EKSPONATŲ ISTORIJOS – miesto talka ir Ukmergės senosios gaisrinės apžvalgos bokštas. Fotografija, apie 1934-1935 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje miesto talkos dalyviai pozuoja prie Ukmergės senosios gaisrinės apžvalgos bokšto. Apie 1934-1935 m.
UkKM 16416 F-3185
EKSPONATŲ ISTORIJOS
UKMERGĖS SENOSIOS GAISRINĖS APŽVALGOS BOKŠTAS
18 m aukščio gaisrinės apžvalgos bokštas pastatytas XIX a. 9 deš. Šio pastato statybą inicijavo tuometinis Ukmergės miesto burmistras Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, kadangi tuo laikotarpiu mieste buvo kilę 2 itin dideli gaisrai. Ukmergėje dominavo medinė architektūra todėl, kilus net ir menkiausiam gaisrui, ugnis greitai išplisdavo ir sunaikindavo ištisus kvartalus. S. K. Kosakovskis, norėdamas po gaisro sustiprinti miesto priešgaisrinę apsaugą, Ukmergės gaisrininkų puskarininkio pareigoms pasikvietė patyrusį gaisrininkų instruktorių J. Kačanovskį iš Varšuvos, apmokėdamas jo kelionės į Ukmergę išlaidas. Mieste nebuvo etatinės gaisrininkų komandos, buvo laisvanoriška gaisrininkų draugija, kuriai šelpti iš miesto pajamų kasmet skirta 500 rublių. Šalia gaisrinės bokšto buvo arklidės ir vežimas su vandens statine. Gelbėtojų komanda šiuo vežimu skubėdavo į nelaimės vietą.
Gaisrinės bokšto apžvalgos aikštelėje gaisrininkai stebėdavo apylinkes. Bokšto viduje kabojo varpas, kuriuo skambindavo kilus gaisrui. Jis tarnavo ir kaip miesto laikrodis, pranešinėjęs miestiečiams valandas. Ugniagesių komandos budėtojai, pagal anuomet galiojusią tvarką, iš bokšto viršutinės aikštelės dieną naktį stebėdavo kas vyksta mieste bei jo apylinkėse. Vienas varpo dūžis skambėdavo kas pusvalandį, o kiekvieną paros valandą miestui paskelbdavo atitinkamas negarsių varpo dūžių skaičius. Periodiškai aidintys varpo dūžiai pranešdavo, kad apžvalgos bokšte budima sklandžiai, o mieste – tvarka ir ramybė. Šis veiksmas budėtojui padėdavo neprarasti budrumo ir neužmigti poste.
Deja, varpas iki šių dienų neišliko.
ĮDOMYBĖS
-
* 1837 m. skirtos pirmosios lėšos priešgaisrinio inventoriaus įsigijimui.
-
* 1841 m. mieste savo veiklą pradėjo ugniagesių gelbėtojų komanda.
-
* 1861 m. Ukmergės miesto bendruomenės deputatai Gubernijos Valdybos įsakymu, kai kuriems miesto gyventojams, nurodė pasiruošti statines, kibirus, kopėčias, kobinus (šakes) ir kitus įrankius, arklius su vežėčiomis ar rogėmis ir atvykti į gaisro vietą.
-
* 1877 m. per didžiausią miesto gaisrą sudegė 500 namų, cerkvė, 12 žydų maldos namų, valdžios įstaigos, nuostolis siekė per 1 000 000 rublių.
-
* 1887 m. miesto dūma skyrė lėšų ugniagesių inventoriui įsigyti, tačiau atsisakė finansuoti arklių įsigijimą. Ugniagesiams neturint arklių vandenį į gaisro vietą vežė miesto vežikai, kurie gaudavo už tai atlyginimą. Tačiau nakties metu vežikai į gaisravietes vykti atsisakydavo.
-
* 1934 m. nupirktas pirmasis priešgaisrinis automobilis Ukmergėje.
-
* Miesto savivaldybė išlaikė gaisrininkų komandą, priešgaisrinei apsaugai kasmet buvo skiriama po 40 000 litų. Gaisro gesinimo priemonės – gurguolė ir du automobiliai su motoriniais siurbliais.
-
* „Dar maždaug iki 1936 m. mieste valandų skaičių išmuša [gaisrinės] bokšte dežuruojąs [budintis] gaisrininkas, bet toks laiko pranešimas labai netikslus, nes dežuruojantis asmuo kartais vietoje 7 val. išmuša 8, o ką besakyti apie minučių tikslumą. Laikrodį galima būtų įtaisyti ir miesto valdybos rūmų priešakyje arba prie auto stoties.“ Iš laikraščio „Rytas“. 1936 m.
-
* 1937 m. savivaldybė nupirko gaisrininkams naują „Flaner“ gaisro gesinimo mašiną už 16 884 litų.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://ukmergeinfo.lt/interaktyvus-turas/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotografija su 1888 m. pastatytu savivaldybės pastatu.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje matosi 1888 m. pastatytas savivaldybės pastatas. Fotografuota 1931m. Dydis 14x9 cm
UkKM 15321 F-3074
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės miesto savivaldybės kūrimasis 1918–1919 metais
Carinės Rusijos laikotarpiu miestas buvo valdomas 1870 m. priimtais Miestų įstatais. 1915 m. Vokietijos kariuomenė užėmė Ukmergę ir iki 1918 m. miestas buvo valdomas karinės valdžios, karo komendantų, valdyme nedalyvaujant vietiniams gyventojams.
Ukmergės miesto savivaldybė ėmė kurtis dar nepriėmus savivaldybių įstatymo, nes šis buvo patvirtintas tik 1919 m. spalio mėnesį.
1918 m. lapkričio 11 d. Ukmergėje susiformavo iniciatorių grupė, kuri išrinko laikinąjį komitetą. Jo pagrindinė užduotis buvo sudaryti miesto savivaldybę, perimant iš karinės valdžios vietos ūkį. Tačiau vokiečių valdžia nepripažino šio komiteto ir neperdavė miesto ūkio. 1919 m. sausio 2 d. vokiečių kariškiai pasitraukė. Tuo metu pradėjo veikti naujoji Ukmergės miesto savivaldybė, kuri perėmė vokiečių statytą elektros stotį, nupirko grūdų miesto gyventojams, „suorganizavo miliciją“, „sutvarkė ligoninę“. Miesto valdybą sudarė Stasys Rutkauskas, Slonimskas, Boleslovas Dirmantas.
1919 m. sausio 12 d. Ukmergė buvo užimta Rusijos bolševikų, kurie paleido ką tik suformuotą valdybą. 1919 m. gegužės mėnesį išstūmus bolševikus iš Ukmergės, buvo sudaryta miesto taryba. Jai priklausė 30 narių – dešimt lietuvių, dešimt lenkų ir dešimt žydų tautybės asmenų. 1919 m. gegužės 11 d. įvyko pirmasis Tarybos susirinkimas. Sudaryta miesto valdyba – magistratas, į kurią įėjo burmistras M. Šurna ir du tautinių mažumų atstovai (lenkų ir žydų tautybės). Kadangi vis dar nebuvo priimtas Savivaldybių įstatymas ir nebuvo taisyklių, numatančių, kaip vietos valdžiai elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis, į Kauną būdavo siunčiami delegatai, kurie referuodavo centrinės valdžios nuomonę įvairiais klausimais.
„Karo laikas ir fronto artumas uždėjo naujai besikuriančiai miesto savivaldybei daug specifinių užduočių“, kurios trukdė imtis miesto valdymo.
Nepaisant visko, miesto savivaldybė 1919 m. buvo nustačiusi, kad miestas pajamas gaus iš priklausančio nekilnojamojo turto, rinkos ir ligoninių rinkliavos, prekybos ir pramonės dokumentų mokesčių, elektros stoties, leidimų išvežti prekes, malūno kortelių, registracijos ir pan.
Viename pirmųjų savo posėdžių miesto taryba išrinko sanitarijos komisiją ir pareikalavo per savaitę nustatyti higienos taisykles. Taip atsirado uogų ir vaisių prekybą reglamentuojančios taisyklės, pirmą kartą rūpintasi įsteigti asenizacijos gurguolę, įvesti veterinarinę priežiūrą parduodamiems mėsos produktams.
Nedarbui mažinti buvo įsteigta darbo birža. Ji nustatė tikslų bedarbių ir darbininkų, ieškančių darbo, skaičių.
Taip pat apsispręsta ligoninėje, paliktoje dar vokiečių karių, gydyti asmenis, neatsižvelgiant į jų finansinę padėtį.
Pirmoji miesto taryba veikė iki 1920 m. vasario 26 d. Paskui darbą pradėjo kita taryba, išrinkta jau pagal neseniai įsigaliojusį Savivaldybių įstatymą.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.gzeme.lt/2021/01/20/ukmerges-miesto-savivaldybes-kurimasis-1918-1919-metais/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas su Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ vaizdu. 1931 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas su Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ vaizdu. 1931 m.
UkKM 17476 R – 5430
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės kraštotyros muziejaus kolektyvas sveikina su Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
„Lituania Restituta“ („Atkurta Lietuva“)
„Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntais metais gegužės mėnesio penkioliktą dieną – Lietuvos Valstybės Nepriklausomo gyvavimo dešimtais metais, esant jos Prezidentu Antanui Smetonai, Ministeriu Pirmininku profesorium Augustinui Voldemarui, Vidaus reikalų Ministeriu Ignui Musteikiui, Ukmergės miesto ir apskrities Viršininku Jonui Raščiui, Ukmergės miesto Burmistru Pranui Kuzmai – Ukmergės miesto ir apskrities gyventojai, vadovaujant Lietuvai Pagražinti Draugijos Ukmergės Skyriui, įmūrijo šį raštą Ukmergės mieste Kęstučio aikštėje, Ukmergės Klebono kun. Aniceto Barakausko iškilmingai pašventintoje vietoje, dedam pamatus Lietuvos Nepriklausomybės dešimties metų sukaktuvėms paminėti paminklui.
Šį paminklą statome, kaipo liudininką mūsų ainiams, kuris rodys, kaip mes branginame laisvę, gerbiame žuvusius už ją ir džiaugiamės nepriklausomu gyvenimu. Mes visi trokštame ir visuomet esame pasiryžę Nepriklausomybę išlaikyti ir reikalui esant už ją gyvybę atiduoti.“
Ši žinutė ateities kartoms buvo įbetonuota į paminklo pamatus 1928-ųjų gegužės 15 dieną. Paminklo pirminė paskirtis – Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakčiai paminėti. Tačiau paminklas buvo baigtas 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, dėl šios priežasties dalyje istorinių šaltinių aptinkama, jog paminklas pastatytas Vytauto Didžiojo garbei.
Pagal Liudo Truikio projektą statymo darbus atliko skulptorius Silvanas Jakševičius. Lietuvos Nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“, kaip teigia 1938 metų dokumentas skirtas Ukmergės apskrities Viršininkui, tuo metu „kaštavo“ 16 000 litų. Dalį lėšų skyrė miesto savivaldybė, kitą dalį surinko visuomenė.
1930 metų rugsėjo 8 dieną buvo surengta Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ atidarymo šventė. Rugsėjo 8-oji tarpukariu buvo paskelbta Tautos švente, kadangi šią dieną 1430 metais turėjo įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimas. 1930 metais Tautos šventė sutikta itin iškilmingai, kadangi buvo minimas Vytauto Didžiojo karūnacijos 500-metis.
1951 metais Nepriklausomybės paminklas nugriautas ir obelisko dalys užkastos čia pat, Kęstučio aikštėje.
1989 metų kovo 18 dieną buvo surengta pirmoji talka ieškant užkastojo paminklo. Vytį ir anotacinę lentą sovietiniu laikotarpiu išsaugojo ukmergiškiai Jonas Fišeris ir Rapolas Diečkus.
1989 metų gegužės 15 dieną pašventinti atstatomojo paminklo pamatai (tą pačią dieną 1928 metais buvo padėti pamatai pirmajam paminklui). Šventinant pamatus atstatomajam paminklui, buvo įbetonuota kapsulė su pirmojo rašto kopija ir nauju Ukmergės Sąjūdžio paminklo atstatymo komisijos raštu. Paminklas atstatytas pagal Vilniaus projektavimo kooperatyvo projektą. Skulptorius E. Varnas. Darbus vykdė Ukmergės kelių statybos valdyba.
Atstatyto Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ atidarymo šventė įvyko 1990-ųjų vasario 16-ąją.
ĮDOMYBĖS
* Rapolas Diečkus pasakojo, kaip jiedu (kartu su Jonu Fišeriu) sužinoję, kad rytojaus dieną paminklas bus užkastas, rizikuodami naktį nuplėšė Vytį ir anotacinę lentą. Juos Rapolas Diečkus slėpė lovoje po čiužiniu, o kai su šeima buvo išvežtas į Sibirą, paprašė buto šeimininko juos užkasti darže. Grįžęs iš tremties Diečkus, iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Vytį ir anotacinę lentą saugojo savo namuose Širvintose.
* Paminklo aukštis – 16,70 m., svoris – apie 550 t., medžiaga – gelžbetonis.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/paroda-laisves-dvasia-gyva-lituania-restituta/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas su Ukmergės piliakalnio vaizdu. XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas su Ukmergės piliakalnio vaizdu. XX a. pr. Dydis 8,5 x 13,5 cm.
UkKM 16343 R – 4930/21
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės piliakalnis
Ukmergės piliakalnis yra vienas stačiausių (nors ir ne didžiausių) Lietuvoje, kuris datuojamas XIV a. – XV a. viduriu. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas.
Apie Ukmergės piliakalnį yra sukurta daug legendų ir pasakojimų. Vienoje legendoje pasakojama, kad ten kur stūkso piliakalnis, palaidotas žymus švedų karys. Esą ant jo kapo kiekvienas jo kariuomenės kareivis turėjęs užpilti po kepurę žemių. Kareivių buvę daug, todėl ir kalnas supiltas toks didelis. Kita legenda byloja, kad Ukmergės piliakalnį supylę du broliai milžinai. Tie du broliai gyvenę vienas vienoje, kitas kitoje Šventosios upės pusėje. Kartą jie susiginčiję dėl žemės ir susipykę, vyresnysis, stovėdamas ant kranto smogęs kirviu jaunesniajam broliui esančiam kitoje upės pusėje ir jį užmušęs. Po to pasigailėjęs ir nutaręs brolį palaidoti. Ant užmuštojo pradėjęs pilti žemes ir supylęs didžiulį kalną.
Istorijos šaltiniai mini Ukmergės piliakalnyje stovėjus Vilkmergės pilį. Jos apylinkės kryžiuočių ir Livonijos ordinų niokotos 1333 m., 1364 m. vasario mėnesio pradžioje, 1365 m. rugpjūčio 15 d., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje. Pilis užimta buvo, rodos, tik 1385 m. gegužės mėnesį, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino jos gynėjai. Vėliau ji atstatyta, nes kryžiuočių buvo vėl užimta 1391 m. rugpjūtį. Po to Vilkmergės pilis vėl atstatyta, nes minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 m., o 1597 m. minimos pilies teismo knygos.
Medinės pilies liekanos išliko iki XIX a. 4 deš., kai F. Wilczynski’s lankydamas piliakalnį pastebėjo apirusioje kalvos šlaito žemutinėje dalyje bekyšančius medinių rąstų galus, o viršuje aptiko medinį šulinio rentinį, kuriame rado gerai išsilaikiusį ąžuolinį kastuvą.
XIX a. piliakalnio aikštelėje stovėję statiniai buvo nugriauti ir čia imti rengti turgūs. Archeologo Justino Račo teigimu, XX a. vid. piliakalnio aikštelė buvo išlyginta.
1902 m., miesto valdžios rūpesčiu, Ukmergės piliakalnis buvo aptvertas tvora, apsodintas medžiais. Piliakalnio aikštelė buvo išlyginta ir pritaikyta įvairioms pramogoms, aptvarkyti jo šlaitai ir padaryti takeliai.
I pasaulinio karo metu piliakalnyje buvo iškasti apkasai, kurie vėliau užlyginti.
Tarpukario laikotarpio spaudoje pažymima, kad piliakalnis apleistas, nešvarus, jo papėdėje veikia skerdykla. Vėliau piliakalnis ir apie jį esanti teritorija sutvarkyta. Čia buvo ruošiamos dainų šventės, kiti pasilinksminimai, vyko ekskursijos.
II pasaulinio karo pabaigoje piliakalnis vėl buvo suraustas apkasais.
1992–1993 m. piliakalnis kompleksiškai remontuotas valstybės lėšomis: velėnuoti eroduojantys šlaitai, iškirsta dalis medžių, įrengti laiptai.
2018 m. baigus antrąjį Ukmergės piliakalnio tvarkymo etapą, jo kontūrai išryškėjo pašalinus šlaituose augusius želdinius, papėdėje ir viršūnėje augantys medžiai buvo palikti. Iki pat viršūnės piliakalnį apjuosė serpantininis takas.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vietosdvasia.lt/item/ukmerges-piliakalnis/
https://ukmergeinfo.lt/ka_pamatyti/listing/ukmerges-piliakalnis/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_piliakalnis
EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas iš serijos „Istoriniai atvirukai“. 1989 m. (Kalėdų eglutės puošimo tradicijos)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas iš serijos „Istoriniai atvirukai“, „Mintis“, 1989 m., Spindulio sp. Dydis 14x9 cm.
UkKM 24499 R-7687
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Kalėdų eglutės puošimo tradicijos
Nuo XVI a. atsiradusios pirmosios Kalėdų eglutės puoštos įvairiais skanėstais. XVII a. II p. atsirado mada eglutes puošti žvakutėmis. Sakoma, kad Martynas Liuteris (vokiečių teologas, krikščionybės reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas, vienuolis Augustinas) norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą eglutę vaško žvakutėmis.
Iki XVIII a. vid. Kalėdų eglutes puošdavo tik valgomais papuošalais – obuoliais, vafliais, riešutais, saldumynais ir įvairiais kepiniais.
XVIII a. II p. pasirodė pirmosios „nevalgomos“, rankų darbo Kalėdų eglutės dekoracijos iš popieriaus, kiaušinių lukštų, eglės kankorėžių ir t. t.
XVIII a. pab. Kalėdų eglutei puošti pradėta naudoti jau amatininkų pagamintas blizgančias sidabrines žvaigždes, įvairias popierines gėles ir visokias kaladėlės.
Pirmieji stikliniai kalėdiniai kamuoliai (burbulai), kuriais puošiame eglutes ir šiandien, pradėti gaminti Vokietijoje Tiuringijos krašte tik 1848 m. Pirmieji kalėdinių eglučių papuošalai buvo pagaminti iš sunkaus stiklo, skaidrūs arba spalvoti, o viduje padengti plonu švino sluoksniu, kad spindėtų lyg veidrodis.
Pirmąją elektrinę girliandą 1882 m. sukonstravo amerikietis Edwardas Johnsonas, kad pakeistų pavojingą tradiciją degti žvakeles ant eglutės šakelių.
Kalėdų eglutės puošimo tradicijos Lietuvoje
Lietuvos kaimo pirkiose prieš Kalėdas maža eglutė būdavo kabinama prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“. Manoma, kad taip radosi ir šiaudinukai – šiaudiniai eglutės papuošimai. Mokyklose vaikai buvo mokomi iš popieriaus snaiges iškarpyti. Mama namuose iškepdavo meduolių – žvaigždučių, mėnuliukų. Pirmosios Kalėdinės dovanėlės – tai tik tie sausainiai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Suvalgyti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, nurėdant eglutę.
ĮDOMYBĖS
Eglutės puošimas įvairiais vaisiais nėra atsitiktinis. Nuo seno žinoma, kad riešutai simbolizavo ateinančių metų gerą derlių, tikėta, kad jais galima uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Obuolys lietuvių tautosakoje, kaip ir daugelyje šalių, irgi turi antgamtinės stebuklingos galios. O kai nėra tikrų vaisių, tenka juos keisti kitokiais, dirbtiniais. Kiekvienos tautos Kalėdinis medelis turi savo ypatumų. Antai, lenkai eglutes mėgsta puošti paukščių atvaizdais ir žvaigždutėmis, švedai – šiaudinėmis figūrėlėmis, danai – varpeliais, snaigėmis ir širdutėmis, ukrainiečiai – vorais ir voratinkliais, čekai – įvairiais ornamentais.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
http://www.ltvirtove.lt/sventes.php?lt=kaledu_eglutes_puosimo_tradicijos
https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1567688/libertas-klimka-ar-sena-kaledu-eglutes-tradicija
EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas „Širdingiausių linkėjimų Naujiems Metams“. XX a. I p.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas. Aristavos dvaras, Kėdainių r. XX a. I p. Dydis 6x12,2 cm.
UkKM 20766 R-6580
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Naujiesiems artėjant 🌲🎊🎉
Kai pasitinkame Naujuosius, kai užlieja šventinė nuotaika – noriu pasveikinti jus. Praėję metai buvo kupini iššūkių, kuriuos įveikdami, įgijome daugiau gyvenimo patirties ir išminties. Ant Naujų Metų slenksčio galime atidžiau įvertinti save ir savo darbus, apmąstyti, ką kiekvienas nuveikėme. Prisiminkime praėjusius metus be nuoskaudų. Būkime ir toliau solidarūs, susitelkę, tikintys savo jėgomis, siekiantys drąsių sprendimų. Linkiu 2023 metais nestokoti sveikatos, ryžto, optimizmo ir sėkmės. Kad visuomet lydėtų gera nuotaika, viltis ir mokėjimas džiaugtis pasiekimais. Gražių ir laimingų Naujųjų metų!
