[otw_is sidebar=otw-sidebar-1]

Daubariškių piliakalnis

Yra apie 1,5 km į pietus nuo Daubariškių kaimo (Želvos seniūnija), Želvos girininkijos 18 kvartale, Siesarties upės dešiniajame krante. Piliakalnis vietinių gyventojų vadinamas Pažemiais arba Dudelienės kalnu, nes šalia anksčiau yra buvęs jos vienkiemis. Piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje. Iš rytų, pietų ir vakarų jį juosia pelkėtas upės slėnis, šiaurėje yra aukštuma.

Piliakalnio šlaitai statūs, 10 – 11 m aukščio (nuo slėnio paviršiaus). Aikštelė ovali, 30 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 20 m pločio, vidurinėje dalyje šiek tiek iškila. Aikštelės šiauriniame gale yra 20 m ilgio, 0,3 m (nuo aikštelės) ir 1,5 m (iš išorės) aukščio pylimo liekanų. Piliakalnis buvo ariamas, pylimas iškleistas.

1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Kultūrinio sluoksnio pėdsakų ir atskirų radinių neaptikta.

Piliakalnis skirtinas pirmiesiems amžiams po K.

V. Leščius

Deltuva

Deltuvos miestelis įsikūręs 6 km. į vakarus nuo Ukmergės, prie Ukmergės – Kėdainių kelio. Miestelio centre tyvuliuoja nedidelis ežerėlis vietinių žmonių vadinamas “Bambizų bala”, netoliese teka Armonos upelė. Iš miestelio centro eina keliai į Ukmergę, Kėdainius, Veprius.

Lietuvos istorinėje geografijoje Deltuva (iki XIX a. rašytiniuose šaltiniuose minimi įvairūs žodžio kamieno “Dėviltav-“ variantai) įsitvirtino kaip XI – XIII a. egzistavusios Deltuvos žemės (valstybizuoto junginio) centras, lenkų istorikas H. Łovmianskis yra pateikęs galimą šios žemės žemėlapį. Tačiau naujausi istorikų tyrimai (G. Zabiela, T. Baranauskas), besiremiantys archeologiniais faktais teigia, kad Deltuvos miestelio apylinkės buvo Deltuvos žemės, apėmusios dabartinių Molėtų r. vakarinę, Anykščių r. pietinę, Ukmergės r. rytinę ir Širvintų r. šiaurės rytinę dalis, vakarinis pakraštys, priklausęs vienam iš aštuonių (Vilkmergės) Deltuvos žemės valsčių. Būtent tokia (paribio) dabartinės Deltuvos ir jos apylinkių padėtis ir “išsaugojo” jose buvusiai(oms) piliai(ims), o vėliau ir jose besikuriantiems dvarams Deltuvos vardą. Todėl XVI a. istoriko Strijkovskio pasakojimai apie Ukmergės ir Deltuvos įkūrimą J. Dausprungo – daugiau legendinės istoriografijos pavyzdys. Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Deltuvos žemė dar kurį laiką gyvavo kaip atskiras vienetas, bet XIII a. pabaigoje sunyko, užleisdama vietą naujoms struktūroms.

1385 m. minimas nedidelis Deltuvos valsčius (land Dewilto). LDK valdant Vytautui, Deltuvos pilis ir žemės atiteko Vilimantų, vėliau persivardinusių į Kęsgailas, giminei, Vytauto šalininkams ir rėmėjams, jos atstovai minimi kovose su kryžiuočiais, Vytauto diplomatiniuose žygiuose. 1434 m. Deltuvos apylinkėse jau minimas valdovinis dvaras. XV a. iš magnatų Kęsgailų ir su jais susijusių bajorų dvarų susiformavo didelė Deltuvos vardu vadinamų dvarų grupė – Deltuvos laukas. 1524 – 1624 m. dokumentuose Deltuvos laukas ir dvarai paminėti net 234 kartus. Pagal tai galima lokalizuoti, kad Deltuvos dvarai buvo išsidėstę abipus Šventosios upės – Balelių, Žeimių, Deltuvos, Dainavos, Veprių, Pabaisko, Vaitkuškio apylinkėse. Nusilpus Kęsgailų giminei, subyrėjus Deltuvos laukui, nepaisant daugkartinio dvarų valdų bei savininkų kitimo, net 1888 m. Deltuvos miestelio apylinkėse dar buvo trys dvarai turėję Deltuvos vardą (prie miestelio – ant Armonos kranto, netoli Kauno plento ir Deltuvos – Veprių kelio sankryžos ir netoli dab. Dainavos gyvenvietės) bei Deltuvėlės kaimas netoli Vaitkuškio. Tad Kęsgailoms gali būti priskiriamas Deltuvos vardo išplatinimo ir įtvirtinimo “nuopelnas”.

Kęsgaila (Mykolas) Vilimantaitis, Žemaitijos seniūnas, save titulavęs “Deltuviškiu”, 1444 m. Deltuvoje fundavo bažnyčią. Pagal tų laikų tradicijas bažnyčios buvo steigiamos jau apgyvendintose vietovėse, todėl tikėtina, kad tuo metu čia jau buvo nedidelė gyvenvietė ir bažnyčios pastatymas suvaidino jos vystymuisi teigiamą vaidmenį.

Deltuvos miestelis minimas nuo 1560 m.

Vėliau Deltuvos dvaras su miesteliu priklausė Daumantams, nuo XVI a. pradžios – Radviloms. Po jų – Zavišoms, Šemetoms. 1610 m. A. Šemeta užstatė Deltuvos dvarą Ariogalos tijūno žmonai K. Kenstartienei. Iš aprašymo matyti, kokio tuo metu būta Deltuvos miestelio: 9 ūkiai su 5 valakais ir sklypais; 15 daržininkų valdę po 0, 5 valako žemės (taigi apie 120 – 150 gyventojų). XVIII a. pradžioje Deltuvą valdė Gruževskiai, o nuo XIX a. – Tiškevičiai.

Prieš 1570 m., Deltuvoje jau buvo įsteigta evangelikų – reformatų parapija. Spėjama, kad ją galėjo įsteigti Radvilos, o bažnyčią pastatydino Zavišos. 1615 m. Merkelis Šemeta ir Kristina Šemetienė evangelikams užrašo Deltuvos dvarą. Bresto maršalka Jurgis Samsonas Podbereskis 1629 m., o jo žmona Darata 1638 m. suteikia evangelikų parapijai fundacijas, pagal kurias buvo pastatytos mūrinė bažnyčia, mokykla ir prieglaudos namai, pamokslininkui ir mokyklai išlaikyti užrašytas Kermužės kaimas Naugarduko paviete. Parapijinė mokykla minima ir 1650 m. Fundacijas Deltuvos evangelikams skyrė ir Zacharijus Rimvydas (1650 m.), Jonas Nezabitauskas (1720 m.), Darata Nezabitauskienė (1733 m.), Jonas Gruževskis (1756 m.). Deltuvą valdant protestantams Gruževskiams, į miestelį atsikėlė daug protestantų tikėjimą išpažįstančių žmonių, Gruževskiai išlaikė protestantų pastorių. Kai apie 1841 m., dėl finansinių sunkumu Gruževskiai pardavė dvarą Tiškevičiams, protestantai išsikėlė iš Deltuvos ir 1870 m. jų tegyveno vos keletas. Nors Tiškevičiai ir padidino protestantų pastoriui dar Gruževskių skirtą žemės sklypą iki 22 dešimtinių (dešimtinė 1,092 ha), o 1841 m. evangelikų – reformatų kunigui A. Mačiulskiui ir jo žmonai Henrikai buvo leista Deltuvoje atidaryti mergaičių pensioną (ar jis buvo atidarytas – žinių nėra), bet XIX a. pabaigoje, protestantų kunigas, išnuomavęs savo žemę, išvyko iš Deltuvos.

XIX a. Deltuva buvo susiskirsčiusi į “bambizų galo” ir “gudų galo” puses. “Bambizais” lietuviai vadino protestantus, įsikūrusius apie evangelikų – reformatų bažnyčią, o “gudais” buvo vadinami apie katalikų bažnyčią įsikūrę atsikėlėliai iš kitų vietovių – Lenkijos, Gudijos. Tarp šių “galų” buvo nesutarimų, priešiškumo, net susidūrimų.

Po 1863 m. sukilimo, rusinant Lietuvą, Deltuva buvo pavadinta Konstantinovu (1867 m.). Teigiama, kad tai buvo pačių Deltuvos valsčiaus valstiečių bendruomenių susirinkimo nutarimas, kas pilnai tikėtina, nes dėl trėmimų ir atsikėlėlių iš Rusijos galėjo pakisti kaimo bendruomenių sudėtis. Konstantinas fon Kaufmanas I tuo metu buvo Šiaurės – Vakarų krašto viršininkas. 1868 m. jis buvo pervestas į Turkestano kraštą, iš kur, sužinojęs apie nutarimą pervadinti Deltuvą savo vardu, atsiuntė malonų laišką ir 300 rublių, kuriuos padėjus į banką, jo mokamus procentus liepė kasmet įteikti geriausiam(iai) Deltuvos mokyklos mokiniui(ei). Procentai buvo išmokami iki 1880 m., kol bankas bankrutavo, o Deltuva Konstantinovu buvo vadinama iki 1914 m.

Nuo XVIII a. pabaigos Deltuvoje veikė katalikų parapinė mokykla. 1777 m. ją lankė 11 mokinių, 1781 m. – 21. Vėliau, tikriausiai, mokykla nustojo veikusi, nes 1851 m. vyskupo M. Valančiaus Deltuvos parapijos vizitacijos akto prieraše vyskupas ragina kleboną įsteigti parapijos mokyklą. Tikriausiai klebonas įvykdė vyskupo nurodymą, nes 1863 m. parapinė mokykla ir joje besimokę 29 mokiniai jau paminėti dokumentuose. 1863 m. ji buvo uždaryta ir 1865 m. įsteigta valdiška pradinė mokykla (rusų kalba), 1903 m. – mergaičių valdiška pr. mokykla. XIX a. pabaigoje Deltuvoje buvusiame dvare veikė daržininkystės – bitininkystės mokykla. Tarp kitų ją baigusių 1885 m. buvo ir rašytoja G. Petkevičaitė vėliau pasirašinėjusi Bitės slapyvardžiu. 1883 – 1884 m. Deltuvos valsčiaus Jakutiškių ir Novikų kaimuose caro žandarai surado ir uždarė slaptas mokyklas kur vaikai buvo mokomi lietuviško rašto (mokė Ona Žliobaitė). 1911 m. pastatomas, bet dar neįrengiamas namas mokytojams, mokykloje mokosi virš 100 vaikų. 1918 m. jau veikė lietuviška dviklasė mokykla (70 vaikų). 1921 m. Deltuvos valsčiuje buvo 3 valdiškos ir 4 privačios pradinės mokyklos. Prie visų jų buvo vakariniai kursai suaugusiems. Jas lankė virš 350 vaikų ir apie 200 suaugusiųjų. 1929 m. Deltuvos valsčiuje buvo 5 mokyklos kaimuose ir viena 3 komplektų mokykla miestelyje. Mokykloje mokėsi 130 mokinių, bet mokslo metų pradžioje dirbo tik 2 mokytojai. 1932 m. Deltuvos pradžios mokyklą lankė 159 vaikai, 1938 m. – 208, 1939 m. – 261, valsčiuje – 1064 vaikai. Nuo 1957 m. Deltuvos mokykla tapo vidurine.

1613 m. Deltuva jau pažymėta LDK žemėlapyje, 1744 m. gavo turgaus ir prekymečio privilegiją. Nuo 1864 m. iki 1950 m. Deltuva buvo valsčiaus centras. 1905 m. birželio 25 d., per Švč. Trejybės atlaidus Deltuvoje buvo išklijuoti atsišaukimai prieš carą. 1850 ir 1937 m. Deltuva nukentėjo nuo didelių gaisrų, 1847 m. sudegė grafo Tiškevičiaus karčema. 1882 m. Deltuvoje įsteigta taupomoji – skolinamoji kasa turėjusi apie 300 narių ir savo dokumentuose toliau naudojusi Deltuvos vardą (“(…) Vilkmergės apskrities, Konstantinovo valsčiaus, Deltuvos miestelyje (…)” !) veikusi iki I pasaulinio karo. 1910 11 14 Deltuvoje buvo surengtas pirmasis lietuviškas vakaras – vaidinti spektakliukai “Šv. Cecilija” ir “Tiktai niekam nesakyk”, vargonininko J. Piešinos suburtas choras dainavo lietuviškas dainas. Panašus vakaras įvyko ir 1911 04 25. 1923 m. Deltuvoje buvo valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, trijų komplektų pradžios mokykla, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, paštas (nuo 1927 m.). 1930 m. panaikinus Ukmergės valsčių ir dalį buvusių šio valsčiaus teritorijų perdavus Deltuvos valsčiui, jo savivaldybė įsikūrė Ukmergėje. 1950 m. Deltuva tapo apylinkės centru, buvo kolūkio “Lenino keliu” centrinė gyvenvietė. Nuo 1946 m. Deltuvoje įsteigta ambulatorija, biblioteka, 1962 m. kultūros namai.

1812 m. prie Deltuvos vyko mūšis tarp prancūzų ir rusų kariuomenių dalinių. Šio karo metu Deltuva ne kartą buvo plėšiama praeinančių prancūzų kareivių. Prie Deltuvos vyko ir Lietuvos kariuomenės kovos su bolševikais: 1919 kovo 28 d. panaudotos pirmosios Lietuvos kariuomenės patrankos, 1919 05 02 bolševikus iš Deltuvos išstūmė Panevėžio atskirasis batalionas. 1919 m. rugpjūtyje Deltuvoje susiorganizavo šaulių būrys. Būryje buvo apie 20 ginkluotų vyrų. Jie padėjo Lietuvos kariams saugoti brastą per Šventosios upę kurios kitoje pusėje buvo įsitvirtinę lenkų kareiviai, kovojo su grūdų spekuliantais. Tarpukario metais šauliai rengė renginius, statė spektaklius.

Deltuva nukentėjo ir II – ojo pasaulinio karo metais.

1829 m. Deltuvoje gyveno 291 žmogus, 1897 m. – 516, 1923 m. – 442, 1959 m. – 361, 1970 m. – 352, 1979 m. – 482, 1985 m. – 445 gyventojai.

Šiuo metu (2001 m.) Deltuva yra seniūnijos centras. Jame gyvena apie 560 žmonių, veikia pagrindinė mokykla (177 mokiniai), ambulatorija, šeimos gydytojo kabinetas, paštas, kultūros namai, biblioteka, parapijiniai senelių namai (nuo 1994 m.), 2 parduotuvės, kavinė – baras. Dauguma gyventojų dirba žemės ūkio srityje, veikia medžio apdirbimo UAB “Rovada”.

KM, VB, Kazys Misius, WWW

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčia

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios pirminės statybos tiksli data nėra žinoma. 1611 m. Deltuvos bažnyčia jau buvo pažymėta Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčių sąrašuose, kuriuose pridurta, kad apie jos įsteigėjus arba pirmuosius fundatorius žinių neišliko.

Įvairiuose XVI a. dokumentuose minimi bažnyčios kunigai: 1570 m. – S. Marcijanas (Stanislaus Marcianus, lietuviškai tikriausiai Martinaitis), dar galėjo būti vadinamas Deltuviškiu, kartu su M. Mažvydu dirbęs leidžiant lietuviškas knygas, 1579 m. – Petras Dorgvilijus. Todėl galima daryti išvadą, kad Deltuvos kalvinistų bažnyčia įsteigta prieš 1570 m. ir ji buvo viena pirmųjų reformatų bažnyčių Lietuvoje. Tai, kad ji buvo įsteigta Višniaveckių, dokumentais nepatvirtinta. Nepasitvirtino ir prielaida, kad bažnyčia įkurta arba pastatyta Radvilų, nes jų funduotų reformatų bažnyčių sąrašuose Deltuvos bažnyčios nėra. Jeigu Radvilos ir galėjo įsteigti reformatų parapiją, tai bažnyčios statyba greičiausia buvo baigta Zavišų, kuriems XVI a. antroje pusėje priklausė Deltuvos dvaras. Kiek vėliau (XVI a. pab. – XVII a. pr.) bažnyčią globojo susigiminiavę su Zavišomis Šemetos ir Podbereskiai. 1615 m. Šemetos ir Petras Nonhartas bendru savo dokumentu Deltuvos kalvinistų bažnyčiai patvirtino (greičiausia ankščiau suteiktą) jos fundaciją.

Deltuvos reformatų bažnyčios istorijoje pagrindiniu, nors jau formaliai, jos fundatoriumi laikomas Breslaujos maršalka Jurgis Samsonas Podbereskis, kuris 1629 m. suteikė jai naują ir svarbią fundaciją, užrašęs Naugarduko vaivadijoje esantį Kormuzos dvarą, pinigines sumas bažnyčiai, klebonijai, mokyklai bei špitolei ir pradėjęs statyti mūrinę bažnyčią.

Senesnių bažnyčios pastato aprašymų ar inventorių nesurasta, yra žinoma, kad jie buvo surašyti 1650, 1723, 1784 ir 1789 m. 1817 m. vizitacijoje surašytas tik bažnytinis turtas, įvairūs rakandai.

Per XVII a. bažnyčiai neretai buvo dovanojamos ir testamentais užrašomos įvairių asmenų, visų pirma Podbereskių, piniginės sumos arba nekilnojamas turtas. XVIII a. ir XIX a. pirmoje pusėje daugiausia prie bažnyčios išlaikymo prisidėjo Gruževskiai, kurie tuo metu valdė Deltuvos dvarą ir buvo bažnyčios koliatoriai. Įvairių asmenų piniginių suteikčių bažnyčiai datos dažniausiai buvo susijusios su bažnyčios ir klebonijos pastatų remonto ir statybiniais darbais.

1704 m. bažnyčia buvo restauruota, matyt nepilnai ar blogai, nes 1708 m. ją reikėjo taisyti, o 1724 m. reikėjo skubiai pradėti taisymo darbus, kurie 1726 – 1727 m. turėjo būti užbaigti. 1752 m. bažnyčia buvo atnaujinta Gruževskio. 1784 m. Deltuvos katalikų bažnyčios vizitacijoje pažymėta, kad Jokūbo Gruževskio Deltuvos dvare esanti reformatų bažnyčia buvo mūrinė, veikianti, prie jos gyveno pradikantas, kuris atlikdavo pamaldas.

1815 m. bažnyčia buvo paversta magazinu [javų rezervo sandėliu nelaimių atvejams], 1817 – 1820 m. koliatorius dėjo pastangas jos remontui atlikti, bet savo ketinimo įvykdyti negalėjo; 1823 m. Balceravičienės lėšomis įstatyti nauji langai; 1827 ir 1848 m. taisytas stogas, 1838, 1842 ir 1843 m. – bažnyčios bokštas.

1841 m. Stanislovas Gruževskis Deltuvos dvarą pardavė Benediktui Tiškevičiui ir XIX a. antroje pusėje lėšos bažnyčios remonto ir restauraciniams darbams daugiausia buvo skiriamos pačios klebonijos ir Lietuvos reformatų bendruomenės. Tuo metu iš Deltuvos išvyko daug protestantų tikėjimą išpažįstančių žmonių, o vėliau ir pats pastorius. XIX a. pabaigoje Deltuvoje gyveno apie 7 protestantus, tris kartus per metus iš Kėdainių atvykdavo pastorius. Tada iš Ukmergės ir kitų vietų į Deltuvą rinkdavosi protestantų tikintieji.

1851 m. Deltuvos bažnyčia apsikeitė su Kėdainių bažnyčia vargonais, o 1880 m. į Deltuvos bažnyčią vargonai buvo atgabenti iš Papilio.

1910 m. buvo atliktos bažnyčios paminklinių lentų kopijos.

Nuo I – ojo Pasaulinio karo laikų Deltuvos bažnyčioje pamaldų nebūdavo, nors, pasak vietinių žmonių “kasmet pavasarį (…) su keliais maldininkais atvažiuodavo pastorius”, 1919 m. užėmę Deltuvą bolševikai ieškodami aukso išvartė palaidojimus buvusius bažnyčios rūsyje. Bažnyčios išvaizdą tarpukario metais aprašo S. Saldūnas (“Gimtoji žemė” 1994 07 16): “(…)Kirkė dunkso tuščia (…). Jos durys nuolat užrakintos didele spyna. Jokio altoriaus. Priekyje, vietoj jo – stalas, storu dangčiu užsklęstas rūsys. Apviji laiptai – vargonėlių link. Vargonų dūdos išplėštos.(…) Rūsyje pradaryti apie dešimtį karstų. Matėsi kaukolės, kaulai, sudriskusių juodų rūbų skiautės (…).”

1937 m. paskelbta Deltuvos evangelikų – reformatų bažnyčios fotografija.

II pasaulinio karo metais bažnyčioje buvo įsikūrę vokiečių kareiviai. 1944 m. bažnyčios bokštas, kaip galimas stebėjimo punktas, vokiečių buvo susprogdintas, neremontuojamas ir neprižiūrimas pastatas gerokai apnyko ir jo liko tik apgriuvusios sienos. Pokario metais prie šiaurinės bažnyčios sienos NKVD saugumiečiai ir stribai užkasdavo išniekintus partizanų palaikus. 1989 m. jie buvo perlaidoti į Dukstynos kapines.

1969 m. ruošiant bažnyčios liekanų konservavimo projektą nustatyta, kad pastato mūras yra vienalaikis, jame įpinti akmenys, ypač kampuose ir mūro sandūrose. Konservavimas nebuvo atliktas.

1988 ir 1998 m. talkų būdu bažnyčios liekanos buvo išvalytos nuo šiukšlių ir savaime išaugusių augalų. Šiuo metu (2001 m.) bažnyčios liekanų aplinką ir vidų tvarko Deltuvos seniūnijos darbuotojai.

R.Firkovičius, “Eskizai” Nr.9, VB