marsrutai

„Lietuvos kariuomenės kelias“ - karinių dalinių dislokacijos vietos Ukmergėje 1793-1915 m.

Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Septintasis objektas

KARINIŲ DALINIŲ DISLOKACIJOS VIETOS UKMERGĖJE 1793-1915 M.

Iki XVIII amžiaus pabaigos kariuomenė neturėjo nuolatinių kareivinių ar kitos infrastruktūros Ukmergėje (tuo metu – Wilkomierz‘e). Nuolatinės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės (1717-1795 m.) kariai, kuriems Ukmergė būdavo nurodyta kaip dislokacijos vieta, gyvendavo išskirstyti pas gyventojus namuose. Kariuomenės išlaikymo prievolė būdavo tolygiai paskirstomas visiems gyventojams, tie, kurie namuose karių nepageidaudavo, sumokėdavo tam tikrą mokestį ar prisiimdavo kitas prievoles. Kariams gyventojai turėjo duoti tik stogą virš galvos ir karšto vandens, o už visą kitą kariai turėjo mokėti, todėl gyventojai iš tokių „kvaterantų“ turėjo ir tam tikros naudos. Blogiau būdavo karo metu, kai kariai pinigų neturėjo, arba būdavo pašlijusi drausmė, tada tekdavo teisybės ieškoti dalinio vadovybėje, bet ne visada sėkmingai - gyventojai turėjo žinoti, kokiai kuopai priklausė kariai, ir kas yra jų vadas. Toks kariuomenės išdėstymas nebuvo patogus nei gyventojams, nei kariuomenei: nuolat kildavo įvairių konfliktų, o kariuomenės vadovybei buvo labai sunku sukontroliuoti savo karius poilsio metu, šlubavo drausmė ir tvarka.

Žymesnė LDK kariuomenės dislokacija Ukmergėje – 1793 m., kai po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (dalies teritorijų aneksijos), iš Slonimo (dab. Baltarusijoje) į Ukmergę buvo perkeltas 1-as LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimentas. Apie pusketvirto šimto karių ir karininkų apgyvendinimas nedideliame, maždaug 1500 gyventojų turinčiame mieste (1792 m. Ukmergei buvo grąžintos miesto teisės), nebuvo lengvai pakeliama prievolė. Be to, labai gali būti, kad tuo metu Ukmergėje buvo įsikūrusi (tikėtina pilyje-dvarvietėje, dab. Pilies parkas) ir nedidelė Rusijos imperijos kariuomenės įgula.

LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimento karys 1792 m.

Po 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo bei aplinkinių imperijų įvykdyto galutinio Abiejų Tautų Respublikos teritorijų užgrobimo, Lietuvoje gerokai padaugėjo Rusijos karių, o jų santykiai su vietiniais krašto gyventojais nebuvo geri. Siekiant išvengti dezertyravimo, plėšikavimo ar kitokių „įgaliojimų viršijimo“ atvejų, buvo imtasi atskirų, tik carinės kariuomenės reikmėms skirtų, pastatų statybos ir tokių pastatų kompleksų formavimo.

Pradžią šiems statinių kompleksams, žinoma, duodavo kareivinės, šalia kurių atsirasdavo tam tikra aikštė rikiuotėms ar staigiam susirinkimui, pulko štabo pastatas, sargybinė („hauptvachta“), kurioje budėdavo dalinio budėtojas ir sargybinių pamaina bei kurioje kartais būdavo įrengiama ir daboklė prasižengusiems kariams. Įsikurdavo dalinio ligoninė – lazaretas, pastatomi sandėliai, kur buvo laikomi ginklai, amunicija, maisto, pašaro ir kitos atsargos. Komplekso pakraštyje būdavo įrengiamos arklidės, daržinės ir kiti pagalbiniai pastatai.

Karininkai su savo šeimomis dažniausiai gyvendavo atskirai, nuomodamiesi butus, o puskarininkiai, kad pastebėtų ir reikalui esant vadovybei praneštų apie nepageidaujamus reiškinius dalinyje, gyvendavo kareivinėse, tačiau patogesnėse ir geresnėse jų vietose, taip sureikšminant jų statusą.

Gyvenimas tokiose įgulose buvo smulkmeniškai reglamentuotas dienotvarkės, stengiantis kiek įmanoma labiau užimti kareivius, todėl laikas ten bėgo monotoniškai ir vienodai, paįvairinamas komandiruočių, užduočių, pavedimų ir savaitgalio mišių, taip pat su caro šeima bei stačiatikių religinėmis šventėmis susijusių šventadienių. Bendravimas su aplinkiniais gyventojais buvo ribojamas, dažniausiai jis vykdavo tik patruliuojant ar atliekant kitas užduotis.

Jau 1800-aisiais metais datuojamame Ukmergės (tuo metu – Vilkomir‘o) žemėlapyje, rytiniame miesto pakraštyje, prie Šventosios pavaizduoti 4 dideli mediniai vienodo plano statiniai – kareivinės. Neabejotinai ten gyveno tik dalis mieste dislokuotų kariškių – 1801 m. Ukmergės parapinės bažnyčios inventoriuje minima, kad naujojoje klebonijoje įsikūrę „keli generolai“, o visuose didesniuose bažnyčios ūkio pastatuose laikomi kareivių arkliai. 1803 m. dokumentuose rašoma, kad tuo metu Ukmergėje buvo apsistojęs Kuršo dragūnų pulkas, gal būtent jo generolai bei žirgai ir gyveno bažnyčiai priklausiusiuose trobesiuose?

Kareivinių pastatai 1800 m. Ukmergės plane

1807-1812 m. Ukmergėje stovėjo Jelizavetgrado husarų pulkas, o 1811 m. mieste įkurdinta Invalidų komanda (dėl sveikatos būklės ar amžiaus nebegalinčių tarnauti reguliariuose kariniuose junginiuose kareivių dalinys, neretai su žmonomis ir vaikais, atliekantis viešosios tvarkos palaikymo funkcijas dislokacijos vietoje).

1817 m. miesto plane, aukščiau minėtoje vietoje, jau pavaizduoti penki mieste dislokuotų karinių dalinių reikmėms skirti pastatai, tačiau nemaža dalis Ukmergėje įkurdintų Rusijos kariuomenės karių ir toliau gyvendavo centrinėje miesto dalyje, nes 1820 m., apytiksliai dabartinio savivaldybės administracinio pastato vakarinės dalies vietoje, pastatyta medinė sargybinė, o kitoje centrinės-turgaus aikštės pusėje buvusiame mūriniame pastate (spėtina, jog dabar – Kęstučio a. 18 / Gedimino g. 4) buvo įkurdinta karo ligoninė.

Kareivinių pastatai 1817 m. Ukmergės plane

   

Sargybinės (A) ir lazareto (ligoninės; B) vietos 1837 m. Ukmergės žemėlapio fragmente ir šiuolaikinėje aeronuotraukoje.

1823 m. dokumentuose ne kartą minimas Gardino husarų pulkas, kurio kariai savavališkai užiminėjo miestiečių daržines ir arklides, svirnus ir karčemas savo žirgams, kol gyventojų skundų nebeapsikentusi Lietuvos gubernijos valdžia nurodė Ukmergės pavieto (apskrities) maršalui (apskričiai vadovaujančio bajoro pareigybė) apskrities lėšomis, “išrinkus netoli vandens patogią vietą”, pastatyti naujas arklides ir pulko vado pulkininko Gagarino reikalaujamus pastatus šienui bei avižoms. Rugsėjyje maršalas rašė Lietuvos kariniam gubernatoriui, jog arklidės greitai bus baigtos ir prašė nurodyti husarų pulko vadui: „priimti jas pagal sąrašą, o [vėliau] pulkui išsikeliant [...] perduoti jas vietinei valdžiai tokiame pat stovyje, kokiame jos bus priimtos“.

1830 m. netoli arklidžių pastatytas ceikhauzas (amunicijos ir aprangos sandėlis). Žinoma, jog 1831 m. sukilimo metu sukilėliai užgrobė Ukmergėje buvusio Lubno husarų pulko ceikhauzą, tikriausiai kalba eina apie tą patį.

Gali būti, kad didžioji dalis minėtų naujai pastatytų statinių ir matomi 1837 m. miesto plane - rytiniame miesto pakraštyje, netoli Šventosios, sužymėti įvairaus dydžio ir išsidėstymo pastatai: pulko arklidės, maniežas, ceikhauzas, pastatas karių susirinkimui („zbornia“; statinys galėjo būti naudojamas ir pražygiuojančių per miestą dalinių apsistojimui), parako rūsys, 3 daržinės. Šalia šio pastatų komplekso plane jau buvo numatyta ir vieta „magazinui“ (maisto atsargų sandėliui).

 

Kareivinės ir kiti pastatai rytiniame Ukmergės pakraštyje: 2 – daržinės, 4 – maniežas, 5 – arklidės, 6 – ceikhauzas, 7 – „zbornia“, 8 – parako rūsys, 10 – kalėjimo pastatai, X – plento sargybinių kareivinės.

Kareivinių kompleksas 1837 m. žemėlapio fragmente.

Apytikrė kareivinių komplekso schema šiuolaikinėje Ukmergės rytinės dalies struktūroje.

Netoli jų, kitoje Varšuvos-S. Peterburgo trakto pusėje (maždaug dabartinių Vytauto ir V. Kudirkos gatvių sankryžos šiaurės-vakarų dalyje; viršutinėje schemoje pažymėta „X“) stovėjo mūrinis pastatas pavadintas „plento sargybos kareivinėmis“, ši sargyba tarnavo toje pat vietoje buvusioje Plento užkardoje, kurioje buvo renkami mokesčiai už važiavimą „plentu“ bei reguliuojama judėjimo juo tvarka.

Detalus plento užkardos įstaigos, kareivinių ir jai priskirtos teritorijos atvaizdavimas 1838 m. žemėlapyje.

Į vakarus nuo minėto kareivinių komplekso, netoli „Kalėjimo pilies (Tiuremnyj zamok; schemoje pažymėtos „10“)“, stovėjo namas Invalidų komandos viršininkui bei kareivinės jos kareiviams. Ši Komanda jau nuo 1821 m. saugojo Ukmergės kalėjimo kalinius.

Be to, miesto plane apibrėžti ir 3 dirbamos žemės plotai susiję su šia Komanda. Maždaug dabartinio Ukmergės turgaus vietoje buvo „esami“ Invalidų komandos daržai, šiuos plotus jau buvo numatyta paskirti miesto plėtrai. Kitas daržams numatytas plotas buvo apytiksliai ten kur dabar yra stačiatikių kapinės, tačiau „Invalidų komandos Vadas nesutiko jo priimti“, o trečiasis buvo pažymėtas į rytus nuo dabartinių Vytauto ir Kareivinių gatvių sankryžos palei Varšuvos-S.Peterburgo traktą (dab. Vytauto g.), ši vieta tiko ir Komandos Vadui. Atrodo, kad Vado pageidavimai buvo išgirsti – 1838 m. Ukmergės žemėlapyje ši vieta jau pažymėta, kaip „Invalidų komandos daržai“.

1837 m. vietoje miesto centre stovėjusios medinės sargybinės pastatyta nauja, klasicistinio stiliaus, mūrinė, vienaukštė. Kaip jau minėta, ji stovėjo dabartinio savivaldybės administracinio pastato vakarinės dalies vietoje.

1848 m. Ukmergės karinėje įguloje buvo 1 generolas, 40 karininkų, 300 kareivių. Tarp jų ir Invalidų Komanda, vedę šios Komandos kareiviai su šeimomis gyveno ne kareivinėse, o, pagal prievolę, pas miestiečius.

Tikėtina, kad XIX a. penktajame dešimtmetyje „plento (Varšuvos-S. Peterburgo trakto)“ užkarda buvo perkelta į kitą miesto pusę. Jai šalia „plento“ (dabar ten – Kauno g.) išskirtas (nupirktas?) kvadrato formos žemės plotas, jo perimetru suprojektuoti statiniai, o viduryje – aikštė. 1852 m. toje vietoje, šalia trakto jau stovėjo mūrinis pastatas pavadintas „Užkardos namu“, o kiek tolėliau nuo kelio – medinis ūkinis pastatas. 1862 m. šalia kelio ir vidinės aikštės perimetru jau stovėjo mūriniai bei keli mediniai statiniai (dabar, apytiksliai, ten stovi Kauno g. pastatai Nr. 35, 37B bei degalinė „Aljuva“).

Naujosios užkardos teritorijoje atsiradę statiniai, tikriausiai, buvo skirti užkardos sargybiniams, tačiau gali būti, kad ne tik – dar 1838 metų miesto projektiniame plane buvo numatyta vakarinėje Ukmergės dalyje, šalia Arklių pašto komplekso ir kitoje Varšuvos-S.Peterburgo trakto pusėje, statyti naujas kareivines. Ir nors šis planas nebuvo įgyvendintas, tikėtina, jog dėl augančios geležinkelių konkurencijos menkstant trakto, kaip transporto arterijos, reikšmei, Plento užkardos infrastruktūra po truputį galėjo būti perduodama kariuomenės reikmėms. Juolab, kad ukmergiškiai nuolat skundėsi kareivių apgyvendinimo jų namuose prievole, o per Ukmergę pražygiuojančių ir mieste laikinai apsistojančių ar ilgesniam laikui dislokuotų dalinių buvo tikrai nemažai.

   

 
Plento užkardos vietos ir dydžio pažymėjimas 1838 m. žemėlapyje, dalinai pastatyta užkarda 1852 m. žemėlapyje, jau pastatytos užkardos brėžinys 1862 m. žemėlapyje ir jos buvimo vietos schema dabartinėje miesto struktūroje.

1855 m. pagal statistinius duomenis apie Ukmergės miesto būklę nurodoma, kad mieste stovėjo keli kariuomenės daliniai: Jos Didenybės Kavalergardų pulkas – 3 vyresni karininkai, 16 jaunesnių, 267 kareiviai; vidaus sargybos dalinys [Invalidų komanda?] – 1 jaunesnysis karininkas ir 129 kareiviai; susisiekimo tarnyba [„plento“ užkardos sargybiniai?] – 1 vyresnysis karininkas, 3 jaunesnieji, 14 kareivių.

1862 m. miesto plane jau aiškiai pastebimi pokyčiai, susiję su Ukmergėje dislokuotais Rusijos kariuomenės daliniais. Pirmiausiai, netoli upės buvusių arklidžių pastatas jau pavadintas „magazinu“, tad gali būti, kad netoliese numatytas statyti „magazinas (maisto atsargų sandėlis)“ nebuvo pastatytas, o tiesiog įkurtas buvusiose arklidėse. O senosios plento užkardos vietoje pastatytas didžiulis medinis, stačiakampio formos, beveik uždaras statinys su įėjimu nuo „plento“ pusės ir didele aikšte viduryje. Tai – 1855-1857 m. pastatytos naujos kareivinės Invalidų komandai. Kadangi jos buvo statomos pagal architekto Byševskio parengtą projektą, spėtina, kad ten po vienu stogu buvo ne vien tik kareivių gyvenimui skirtos patalpos, bet ir įvairūs sandėliai, rūsiai, daržinės, arklidės, Komandos vadovybei skirti kambariai ir kt. Kitoje „plento“ pusėje buvo gana didelis dirbamos žemės plotas skirti Komandos daržams ir kitoms reikmėms.

 

Invalidų komandos kareivinės 1862 m. miesto plane ir apytikrė jų vieta dabartinėje miesto struktūroje.

1863 m. sukilimo metu Ukmergė tapo viena svarbesnių rusų atramos bazių, saugojusių Peterburgo- Karaliaučiaus traktą. Vilkmergės apskrities įgulai vadovavo generolas majoras Ivanas Ganeckis, Suomijos Leibgvardijos pulko vadas.

1872 m. dokumentuose minimos naujų kareivinių, skirtų 28-ajai artilerijos brigadai, statybos. Kur jos stovėjo, pasakyti sunku, tad tenka spėti, jog vakariniame Ukmergės pakraštyje, kažkur tarp dabartinių Deltuvos ir Kauno g., kaip kad buvo numatyta 1838 m. ir vėlesniuose miesto vystymosi projektiniuose planuose. 1872 m. gruodyje kilusio didžiulio gaisro metu sudegė pirklio Frachto namas ir aplink stovėję kiti trobesiai, kuriuose buvo įsikūrę minimos artilerijos brigados kariškiai. Brigada patyrė didelių nuostolių, neteko pastovio vietų. Tačiau šis karinis junginys liko pats didžiausias ir išbuvo mieste iki pat 1886-87 m., kuomet jį pakeitė 45-asis artilerijos pulkas.

1890-92 m. Ukmergėje buvo dislokuotas ir 9-asis Jelizavetgrado dragūnų pulkas, o jam išvykus - 184-ojo rezervinio Kobrino pėstininkų pulko kariai.

Šį pulką lydėjo įvairios bėdos ir gaisrai: 1893 m. žiemą sudegė šio pulko 3 kuopos kareivinės, o 1894 m. vasarą „[...] dėl nežinia kieno padaryto padegimo sudegė bajorui Boleslovui Klasovskiui priklausę pastatai: dvejos arklidės, virtuvė, dviaukštis namas, kuriame buvo įsikūrę 184 Kobrino pėstininkų pulko kareiviai, o taip pat minėtojo pulko ceikhauzas [karinis sandėlis] su visais valdiškais daiktais bei išvykusių į [vasaros karinę] stovyklą karininkų ir kareivių asmenine nuosavybe [...].“

Gali būti, kad šios nelaimės inspiravo miesto verslininkus užsiimti solidžių mūrinių pastatų-kareivinių statyba. Kadangi veik visas Ukmergės archyvas pražuvo I pasaulinio karo suirutėje, evakuojant jį iš miesto, apie šias statybas konkrečių dokumentų kol kas nesurasta, tad galima tik spėlioti, naudojantis įvairiais šalutiniais šaltiniais ir duomenimis. Deltuvos g. iki šiol yra išlikę du solidūs raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dab. Nr. 19 ir Nr. 10c), galėję tarnauti kaip kareivinės, bei tarp jų stovėjęs irgi panašaus laikotarpio vienaukštis (Nr. 10b; dabar perstatytas), galimai tarnavęs sandėliams, kareivių maitinimui ar panašiems tikslams, verčia nors preliminariai ar remiantis tik spėjimais bandyti spręsti ir šios karinės infrastruktūros Ukmergės mieste istorijos „bylą“.

1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko Mokomosios kuopos ir 1-jo bataliono kareivinės 1928 m. 1910-1915 m. Ukmergės berniukų gimnazija. Dab. Deltuvos g. 19, socialinių paslaugų centras.

1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko ligoninė 1928 m. 1911-1915 m. Ukmergės privati mergaičių gimnazija (?). Dab. Deltuvos g. 10c, pastatas privatus, renovuojamas.

1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko ūkinis pastatas 1927 m. Dab. Deltuvos 10b, veterinarijos klinika, visiškai perstatytas.

Pastatai dab. Deltuvos 10b ir 19. 1927 m.

Pastatai dab. Deltuvos g. 10c, 10b ir 19. 1924 m.

Valgykla. Dab. Deltuvos g. 10b. 2012 m. N. Steponaitytės nuotr.

Taigi... Remontuojant Deltuvos g. Nr. 19 pastatą, ant jo mūrtašio vidinės pusės buvo pastebėta išpjaustyta data „1898“. Mūrtašis – tokia pastato detalė, prie kurios, pastačius pastatą, tiesiog neįmanoma prieiti, tad labai tikėtina, kad tai tiesiog statybininkų „įsiamžinimas“, nes mūrtašiai jau dedami ant baigtų pastato sienų, ruošiantis dengti stogą. Šie kuklūs skaičiai medyje leidžia daryti prielaidą, jog bent jau minimas pastatas galimai buvo pastatytas apie 1898 m. Pastatas yra dviaukštis, abiejuose aukštuose – koridorinė sistema su erdviais kambariais-patalpomis abipus. Ganėtinai panašus savo vidine struktūra, mūro puošyba įvairios konfigūracijos plytomis, dydžiu bei tūriais ir pastatas Deltuvos g. 10c. 10b, kaip minėta, vienaukštis, mažesnis, jo mūro ornamentika buvo sutelkta apie įėjimą, kraigą ir šiek tiek apie langus.

Kokios dar prielaidos verčia kalbėti apie [šio?] sąlyginai didelio komplekso, skirto Ukmergėje dislokuotų carinės armijos karių apgyvendinimui, įkūrimą XIX a. pabaigoje? 1897 m. visuotino gyventojų surašymo Rusijos imperijoje duomenimis, Ukmergėje tuo metu gyveno-buvo dislokuoti 1709 kariškiai. Miestui, kuriame tuo metu gyveno 13500 gyventojų, tai buvo gana daug, todėl ir erdvių patalpų karių įsikūrimui, tikriausiai, labai trūko. Kitą vertus, miestas už įvairių kariuomenės reikmėms skirtų patalpų bei butų nuomą jų savininkams 1898 m. sumokėjo 10560 rublių, kuriuos vėliau atgavo iš valstybinio iždo, tad, turint galvoje tuometines kainas bei rublio vertę, paskata užsiimti kareivinių ir kitokių kariniams daliniams reikiamų pastatų statyba ir išnuomavimu, buvo ganėtinai viliojanti. Kada šis, pavadinkim, „Deltuvos g. kareivinių kompleksas“ buvo pastatytas ir įrengtas, pasakyti sunku, bet tikėtina, kad apie 1900 m. jis jau galėjo būti pilnai naudojamas kariškių įkurdinimui.

Kokie tuo metu Ukmergėje buvo dislokuoti kariniai daliniai – pasakyti sunku. Labai gali būti, kad joje ir toliau buvo Invalidų komanda, sauganti Ukmergės kalėjimą, o iki pat 1904 m. dokumentuose minimas 45-osios artilerijos brigados 1 divizionas, kurį miesto valdžia tų metų lapkrityje išlydėjo į Tolimuosius Rytus, artėjant karui su Japonija. 1907 m. Ukmergėje gyveno apie 13000 žmonių, neatmestina galimybė, kad šį miesto gyventojų skaičiaus neigiamą pokytį nulėmė ir dalies kariškių išvykimas.

1907 ir 1908 m. Ukmergėje buvo įkurtos berniukų ir mergaičių gimnazijos. Kol kas sunku tiksliai pasakyti kokiuose miestui priklausančiuose pastatuose jos buvo įkurdintos, tačiau vėlesniuose dokumentuose atsiranda užuominų, kurios leidžia teigti, kad jos galėjo būti įkurdintos būtent buvusių kareivinių patalpose (dab. Deltuvos g. 19 ir 10c), kurios tuo metu jau priklausė miestui. Greičiausiai miesto valdžia įsigijo juos iš buvusių savininkų, kuriems, matyt, finansiškai tai tapo naudingiau, nei turėti reikalų su Rusijos imperijos karinėmis žinybomis, nes karas su Japonija, 1905-07 metų revoliucija, artėjantis I pasaulinis karas įnešė didelių pokyčių į karinių dalinių judėjimą, dislokaciją bei karių skaičių Ukmergėje.

Netrukus mieste jau vaikščiojo vokiškai kalbantys kariai, po keleto metų – raudonus „kasnykus“ prie kepurių prisirišę, o po jų - jau besilaisvinančios Lietuvos laukus ir žmones ginti stoję savanoriai bei kariai... Bet čia jau į kitas istorijas sudėlioję laikai...

Išvada – nuo XIX a. pradžios Ukmergėje ėmė rastis įvairios paskirties statiniai, skirti carinės Rusijos kariuomenės ir kitų su karine tarnyba susijusių žinybų reikmėms. Jos pradėjo kurtis rytinėje miesto dalyje, tuo metu dar ukmergiškių gyvenamajai ir ūkinei statybai nenaudojamuose plotuose. Plento užkardai paskirtame plote vėliau įsikūrė Invalidų komandos kareivinės ir kitos patalpos, o palei dabartinę Kauno g. – nauja Plento užkarda bei kiti karinės paskirties statiniai, išsiplėtę iki pat dabartinės Deltuvos g. Visose minėtose vietose išliko dalis statinių, kurie buvo naudojami XX a. pirmoje pusėje ir vėliau...

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio ir J. Zarecko

Iliustracijoms panaudoti Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi žemėlapiai ir fotografijos.

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

---

pagal ukmuziejus

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – ŠVENTOSIOS UPĖ. 1920 METŲ KARO VEIKSMŲ TEATRAS

Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Antrasis objektas

ŠVENTOSIOS UPĖ. 1920 METŲ KARO VEIKSMŲ TEATRAS

I. Šventosios upė

Šventosios upės pavadinimas reiškia šventą, sakralinę vietą ir turėtų būti siejamas su ikikrikščioniškais laikais. Kryžiuočių kelių aprašyme ji dar įvardijama ir Šventupe. Tai vien didžiausių Rytų Lietuvos upių; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia (264 km) tarp tų upių, kurios teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Jos baseino plotas – 6888,8 kv. km.

Šventoji ir jos baseinas pagal lt.wikipedia.org žemėlapį

Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.

Antalieptės hidroelektrinė (viršuje) ir Kavarsko užtvanka bei hidroelektrinė. Vytauto Kondroto ir triphandbook.com nuotraukos

Svarbiausi Šventosios intakai:

kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;

dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė, Storė, Armona.

Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII amžiuje dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII amžiuje, kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.

Vilkmergės pavietas 1665 m. Nicolas Sanson žemėlapyje. Šaltinis – lt.wikipedia.org

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio.

II. 1920 metų Nepriklausomybės kovų karinių veiksmų teatras

Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės vyko plačioje teritorijoje Šiaurės, Pietų ir Rytų Lietuvoje. 1920 m. karo veiksmų teatras Lietuvoje tęsėsi nuo Daugpilio šiaurėje iki Gardino pietuose, ir apėmė daugiausiai Aukštaitijos etnografinį regioną.

Lietuvos savanoriai ir kariai

Geografiškai 1920 metų karo veiksmai apėmė plačią teritoriją nuo Augustavo pietuose iki Panevėžio šiaurėje, nuo Kauno vakaruose iki lenkų-sovietų kariuomenių pozicijų linijos, nustatytos 1920 m Rygos taikos sutarties metu, rytuose. Apibrėžiant tiksliau, pietinė karo veiksmų riba ėjo per Lietuvos Brastą (dab. Brestas), bei lenkų ir sovietų kariuomenių sąlyčio pietinį barą.

Žvelgiant siauriau, Širvintų-Giedraičių mūšio karo veiksmų teatras apima trikampį, kurį sudaro Paberžė (Vilniaus r.) pietryčiuose, Ukmergė šiaurėje ir Musninkai vakaruose.

Širvintų-Giedraičių mūšio karo veiksmų teatras

Pagrindinėmis gamtinėmis kliūtimis 1920 m. karo veiksmuose buvo didžiosios Lietuvos upės: Nemunas, Neris, Merkys, Šventoji bei jų intakai. Dvi pirmosios iš jų buvo svarbesnės kliūtys tiek kariuomenėms puolant, tiek ginantis, tiek ir sąveikaujant kariuomenių daliniams bei junginiams tarpusavyje.

Antru svarbiu gamtiniu karo veiksmų elementu buvo miškai ir girios, ypač pelkėti. 1920 metais miškai buvo gerokai praretinti Vokietijos okupacijos metu, tačiau jie ir toliau lėmė, jog didesnis kariuomenių judėjimas tuo metu galėjo vykti tik prastais krašto ir vietiniais keliais.

Klimato požiūriu kovos galėjo vykti ištisus metus, tačiau pavasario ir rudens laikotarpiu kariuomenių judėjimą stipriai ribojo pažliugę keliai, o ir žiemos buvo ilgesnės bei šaltesnės, nei dabar, XXI a. pradžioje. Visi tuometiniuose karo veiksmuose dalyvavę kariai buvo prie tokių sąlygų įpratę, aprangos ir apavo visiems užteko.

Civilizacinės įtakos požiūriu svarbiausiu kariuomenių judėjimo faktoriumi buvo geležinkelio linijos ir jų infrastruktūra bei negausūs miestai. Pagrindinėmis karo veiksmų teatro geležinkelio arterijomis buvo geležinkelis Varšuva-Gardinas-Vilnius-Daugpilis su atšaka nuo Vilniaus link Minsko ir Lydos, kuris buvo pagrindinė Lenkijos kariuomenės transporto arterija. Lietuvos kariuomenės veiksmus daugiausiai lėmė geležinkelis Kaunas-Marijampolė-Alytus-Varėna, su atšaka nuo Marijampolės link Suvalkų (Suvalkijos karo veiksmų subteatras), geležinkelis Kaunas-Vilnius (Vilniaus karo subteatras), geležinkelis Kaunas-Jonava-Radviliškis-Šiauliai, su atšakomis į Panevėžį bei Daugpilį ir nuo Panevėžio link Utenos, o taip pat ir siaurasis geležinkelis Jonava-Ukmergė (Širvintų-Giedraičių subteatras). Toks gelžkelių išsidėstymas, kurį nulėmė Rusijos imperijos geležinkelių statybos strategija bei nedidelės Vokietijos imperijos korekcijos 1915-1919 m., buvo palankesnis Lietuvai, nes ji galėjo panaudoti vidinių susisiekimo linijų privalumus, ypač permetant kariuomenę keliomis, viena kitą papildančiomis linijomis, kai tuo tarpu Lenkijos kariuomenė iš esmės galėjo naudoti tik vieną Varšuvos-Gardino geležinkelio liniją.

Lietuvos kariuomenės šarvuotas traukinys „Gediminas“

Karo veiksmų eigai įtaką turėjo ir geležinkelio mazgai, iš kurių svarbiausiais buvo Vilnius, Kaunas ir Gardinas. Svarbiais geležinkelio mazgais buvo ir Marijampolė, Varėna bei Lentvaris. Šių mazgų valdymas iš esmės ir nulėmė dominavimą krašte. Neatsitiktinai keli iš šių mazgų, juos įkuriant, buvo sustiprinti fortifikacinėmis priemonėmis – Kauno ir Gardino tvirtovėmis, nors jų būklė 1920 metų karo veiksmų sąlygomis jau buvo tolima nuo patenkinamos. Tačiau karinių operacijų planavimui fortifikuotos teritorijos turėjo didelę reikšmę, nes visada buvo numatoma, jog priešas sugebės šiais įtvirtinimais pasinaudoti, todėl tiesiogiai, neturint pakankamo kiekio apgulties artilerijos ir prisibijant didelių nuostolių, pulti tvirtoves buvo vengiama.

Vokiečių kariai užimtoje Gardino tvirtovėje 1915 m. Šaltinis – LIMIS, Kretingos muziejus

Gardino tvirtovės 5 forto liekanos

Didelę reikšmę taktiniams karo veiksmams turėjo I pasaulinio karo įtvirtinimai, likę kariuomenių 1920 m. veikimo baruose. Didžioji 1915-1918 metų įtvirtinimų linija, pastatyta Vokietijos kariuomenės ir lygiagrečiai su ja buvusi Rusijos imperijos gynybos linija tebebuvo grėsmingos tiek dėl esamo apkasų ir slėptuvių tinklo, tiek ir dėl likusių spygliuotų vielų, tačiau šios įtvirtinimų linijos daugiau buvo naudojamos Lenkijos-Sovietų Rusijos karo veiksmų teatre. Lenkų-lietuvių karo veiksmuose didesnę reikšmę turėjo Kauno tvirtovių prieigų įtvirtinimai, pastatyti vokiečių jų Rytų fronto štabo apsaugai, bei 1915 metų Vilniaus apsaugos linija, buvusi abiejuose Neries krantuose ir panaudota Lenkijos kariuomenės gynybinėms pozicijoms Širvintų-Giedraičių mūšio metu. Nors ši linija buvo gerokai silpniau įrengta, ji vis tik turėjo tam tikrą reikšmę ir karo veiksmų metu buvo panaudota.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

 

 

 

---

pagal ukmuziejus

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – LITUANIA RESTITUTA - ATKURTOJI LIETUVA

 

Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Pirmasis objektas

LITUANIA RESTITUTA - ATKURTOJI LIETUVA

I. Paminklas Lietuvos Nepriklausomybei LITUANIA RESTITUTA.

Paminklas LITUANIA RESTITUTA pastatytas 1930 m. Lietuvai pagražinti draugijos Ukmergės skyriaus iniciatyva ir pastangomis iš žmonių suaukotų lėšų. Miesto valdyba prisidėjo prie šių darbų 1930 ir 1931 m. skirdama skyriui, atitinkamai, 1500 ir 1000 Lt pašalpas. Paminklo projektą parengė tada dar studentas, vėliau tapęs žymiu scenografu, Liudas Truikys. Pasak žmonių pasakojimų, paminklą statant daugiausia dirbo savamoksliai skulptoriai broliai Jakševičiai, tikėtina, kad jie buvo ir horeljefo, vaizduojančio ugnį prižiūrinčią vaidilutę, Vyties bareljefo, informacinės lentelės bei kitų paminklo puošybos detalių autoriai. Išliko ir kelių „Paminklo statymo komiteto“ narių pavardės: J. Bajoras (Lietuvai pagražinti draugijos Ukmergės skyriaus pirmininkas), P. Kuzma (tuometinis Ukmergės burmistras), K. Deveikis (ukmergiškis verslininkas).

Paminklo „Lituania Restituta“ pamatų šventinimas 1928 m. gegužės 15 d.

 

Kęstučio a. paminklo „Lituania Restituta“ pamatų šventinimo iškilmių metu.

 

Paminklo statyba

Vytauto Didžiojo karūnavimo 500 m. jubiliejaus minėjimas

 

Paminklą planuota pastatyti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečiui, 1928 m. gegužės 15 d. pašventinti paminklo pamatai, bet, trūkstant lėšų, jo statybos darbų pabaiga nusikėlė į 1930-uosius – Vytauto Didžiojo metus. Paminklo atidengimo iškilmės įvyko tų metų rugsėjo 8 d., minint Vytauto Didžiojo karūnavimo 500 m. jubiliejų. Iki pat 1940 m. paminklas „Lituania Restituta“ buvo visų svarbiausių švenčių ir kitų Ukmergės miesto visuomenės sambūrių epicentru.

Sovietinės okupacijos metu, 1950 m., paminklas „Lituania Restituta“ buvo nugriautas, dvi perlaužto obelisko dalys užkastos čia pat aikštėje: viena į vakarus nuo paminklo pamatų, kita beveik prie savivaldybės pastato įėjimo laiptų. 1989 m. kovo-balandžio mėnesiais šios paminklo dalys buvo atkastos, pradėti jo atstatymo darbai (1989 m. gegužės 15 d. pašventinti naujieji paminklo pamatai), kuriuos finansavo tuometinė miesto valdžia, piniginėmis ir materialinėmis aukomis rėmė ukmergiškiai bei miesto įmonės. Pagrindinis paminklo atstatymo iniciatorius ir darbų organizatorius buvo LP Sąjūdžio Ukmergės tarybos narys Juozas Daunys, Ukmergės kelių statybos valdybos Nr. 2 vyr. inžinierius. Ši valdyba įvykdė ir visus pagrindinius paminklo atstatymo darbus, išsaugant ir atkuriant atkastąjį obeliską. Atstatymo projektą parengė tuometinis Vilniaus Projektavimo ir mokslinių tyrimų kooperatyvas, prie jo daugiausiai dirbo projektuotoja J. Sakalauskaitė. Vaidilutės horeljefą atkūrė dailininkas Erikas Varnas, iš bronzos jį atliejo Talino firma „ARX Monument“, užrašo raides bei vazonų dekoro elementus išliejo Kauno „Centrolitas“.

Atkastas paminklo fragmentas (viršūnė).

Paminklo atstatymo darbai

Atstatyto paminklo pašventinimas. Kun. V. Aukštikalnis

1990 m. vasario 16 d. įvyko paminklo atidengimo ir pašventinimo iškilmės.

Ant paminklo obelisko apatinės dalies esantis Vyties bareljefas yra originalus. Jį ir žalvarinę anotacinę lentą: "Šis laisvės paminklas pastatytas / Vilkmergės visuomenės aukomis 1930 / Vytauto Didžiojo metais paminėjimui / 12 metų Lietuvos nepriklausomo / gyvenimo sukaktuvių / Pastatytas rūpesčiu Lietuvai pagražinti draugijos / Vilkmergės skyriaus" nuo griaunamo monumento naktį nuėmė ir paslėpė tuometinės Ukmergės Mechanizuotos kolonos sandėlininkas Jonas Fišeris ir buhalteris Rapolas Diečkus, išsaugojęs šias relikvijas savo namuose. Ant obelisko pritvirtinta šios anotacinės lentos kopija bei dvi kitos, nusakančios paminko „Lituania Restituta“ atstatymo istoriją: "Paminklas atstatytas pagal / Vilniaus projektavimo kooperatyvo / projektą / Skulptorius E. Varnas / Darbus vykdė / Ukmergės kelių statybos valdyba"; "Paminklas nugriautas / stalininės priespaudos metais, / ukmergiečių valia atstatytas 1990“.

Paminklas paprastai vadinamas Laisvės paminklu.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, papildant jį istorine medžiaga iš Juozo Daunio straipsnio „Ukmergės Sąjūdis. Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta atstatymas“ („Eskizai“ 2010 p. 154-160). Fotografijos iš Ukmergės kraštotyros muziejaus foto archyvo.

II. LITUANIA RESTITUTA – lotyniškai ATSTATYTOJI, ATKURTOJI LIETUVA

A. Valstybės sutemos

Lietuvos valstybė, 1569 m. unijiniais ryšiais Liublino seime sujungta su Lenkijos karalyste XVIII a. II pusėje buvo okupuota ir aneksuota trijų agresijos faktų išdavoje – Rusijos kovų su Baro konfederatais (1768-1772), Rusijos karo su Abiejų Tautų Respublika (1792) ir Rusijos-Prūsijos karo prieš 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą pagalba, karinius laimėjimus įtvirtinant taip vadinamųjų padalijimų aktais.

Abiejų Tautų Respublika (ATR) savo karinę galią bei tarptautinį autoritetą prarado 1648-1658 metų karuose, o 1700-1717 m. Didžiojo Šiaurės karo metu vykusių karų, bado, maro, vidinių ir tarptautinių susitarimų dėka tapo kitų valstybių politikos objektu ir taikiniu. Jau 1732 metų taip vadinama „Trijų Juodųjų erelių sutartimi“ Rusija, Prūsija ir Austrija susitarė neleisti ATR išsirinkti nepriklausomo valdovo ir vykdyti krašte reformų, kurios leistų valstybei stiprėti.

Meninės alegorijos, vaizduojančios Abiejų Tautų Respublikos padalijimą 1772 m. fragmentas

1764 metais AT Respublikos valdovu tapo Rusijos statytinis Lietuvos stalininkas Stanislovas Poniatovskis, pasivadinęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Stanislovu Augustu, tad Rusija ir jos ambasadorius tapo absoliučia lemiančia jėga valstybėje. Pasiremdami tradicinių bajoriškų laisvių rėmėjais, Rusijos diplomatai stengėsi primesti Respublikai faktinę priklausomybę nuo Rusijos, pasinaudojant teisinėmis ATR sistemos silpnybėmis. Rusijos pastangomis sukelta Radomo-Slucko konfederacija (1767 m. bajorų sąjūdis) įteisino dalį Rusijos ketinimų, tačiau nepatenkinti grubiu Rusijos elgesiu, pasipiktinę prievarta, Lenkijos ir Lietuvos bajorai savo laivės ginti stojo po Baro konfederacijos vėliava ir 1768-1772 metais, pasinaudojant tuo, jog Rusija buvo įtraukta į karą su Turkija, Respublikos teritorijoje vyko reguliarių kariuomenių ir konfederatų partizaninių dalinių kovos. Spaudžiama Prūsijos bei vidaus problemų Rusija nusprendė atsisakyti ATR kontrolės monopolio ir pasiūlo Trijų erelių sutarties bendrininkams pasidalinti Respubliką kaip niekieno žemę ar koloniją.

Pirmasis padalinimas buvo atliktas 1772 Sankt Peterburge. Šios grobikiškos sutarties aktus pasirašė Rusijos ir Austrijos imperijos bei Prūsijos karalystė, AT Respublikos teritorija žymiai sumažėjo.

1775 metais Rusijos iniciatyva buvo pertvarkyta Respublikos valdymo sistema, sukuriant priežiūros įstaigą - Nuolatinę tarybą. Tokiu būdu Rusija galėjo nesunkiai kontroliuoti Respublikos valdymą, nenaudodama didelių finansinių išteklių ir grubios karinės jėgos. Tačiau netikėtai, įtakojant ATR politiniam elitui, Nuolatinė Taryba tapo Lenkijos ir Lietuvos valstybės vykdomosios valdžios organizavimo centru, smarkiai pagerinusiu valstybės iždo ir kariuomenės administravimą, modernizavusiu visą valstybės sistemą. 1787 metais kilus naujam Rusijos – Turkijos karui, Stanislovas Augustas pasinaudojo proga ir išgavo Rusijos leidimą sušaukti seimą bei padidinti kariuomenę, kurią, atseit, buvo numatytą panaudoti prieš Turkiją.

Tačiau 1788 m. susirinkęs Seimas, pajutęs didesnę laisvę ir skatinamas Prūsijos atstovų aktyviai ėmėsi seniai lauktų reformų, pirmiausiai pertvarkydamas mokesčių sistemą ir didindamas kariuomenę, vykdydamas miestų reformą bei kitus patobulinimus, kurių pagrindu 1791 metų gegužės 3 dieną buvo priimta pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje, po JAV, konstitucija. Ši konstitucija ne tik sprendė to meto santvarkos ir vystymosi problemas, bet ir padėjo modernios, efektyvios ir nepriklausomos valstybės pamatus.

Deja, šie veiksmai smarkiai išgąsdino 1790 metais karine sąjunga su ATR susaistytą Prūsijos karalystę, o 1792 metais paskatino Rusiją įvykdyti ir tiesioginę karinę intervenciją, prisidengiant senųjų bajorų laisvių ir teisių apsauga besirūpinančia Targovicos bajorų konfederacija. 1792 metų ATR-Rusijos karas buvo nesėkmingas. Ypač skaudi buvo valdovo Stanislovo Augusto išdavystė: dar neįvykus lemiamam mūšiui, po dviejų mėnesių karinių veiksmų, jis paskelbė prisidedąs prie Targovicos konfederacijos, taip tikėdamasis sušvelninti galimą pralaimėjimą. Laimėjusi Rusija ir į pagalbą pagal sutartį neatėjusi Prūsija vėl susėdo prie derybų-dalybų stalo.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimų žemėlapis pagal lt.wikipedia.org

 

Antrasis padalinimas, kurio aktus pasirašė Rusija ir Prūsija, buvo įvykdytas 1793 m., ATR neteko dar beveik pusės savo valdytos teritorijos.

Po nesėkmingo 1792 metų karo, Lenkijos ir Lietuvos teritoriją okupavo Rusijos, o 1793 metais - ir Prūsijos kariuomenės. Nors formaliai kraštas, bent jau ATR paliktoje teritorijoje, tebebuvo nepriklausomas, realiai visur šeimininkavo rusai ir prūsai. Didžioji dalis patriotiškai nusiteikusių karininkų, politinių veikėjų emigravo į užsienį (daugiausiai Saksoniją, Drezdeną), kur ėmė organizuoti sukilimą, megzdama ryšius su potencialiais sąjungininkais. Smarkiai sumažėjus AT Respublikai, ji nebegalėjo išmaitinti joje dislokuotos sąlyginai didelės Respublikos kariuomenės, tačiau sprendimai dėl jos mažinimas tapo ne tiek ekonominiu, kiek politiniu klausimu. 1794 metų pavasarį, ėmus mažinti kariuomenę, sukilimas, kurio vadu tapo T. Kosciuška, prasidėjo visoje ATR teritorijoje, o Lietuvoje - Šiauliuose 1794 m. balandžio 16 dieną.

Po sunkių ir permainingų kovų, 1794 metų lapkričio pradžioje sukilimas po Pragos (Varšuvos priemiestis) skerdynių, kai rusai, pralaužę sukilėlių įtvirtinimus žudė visus: sukilėlius, civilius, moteris, vaikus, senelius, buvo numalšintas ir 1795 metų pradžioje Trijų juodųjų erelių sutarties autoriai sėdo prie trečiojo padalinimo stalo.

Mūšis prie Pragos

Trečiasis padalinimas buvo pasirašytas 1795 spalio 24 dieną Sankt Peterburge. Šio padalinimo aktus, likvidavusius Abiejų Tautų Respubliką, pasirašė tos pačios šalys, kaip ir pirmojo. Lietuvių tauta ilgiems 123 metams neteko net nominalaus valstybingumo, užuominos apie jį. Lietuvos valstybę užklojo juodos sutemos.

B. Lietuvos atstatymas

Lietuvos valstybės atkūrimas vyko keliais etapais. 1915 metais, I pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją užėmė Vokietijos kariuomenė, neturėjusi jokių istorinių argumentų įsitvirtinti užimtose žemėse. Lietuvių interesus stengėsi ginti Lietuvių komitetas, veikęs po nukentėjusiems nuo karo šelpti organizacijos vėliava. Besibaigiant karui su Rusija, senkant ištekliams ir galimybėms toliau kariauti, 1917 metų balandžio mėnesį Vokietija nutarė okupacinės civilinės administracijos Ober Osto vietoje įkurti lietuvių dominuojamą, bet Vokietijos įtakoje esantį valstybinį darinį. Šiam reikalui 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje buvo sušaukta lietuvių konferencija, išrinkusi Lietuvos tarybą, į kurią pateko dauguma anksčiau veikusio Lietuvių komiteto narių, atstovavusių visas pagrindines ideologines sroves, besivienijančias į konkrečias politines partijas. Ši Taryba 1917 m. gruodžio mėnesį, tikėdamasi pagerinti lietuvių padėtį Vokiečių okupacinės valdžios valdomame krašte, išleido gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės aktą:

„1917 12 11 Lietuvos Tarybos pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo ,

I
Lietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 [m.] rugsėjo 18-23 [d.] vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.

II
Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų [sistemos] sąjungą.

Vilnius, 1917 gruodžio 11 d.

Garsiai perskaityta, pritarta, pasirašyta

Dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, J. Vileišis, Dr. J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, A. Petrulis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, kun. V. Mironas, K. Šaulys, Jonas Smilgevičius, Pranas Dovydaitis, S. Narutavičius, Staugaitis, S. Banaitis, dr. Malinauskas, K. Bizauskas.“

Tačiau priešingai, negu buvo tikimasi, Vokietija nesureagavo į Lietuvos Tarybos valią, o dalis Tarybos narių, protestuodami prieš tokį savarankišką aktą iš Tarybos pasitraukė. Atsižvelgiant į vokiečių valdžios abejingumą ir siekiant suvienyti Lietuvos tarybą, 1918 m. vasario 16 dieną buvo priimtas naujas Nepriklausomybės aktas, kuris ir tapo Lietuvos valstybės atkūrimo pagrindu. Vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas skelbė:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

1918 m vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai

Nepaisant to, Vokietija 1918 metų balandžio dieną pripažino Lietuvos valstybę gruodžio 11 dienos Nepriklausomybės akto pagrindu. Realus Lietuvos valstybės kūrimasis prasidėjo jau pasibaigus I Pasauliniam karui, 1918 metų lapkričio viduryje. Artima draugystė su Vokietija baigėsi 1919 m. viduryje ir ypač spalio mėnesį, prasidėjus konfliktams su Vokietijos palaikomais bermontininkais...

ATKURTOJI LIETUVA DAR TURĖJO BŪTI APGINTA.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

 

 

---

pagal ukmuziejus

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

---

pagal tombal7

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS XIV-XV A.

---

pagal tombal7

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – šeštasis objektas

---

pagal tombal7