EKSPONATŲ ISTORIJOS – rintės ir kočėlo duetas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1878 m. Medis. Dydis: 66x6x5 cm.
UkKM 1316, IE-145.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kočėlas. 1878 m. Medis. Dydis: 45x16 cm.
UkKM 1317, IE-146.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1886 m. Medis. Dydis: 79x8,4 cm.
UkKM 47, D-20.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Rintės ir kočėlo duetas
Rintė (rumbė, volkas) – praeityje kiekvienuose namuose plačiai naudotas namų apyvokos daiktas, rinčiuota (dantyta) siaura pailga lentelė, kurios pagalba moterys skalbdavo skalbinius, taip pat juos išdžiovintus lygindavo, raičiodamos volelį – kočėlą, kočėtuvę. Rintę spaudžiant ir stumiant, kočėlas su audiniu sukdavosi ir skalbiniai išsilygindavo. Rankomis išgręžtais skalbiniais apvyniodavo kočėlą ir rinte kočiodavo tol, kol „išspausdavo“ visus nešvarumus.
Mediniai įrankiai baltiniams, audiniams lyginti, kočioti lietuvių buityje naudoti iki XX a. vidurio. Buvo įprasta merginoms ar jaunamartėms dovanoti moteriškų darbų įnagius, išdailintus, išpuoštus raižytais ornamentais, ženklais, inicialais. Kadangi nemažai moteriškų darbų būdavo atliekama talkomis arba draugėje, buvo svarbu nepamesti, išskirti savąjį darbo įnagį.
Keičiantis buities sąlygoms šie darbo įrankiai tapo tik praeitį liudijančiais eksponatais.
Šiandien senuosius moterų darbo įrankius – rintes su kočėlais naudoja folklorinių ir etnografinių ansamblių dalyviai. Rinte grojama braukant mediniais šaukštais ar lazdelėmis per rantuotą paviršių.
Daugiau skaitykite čia:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Rint%C4%97
https://www.vle.lt/straipsnis/kocelai/
https://zodis.eu/reiksme/rinte
EKSPONATŲ ISTORIJOS – kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.
Medis, geležis. Dydis: ilgis 1,03 cm, plotis 65 cm, aukštis 76 cm.
UkKM 3779, IE-606
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Kuparas
„Kuparas“ – kraitinė skrynia. Lentinė gaubtu antvožu skrynia drabužiams ir audiniams laikyti. Kraičio skrynios – paveldimas moters turtas. Pagal tradiciją motinos kraičio skrynią paveldėdavusi vyriausioji dukra.
Turbūt daug kam kyla klausimas: „Tai kuo gi skiriasi „kuparas“ nuo skrynios? Jeigu abu šie baldai yra skrynios.“ O atsakymas labai paprastas. „Kuparo“ antvožas yra išgaubtas, skrynios – lygus. Šiuos baldus sutvirtindavo geležiniais apkalais. Dažniausiai skrynias ir „kuparus“ dažydavo mėlyna, žalia ar ruda spalva. Šie baldai – dekoratyvinės tapybos pavyzdžiai. Aukštaičių skrynios ištapytos liaunomis žiedų šakelėmis, augančiomis iš vazonų. Gėlių viršūnėse būdavo ištapomi paukšteliai. Skrynias ir „kuparus“ puošdavo ir štampavimo technika. Bulvės ar buroko plokštumoje išpjaustydavo įvairias formas – langelius, trikampius, rutuliukus. Jas merkdavo į paruoštus dažus ir spausdavo ant paviršiaus. Skrynių ir „kuparų“ viduje būdavo įtaisomas prieskrynis, į kurį dėdavo dokumentus, maldaknyges, papuošalus, žiedus, įvairias mielas smulkmenas.
„Kuparas“, manoma, lietuvių naudotas nuo XVI a. Iš pradžių buvo turtingųjų miestiečių ir bajorų baldas, vėliau paplito ir tarp valstiečių. XIX a. II p.–XX a. pr. dar plačiai naudotas Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.
Skrynia ar „kuparas“ – tai ne tik kraičio dėžė. Tai vieta, į kurią būdavo kraunamas TURTAS. Šioje „dėžėje“ telpa ištisa šeimų ir kartų istorija. Lietuvos istorija.
ĮDOMYBĖS
*Baldo gimimas. Pats skrynios atsiradimas būdavo nepaprastas įvykis. Jei šeimoje gimdavo mergaitė, tėvas eidavo pas stalių ir užsakydavo pagaminti skrynią. Neretai abu kartu su staliumi keliaudavo į mišką išrinkti būsimai skryniai medžio. Jei medyje – gandralizdis, iš tokio medžio pagaminta skrynia laikyta laiminga. Kol medį nupjaudavo, paruošdavo lentas, išdžiovindavo, prabėgdavo nemažai laiko. Pats skrynios gaminimas trukdavo apie mėnesį laiko. Taigi mažylei ūgtelėjus skrynia jau laukdavo savo naujosios šeimininkės.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/kuparas/
https://www.muziejusrokiskyje.lt/kraicio-skrynios-paveldimas-moters-turtas
http://www.veidas.lt/deze-kurioje-telpa-puse-gyvenimo
EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.
Medis, linas. Dydis: 74x115 cm. UkKM 3768. IE-604
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Rẽzginės
Rẽzginės – įrankis šienui arba šiaudams nešti.
Rezgines sudaro du 1,5–2 m ilgio mediniai lankai, ant kurių raišteliais pritvirtinti ištempti retų, kumščio dydžio akių mezginiai. Į rezginę būdavo galima sudėti keletą glėbių šieno arba šiaudų. Jie suspaudžiami tarp lankų ir suveržiami virve. Rezginėmis ant nugaros dažniausiai būdavo į tvartą nešamas pašaras iš atokiau pastatytos daržinės – „Pasiimk rẽzgines – bus lengviau šienas nešti ir kelio nepribarstysi“. Kartais kai kurie mažažemiai valstiečiai iš artimesnių pievų ar miško jomis susinešdavo šieną, iš dirvos – javus. Rezginėmis būdavo matuojama, kiek gyvuliams sušeriama pašaro – „Veršiukams ir avims vienų rẽzginių užteks, o karvėms atnešk dvejas“.
Lietuvos dvarų inventoriuose rezginės minimos nuo XVIII a., naudotos iki XX a. 8–9 deš., kai kur ir vėliau.
Daugiau įdomių ir keistų posakių apie rezgines skaitykite čia:
https://zodis.eu/reiksme/rezgines
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/rezgines/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Aliejus, kartonas. Dydis 86x64 cm. UkKM 5317. D-751.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Šventosios krantai
Šventosios upė (rivulum, qui Sanctus dicitur – „upė, kurią Šventa vadina“) minima 1370 m. Hermanto Valtbergės Livonijos kronikoje. Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas).
Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII a. dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII a., kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.
Šventoji – upė Lietuvos rytuose ir vidurinėje dalyje, didžiausias Neries dešinysis intakas. Ši upė yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Ilgis 247,7 km, baseino plotas 6889 km2 (iš jų 6801 km2 Lietuvoje).
Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.
Svarbiausi Šventosios intakai:
kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;
dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė (Vilkmergėlė), Storė, Armona.
Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios:
Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.
ĮDOMYBĖS
Lietuviškas animacinis filmukas apie Šventosios upės vardą: https://www.youtube.com/watch?v=hUch7_y5XZM&t=16s
Daugiau skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/istoriniai-marsrutai/marsrutas-sventosios-upe-1920m/
https://vietosdvasia.lt/item/sventoji/
https://www.vle.lt/straipsnis/sventoji/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Žibinčiaus ir balanos duetas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas žibinčius (diedas).
Stovo aukštis 140 cm, diedo dydis 20x7 cm, balanos ilgis 34 cm. UkKM 1047. IE-128.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Žibinčiaus ir balanos duetas
Žiema – tai pats šalčiausias ir tamsiausias metų laikas. Reikia apsišviesti trobos vidų.
Šiam reikalui senovėje žmonės naudojo žibiñčius (diedus) – senovinis įtaisas balanai įstatyti naudotas iki XIX amžiaus antros pusės gyvenamajai patalpai apšviesti. Balanà – plona sausos pušies ar beržo 0,7–1 m ilgio skala, padaroma iš pušinės ar beržinės pliauskos. Po ja būdavo padėtas dubuo ar geldelė su vandeniu, kad nukritusi žarija nesukeltų gaisro. Prižiūrėti žibinčių, kad jis degtų, būdavo vaikų arba senelių darbas, todėl ir prietaisą balanai laikyti dar vadino „diedu“.
Buvo pastatomųjų, kabinamųjų ir įkišamųjų į sieną žibinčių. Paprasčiausias pastatomasis žibinčius – į kaladę ar šiaip kokią pliauską įtvirtinta vertikali lazda, prie kurios kartais būdavo priglausta kita kilnojamoji lazda. Gebantys meistrauti valstiečiai darydavosi sudėtingesnius, kopėtėlių pavidalo su rėminiu stovu žibinčius, kad būtų galimą reguliuoti degančios balanos aukštį. Žibinčiaus viršuje įtaisytos geležinės žnyplės balanai įstatyti. Kabinamieji žibinčiai buvo daromi iš vientiso medžio su vienu arba dviem kabliais gale, kabinami už sijos ir naudojami dažniausiai per sueigas, iškilmes. Įkišamieji žibinčiai buvo spraudžiami į sienojų plyšį; į jų gale įtaisytas vienas arba dvejas medines, kartais geležines žnyples (vadinamąsias lūpas) įkišama balana.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/balana-1/
https://www.vle.lt/straipsnis/zibincius/
https://etnografijosmuziejus.lt/wp-content/uploads/2024/06/RAKANADAI-1.pdf
https://zodis.eu/reiksme/zibincius
EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugoma burka, turinti savo istoriją
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma burka, turinti savo asmeninę istoriją. Namų darbo. XX a. 5 deš.
Vilnonis audinys. Ilgis 160 cm. UkKM 15735. Au-650.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Burka
Nors už lango šilta kalendorinė žiema, bet visgi žiema. Taip ir norisi apsisiausti kokiu nors šiltesniu apsiaustu. Tad pakalbėkim apie populiarų XIX a. II p.–XX a. vid. žieminį rūbą – burką.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad bùrka – tai viršutinis berankovis milinis apsiaustas. Dėvėtas Kaukazo tautų piemenų.
Lietuvoje burkos, manoma, atsirado XIV amžiuje (Vytauto Didžiojo laikais). XVI–XVII amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje dėvėtos dviejų tipų burkos: ilgos, iš ilgaplaukio audinio, su siūlėmis (apgaubia ir žirgą, o lyjant sudrėksta tik paviršius) – raiteliams, ir trumpos, lygios, be siūlių – pėstininkams; pamušalas – ryškaus audinio. Burka susegama puošniomis sąsagomis.
Nuo XIX amžiaus vyrai ir moterys pradėjo dėvėti fabrikines, Voluinėje pagamintas plačias burkas iš veltinio audinio su rankovėmis ir gobtuvais. XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus viduryje burkos buvo ypač populiarios.
https://www.vle.lt/straipsnis/burka/
