai“ pristatymas
Liepos 10 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje įvyko Rimanto Zinkevičiaus iliustruotų anekdotų parodos ir albumo „Iliustruoti anekdotai“ pristatymas, skirtas autoriaus 70-mečio jubiliejui.
Dėkojame visiems dalyvavusiems ir kviečiame dar spėti aplankyti parodą – ji muziejuje eksponuojama iki liepos 31 d.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - VAITKUŠKIO DVARO DAMOS ŠILKINIAI BATELIAI
Muziejaus ekspoziciją papildė unikalios muziejinės vertybės – Vaitkuškio dvaro damos šilkiniai bateliai, dovanoti vestuvių proga 1848 m. Šis elegantiškas XIX a. aksesuaras – ne tik mados reliktas, bet ir tylus liudininkas istorijos, menančios vieną iškiliausių Ukmergės krašto dvarų.
Rašytiniuose dokumentuose Vaitkuškio dvaras minimas nuo XVI a. pr. Kultūrine prasme – tai vienas reikšmingiausių ir unikaliausių Ukmergės krašto dvarų, neatsiejamas nuo garsiosios Kosakovskių giminės, kurios atstovai buvo aktyvūs kultūros puoselėtojai bei skleidėjai. Čia buvo sukaupta didžiulė (12 tūkst. tomų) biblioteka, paveikslų, porceliano, numizmatikos kolekcijos, giminės archyvas, gausūs Stanisolovo Kazimiero Kosakovskio fotografijos rinkiniai. Deja, karų metu dvare sukauptos vertybės buvo išvežiotos ir išblaškytos po įvairias vietas.
Nusiaubtas ir tik iš dalies apgyvendintas Vaitkuškio dvaras stovėjo iki II pasaulinio karo. 1946–1948 m. rūmai visiškai sugriauti. Liko tik jų fragmentai. Buvusią rūmų didybę ir grožį liudija išlikę fotografijos ir išsamūs kambarių aprašymai bei pavienės išsaugotos dvaro vertybės.
Vaitkuškio dvaro savininkai Kosakovskiai rūpinosi ne tik savo dvaru, bet ir apylinkių gyventojais – kaimuose steigė mokyklas, vaikų prieglaudas, senelių namus, ligonines, diegė pažangesnius žemės ūkio padargus. Dvare buvo įkurti fotografijos laboratorija bei teatras. Dvaro teritorijoje – nedidelė cukraus įmonė. Visa tai liudija Vaitkuškį buvus ne tik didingu dvaru, bet ir pažangiu to meto kultūros bei visuomeninio gyvenimo centru.
Apsilankę Ukmergės kraštotyros muziejuje turėsite galimybę iš arti pamatyti unikalius XIX a. šilkinius batelius ir prisiliesti prie turtingos Vaitkuškio dvaro istorijos – istorijos, kuri ir šiandien pasakoja apie krašto kultūrą, žmones bei jų palikimą.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Vaitkuškio dvaro damos šilkinių batelių pora. Dovanoti vestuvių proga 1848 m.
UkKM 4523/1-2
IE-728/1, IE-729/2
Daugiau informacijos apie Vaitkuškio dvarą rasite Ukmergės kraštotyros muziejaus išleistoje knygoje „Kultūros paveldo takais aplink Ukmergę“.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - LIETUVOS RADIJO 100-METIS
Radijo atsiradimas
Radijo atsiradimas – tai XIX–XX a. sandūroje vykusių technologinių atradimų grandinė. Radijas – technologija, kurios veikimas grįstas garso perdavimu elektromagnetinėmis bangomis, kabeliniu ar interneto tinklu, palydovais. Atlieka informavimo, pramogų, socializacijos ir kitas funkcijas, gali būti propagandos priemonė.
Pagal finansavimo būdą ir tikslus radijas gali būti valstybinis, visuomeninis, bendruomenės, komercinis.
Oficialiu radijo išradėju laikomas italas Guljelmas Markonis (Guglielmo Marconi, 1874–1937), kuris 1896 m. užpatentavo pirmąją sėkmingą belaidžio telegrafo sistemą. 1873 m. škotų fizikas Džeimsas Klerkas Maksvelas (James Clerk Maxwell, 1831–1879) matematiškai įrodė elektromagnetinių bangų egzistavimą. 1887 m. įvyko pirmieji bandymai, kuomet vokietis Heinrichas Rudolfas Hercas (Heinrich Rudolf Hertz, 1857–1894) laboratorijoje sukūrė prietaisą, skleidžiantį ir priimantį elektromagnetines bangas. 1895 m. išrastas pirmasis belaidis ryšys, kuomet rusų fizikas Aleksandras Stepanovičius Popovas (Aleksandr Stepanovič Popov, 1859–1905) pademonstravo aparatą, priimantį žaibo išlydžio signalus, o G. Markonis netrukus šią technologiją pritaikė Morzės abėcėlei perduoti per atstumą. 1906 m. Kūčių naktį amerikiečių išradėjas Reginaldas Aubrey Fessendenas (Reginald Aubrey Fessenden, 1866–1932) iš Brant Roko (JAV) transliavo pirmąją pasaulyje garsinę radijo laidą. Reguliarias transliacijas vieni pirmųjų surengė Li De Forestas (Lee De Forest, 1873–1961) (1908 m., Paryžius) ir Charles David „Doc“ Herroldas (Charles David "Doc" Herrold, 1875–1948) (1909 m., San Jose, Kalifornija).
1919 m. įsteigtos pirmiosios radijo stotys Kanadoje, Nyderlanduose. Po I pasaulinio karo Europos vyriausybės ėmėsi didesnės radijo transliacijų kontrolės, numatyta auklėjamoji, kultūrinė funkcija. XX a. 3-6 deš. (iki televizijos išpopuliarėjimo) radijas daugelyje šalių buvo įtakingiausia žiniasklaidos priemonė.
XX a. 4 deš. naujos technologijos lėmė radijo kaitą. Nuo 1960 m. bendrovei „Sony“ pradėjus gaminti tranzistorinius nešiojamus radijo imtuvus, radijas tapo populiarus tarp jaunimo. Ieškant būdų gerinti perduodamo garso kokybę ir mažinti dažnių ribotumo problemą 1986 m. sukurta skaitmeninio radijo transliavimo sistema DAB (Digital Audio Broadcasting), 2003 m. – skaitmeninio pasaulio radijo sistema DRM (Digital Radio Mondiale). 1994 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmą kartą radijas transliuotas internetu.
XXI a. radijas laikomas lengviausiai prieinama ir viena pigiausių informacijos priemonių.
Radijas Lietuvoje 1926–1940
Reguliarios Lietuvos radijo programos transliacijos pradėtos 1926 m. birželio 12 d. iš Kauno radijo stoties (pranešėjas Petras Spaičys). Pusmetį kasdien buvo transliuojama 1,5 valandos trukmės programa, kurią sudarė laikraščių ir agentūros ELTA informacija, orų pranešimai, plokštelių muzika, operų iš Valstybės teatro transliacijos. 1927 m. 3-4 valandų trukmės programą papildė visuomenės veikėjų, mokslininkų ir menininkų paskaitos, literatūros vakarai, radijo teatras (pirmasis radijo vaidinimas – Liudo Giros (1884–1946) „Beauštanti aušrelė“, 1927-03-04), specializuotos laidos vaikams, moterims, ūkininkams, to meto visuomeninių organizacijų (šaulių, skautų) valandėlės, pradėti kurti serijiniai vaidinimai su nuolatiniais herojais – Petro Biržio (1896–1970) „Pupų Dėdės pastogėje“, estradinės grupės „Linksmieji broliai“ programos ir kt., rengtos tiesioginės transliacijos iš svarbiausių šalies įvykių ir švenčių renginių vietų.
1927–1929 m. veikė Radijo taryba – visuomeninė organizacija radijo darbui ir programoms koordinuoti bei kontroliuoti. 1929 m. panaikinus Radijo tarybą, įkurtas valstybinis radijas Valstybės radiofonas – įstaiga, 1926–1940 m. rengusi radijo programas Kaune. Lenkijos okupuotame Vilniuje 1927–1939 m. veikė lenkų pastatyta Vilniaus radijo stotis ir Vilniaus radiofonas (Lenkijos radijo Vilniaus skyrius). 1935 m. Lietuva tapo Tarptautinės radijo sąjungos nare, Valstybės radiofonas įtrauktas į tarptautinį keitimosi radijo pogramomis tinklą.
1936–1939 m. veikė Klaipėdos radijas – valstybės radiofono padalinys, daugiausia retransliavęs Kauno radijo stoties programą, bet rengė ir originalių laidų. 1939 m. Vilnių grąžinus Lietuvai atstatyta Vokietijos aviacijos subombarduota radijo stotis. 1939 m. lapkričio 26 d. Vilniaus radiofonas vėl pradėjo veikti, iš pradžių kaip savarankiška įstaiga, 1940 m. vasario 21 d. tapo Valstybės radiofono skyriumi, laidas daugiausia retransliavo iš Kauno.
Radijas Lietuvoje 1940–1990
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą Valstybės radiofonas buvo įtrauktas į Sąjunginį radijo komitetą Maskvoje, pertvarkytas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie LSSR liaudies komisarų tarybos, pakeista vadovybė ir darbuotojai, įkurtos agitacijos ir propagandos redakcijos, pradėtos transliuoti laidos iš Maskvos.
Vokietijos okupacijos laikotarpiu (nuo 1941 m. rugpjūčio) Lietuvos radijas buvo įtrauktas į Vokietijos radijo tinklą ir dirbo prižiūrimas vokiečių cenzorių.
1944 m. Lietuvos radijas tapo SSRS sąjunginio radijo padaliniu, pradėtas kurti laidinio radijo tinklas. Per kelerius metus radiofikuoti visi valsčių ir kolūkių centrai. Transliuojamose programose didžiausią dalį užėmė komunistinę ideologiją skleidžiančios, sovietinį gyvenimą propaguojančios laidos.
1948 m. vasarį prasidėjo visų užsienio radijo transliacijų slopinimas, trukęs iki 1988 m. lapkričio 30 d.
1945 m. atstatyta Vilniaus, 1950 m. pastatyta Sitkūnų (prie Kauno) radijo stotys. 1956 m. įkurta antroji (kultūrinė muzikinė) Lietuvos radijo programa, atsirado daugiau kultūrinių laidų. 1957 m. sujungus Radijo informacijos vyriausiąją valdybą ir Vilniaus televizijos studiją buvo sudarytas Televizijos ir radijo komitetas. Per visą SSRS okupacijos laikotarpį Lietuvos radijas buvo griežtai kontroliuojamas ir cenzūruojamas. Pirmosios tiesioginės žurnalistų rengiamos laidos buvo 1987 m., kuomet pradėtos skaityti spaudos apžvalgos ir laida „Klausiate – atsakome“.
Dideli pokyčiai Lietuvos radijuje prasidėjo 1988 m. – laidoje užsienio lietuviams paskelbta apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimą, pradėti transliuoti nekupiūruoti interviu su Sąjūdžio nariais, pokalbių įrašai. 1989 m. atleisti radijuje dirbę Glavlit darbuotojai, neliko cenzūros.
Radijas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo
1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos/Atkuriamojo Seimo sprendimu pakeistas Lietuvos televizijos ir radijo komiteto statusas – įkurta Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atskaitinga valstybės įstaiga Lietuvos radijas ir televizija. Nuo 1990 m. Lietuvos radijas transliuoja visą parą.
1991 m. sausio 13 d. SSRS kariuomenės ir KGB padaliniai šturmu užėmė radijo ir televizijos pastatus Vilniuje. Šturmuojamas Lietuvos radijas transliacijų nenutraukė. Nepriklausomos Lietuvos radijas sausio 14 d. pradėjo transliuoti iš Sitkūnų (prie Kauno) radijo stoties, vėliau – iš Vyriausybės studijos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, laikinos studijos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos garso įrašų namuose ir kitų vietų. Iš Lietuvos radijo studijų Vilniuje Konarskio gatvėje sovietiniai kolaborantai transliavo prosovietinio Tarybų Lietuvos radijo programą. Maskvoje žlugus rugpjūčio pučui, 1991 m. rugpjūčio 22 d. okupantai pasišalino iš radijo pastatų.
1993 m. Lietuvos radijas tapo Europos transliuotojų sąjungos (European Broadcasting Union, EBU) nariu, su kitais sąjungos nariais pradėjo keistis muzikinėmis programomis. 1996 m. priimtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas, kuriuo radijui ir televizijai suteiktas visuomeninio transliuotojo statusas, panaikinta atskaitomybė Seimui. Lietuvos nacionalinis radijas tapo pelno nesiekiančia viešąja įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto ir komercinių pajamų.
1989 m. pradėjo veikti pirmoji komercinė radijo stotis „M1“, skirta jaunimui. Vėliau pradėjo veikti komercinės radijo stotys „Radiocentras“, „Vilniaus varpas“, „Znad Wilii“ ir kitos. 1993 m. Vilniuje įsteigta Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, vienijanti Lietuvoje veikiančias privačias radijo ir televizijos stotis ir ginanti jų teises. 2003 m. Lietuvos radijo ir televizijos centras pradėjo skaitmeninio radijo transliacijas.
2023 m. 40 transliuotojų valdė 22 nacionalinių, 10 regioninių ir 20 vietinių radijo stočių; populiariausios: „M1“, „Lietus“, „LRT Radijas“, „Radiocentras“, „Power Hit Radio“, „Relax FM“, „M1 PLIUS“, „Žinių radijas“, „Zip FM“, „Radio R“.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas/
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas-lietuvoje/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Radijas
https://lt.fmuser.net/content/?754.html
