„Lietuvos kariuomenės kelias“ - karinių dalinių dislokacijos vietos Ukmergėje 1793-1915 m.

Širvintų­­Giedraičių karinis-istorinis parkas

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Septintasis objektas

KARINIŲ DALINIŲ DISLOKACIJOS VIETOS UKMERGĖJE 1793-1915 M.

Iki XVIII amžiaus pabaigos kariuomenė neturėjo nuolatinių kareivinių ar kitos infrastruktūros Ukmergėje (tuo metu – Wilkomierz‘e). Nuolatinės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės (1717-1795 m.) kariai, kuriems Ukmergė būdavo nurodyta kaip dislokacijos vieta, gyvendavo išskirstyti pas gyventojus namuose. Kariuomenės išlaikymo prievolė būdavo tolygiai paskirstomas visiems gyventojams, tie, kurie namuose karių nepageidaudavo, sumokėdavo tam tikrą mokestį ar prisiimdavo kitas prievoles. Kariams gyventojai turėjo duoti tik stogą virš galvos ir karšto vandens, o už visą kitą kariai turėjo mokėti, todėl gyventojai iš tokių „kvaterantų“ turėjo ir tam tikros naudos. Blogiau būdavo karo metu, kai kariai pinigų neturėjo, arba būdavo pašlijusi drausmė, tada tekdavo teisybės ieškoti dalinio vadovybėje, bet ne visada sėkmingai - gyventojai turėjo žinoti, kokiai kuopai priklausė kariai, ir kas yra jų vadas. Toks kariuomenės išdėstymas nebuvo patogus nei gyventojams, nei kariuomenei: nuolat kildavo įvairių konfliktų, o kariuomenės vadovybei buvo labai sunku sukontroliuoti savo karius poilsio metu, šlubavo drausmė ir tvarka.

Žymesnė LDK kariuomenės dislokacija Ukmergėje – 1793 m., kai po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (dalies teritorijų aneksijos), iš Slonimo (dab. Baltarusijoje) į Ukmergę buvo perkeltas 1-as LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimentas. Apie pusketvirto šimto karių ir karininkų apgyvendinimas nedideliame, maždaug 1500 gyventojų turinčiame mieste (1792 m. Ukmergei buvo grąžintos miesto teisės), nebuvo lengvai pakeliama prievolė. Be to, labai gali būti, kad tuo metu Ukmergėje buvo įsikūrusi (tikėtina pilyje-dvarvietėje, dab. Pilies parkas) ir nedidelė Rusijos imperijos kariuomenės įgula.

LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimento karys 1792 m.

Po 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo bei aplinkinių imperijų įvykdyto galutinio Abiejų Tautų Respublikos teritorijų užgrobimo, Lietuvoje gerokai padaugėjo Rusijos karių, o jų santykiai su vietiniais krašto gyventojais nebuvo geri. Siekiant išvengti dezertyravimo, plėšikavimo ar kitokių „įgaliojimų viršijimo“ atvejų, buvo imtasi atskirų, tik carinės kariuomenės reikmėms skirtų, pastatų statybos ir tokių pastatų kompleksų formavimo.

Pradžią šiems statinių kompleksams, žinoma, duodavo kareivinės, šalia kurių atsirasdavo tam tikra aikštė rikiuotėms ar staigiam susirinkimui, pulko štabo pastatas, sargybinė („hauptvachta“), kurioje budėdavo dalinio budėtojas ir sargybinių pamaina bei kurioje kartais būdavo įrengiama ir daboklė prasižengusiems kariams. Įsikurdavo dalinio ligoninė – lazaretas, pastatomi sandėliai, kur buvo laikomi ginklai, amunicija, maisto, pašaro ir kitos atsargos. Komplekso pakraštyje būdavo įrengiamos arklidės, daržinės ir kiti pagalbiniai pastatai.

Karininkai su savo šeimomis dažniausiai gyvendavo atskirai, nuomodamiesi butus, o puskarininkiai, kad pastebėtų ir reikalui esant vadovybei praneštų apie nepageidaujamus reiškinius dalinyje, gyvendavo kareivinėse, tačiau patogesnėse ir geresnėse jų vietose, taip sureikšminant jų statusą.

Gyvenimas tokiose įgulose buvo smulkmeniškai reglamentuotas dienotvarkės, stengiantis kiek įmanoma labiau užimti kareivius, todėl laikas ten bėgo monotoniškai ir vienodai, paįvairinamas komandiruočių, užduočių, pavedimų ir savaitgalio mišių, taip pat su caro šeima bei stačiatikių religinėmis šventėmis susijusių šventadienių. Bendravimas su aplinkiniais gyventojais buvo ribojamas, dažniausiai jis vykdavo tik patruliuojant ar atliekant kitas užduotis.

Jau 1800-aisiais metais datuojamame Ukmergės (tuo metu – Vilkomir‘o) žemėlapyje, rytiniame miesto pakraštyje, prie Šventosios pavaizduoti 4 dideli mediniai vienodo plano statiniai – kareivinės. Neabejotinai ten gyveno tik dalis mieste dislokuotų kariškių – 1801 m. Ukmergės parapinės bažnyčios inventoriuje minima, kad naujojoje klebonijoje įsikūrę „keli generolai“, o visuose didesniuose bažnyčios ūkio pastatuose laikomi kareivių arkliai. 1803 m. dokumentuose rašoma, kad tuo metu Ukmergėje buvo apsistojęs Kuršo dragūnų pulkas, gal būtent jo generolai bei žirgai ir gyveno bažnyčiai priklausiusiuose trobesiuose?

Kareivinių pastatai 1800 m. Ukmergės plane

1807-1812 m. Ukmergėje stovėjo Jelizavetgrado husarų pulkas, o 1811 m. mieste įkurdinta Invalidų komanda (dėl sveikatos būklės ar amžiaus nebegalinčių tarnauti reguliariuose kariniuose junginiuose kareivių dalinys, neretai su žmonomis ir vaikais, atliekantis viešosios tvarkos palaikymo funkcijas dislokacijos vietoje).

1817 m. miesto plane, aukščiau minėtoje vietoje, jau pavaizduoti penki mieste dislokuotų karinių dalinių reikmėms skirti pastatai, tačiau nemaža dalis Ukmergėje įkurdintų Rusijos kariuomenės karių ir toliau gyvendavo centrinėje miesto dalyje, nes 1820 m., apytiksliai dabartinio savivaldybės administracinio pastato vakarinės dalies vietoje, pastatyta medinė sargybinė, o kitoje centrinės-turgaus aikštės pusėje buvusiame mūriniame pastate (spėtina, jog dabar – Kęstučio a. 18 / Gedimino g. 4) buvo įkurdinta karo ligoninė.


Kareivinių pastatai 1817 m. Ukmergės plane

   

Sargybinės (A) ir lazareto (ligoninės; B) vietos 1837 m. Ukmergės žemėlapio fragmente ir šiuolaikinėje aeronuotraukoje.

1823 m. dokumentuose ne kartą minimas Gardino husarų pulkas, kurio kariai savavališkai užiminėjo miestiečių daržines ir arklides, svirnus ir karčemas savo žirgams, kol gyventojų skundų nebeapsikentusi Lietuvos gubernijos valdžia nurodė Ukmergės pavieto (apskrities) maršalui (apskričiai vadovaujančio bajoro pareigybė) apskrities lėšomis, “išrinkus netoli vandens patogią vietą”, pastatyti naujas arklides ir pulko vado pulkininko Gagarino reikalaujamus pastatus šienui bei avižoms. Rugsėjyje maršalas rašė Lietuvos kariniam gubernatoriui, jog arklidės greitai bus baigtos ir prašė nurodyti husarų pulko vadui: „priimti jas pagal sąrašą, o [vėliau] pulkui išsikeliant [...] perduoti jas vietinei valdžiai tokiame pat stovyje, kokiame jos bus priimtos“.

1830 m. netoli arklidžių pastatytas ceikhauzas (amunicijos ir aprangos sandėlis). Žinoma, jog 1831 m. sukilimo metu sukilėliai užgrobė Ukmergėje buvusio Lubno husarų pulko ceikhauzą, tikriausiai kalba eina apie tą patį.

Gali būti, kad didžioji dalis minėtų naujai pastatytų statinių ir matomi 1837 m. miesto plane - rytiniame miesto pakraštyje, netoli Šventosios, sužymėti įvairaus dydžio ir išsidėstymo pastatai: pulko arklidės, maniežas, ceikhauzas, pastatas karių susirinkimui („zbornia“; statinys galėjo būti naudojamas ir pražygiuojančių per miestą dalinių apsistojimui), parako rūsys, 3 daržinės. Šalia šio pastatų komplekso plane jau buvo numatyta ir vieta „magazinui“ (maisto atsargų sandėliui).

 

Kareivinės ir kiti pastatai rytiniame Ukmergės pakraštyje: 2 – daržinės, 4 – maniežas, 5 – arklidės, 6 – ceikhauzas, 7 – „zbornia“, 8 – parako rūsys, 10 – kalėjimo pastatai, X – plento sargybinių kareivinės.


Kareivinių kompleksas 1837 m. žemėlapio fragmente.


Apytikrė kareivinių komplekso schema šiuolaikinėje Ukmergės rytinės dalies struktūroje.

Netoli jų, kitoje Varšuvos-S. Peterburgo trakto pusėje (maždaug dabartinių Vytauto ir V. Kudirkos gatvių sankryžos šiaurės-vakarų dalyje; viršutinėje schemoje pažymėta „X“) stovėjo mūrinis pastatas pavadintas „plento sargybos kareivinėmis“, ši sargyba tarnavo toje pat vietoje buvusioje Plento užkardoje, kurioje buvo renkami mokesčiai už važiavimą „plentu“ bei reguliuojama judėjimo juo tvarka.


Detalus plento užkardos įstaigos, kareivinių ir jai priskirtos teritorijos atvaizdavimas 1838 m. žemėlapyje.

Į vakarus nuo minėto kareivinių komplekso, netoli „Kalėjimo pilies (Tiuremnyj zamok; schemoje pažymėtos „10“)“, stovėjo namas Invalidų komandos viršininkui bei kareivinės jos kareiviams. Ši Komanda jau nuo 1821 m. saugojo Ukmergės kalėjimo kalinius.

Be to, miesto plane apibrėžti ir 3 dirbamos žemės plotai susiję su šia Komanda. Maždaug dabartinio Ukmergės turgaus vietoje buvo „esami“ Invalidų komandos daržai, šiuos plotus jau buvo numatyta paskirti miesto plėtrai. Kitas daržams numatytas plotas buvo apytiksliai ten kur dabar yra stačiatikių kapinės, tačiau „Invalidų komandos Vadas nesutiko jo priimti“, o trečiasis buvo pažymėtas į rytus nuo dabartinių Vytauto ir Kareivinių gatvių sankryžos palei Varšuvos-S.Peterburgo traktą (dab. Vytauto g.), ši vieta tiko ir Komandos Vadui. Atrodo, kad Vado pageidavimai buvo išgirsti – 1838 m. Ukmergės žemėlapyje ši vieta jau pažymėta, kaip „Invalidų komandos daržai“.

1837 m. vietoje miesto centre stovėjusios medinės sargybinės pastatyta nauja, klasicistinio stiliaus, mūrinė, vienaukštė. Kaip jau minėta, ji stovėjo dabartinio savivaldybės administracinio pastato vakarinės dalies vietoje.

1848 m. Ukmergės karinėje įguloje buvo 1 generolas, 40 karininkų, 300 kareivių. Tarp jų ir Invalidų Komanda, vedę šios Komandos kareiviai su šeimomis gyveno ne kareivinėse, o, pagal prievolę, pas miestiečius.

Tikėtina, kad XIX a. penktajame dešimtmetyje „plento (Varšuvos-S. Peterburgo trakto)“ užkarda buvo perkelta į kitą miesto pusę. Jai šalia „plento“ (dabar ten – Kauno g.) išskirtas (nupirktas?) kvadrato formos žemės plotas, jo perimetru suprojektuoti statiniai, o viduryje – aikštė. 1852 m. toje vietoje, šalia trakto jau stovėjo mūrinis pastatas pavadintas „Užkardos namu“, o kiek tolėliau nuo kelio – medinis ūkinis pastatas. 1862 m. šalia kelio ir vidinės aikštės perimetru jau stovėjo mūriniai bei keli mediniai statiniai (dabar, apytiksliai, ten stovi Kauno g. pastatai Nr. 35, 37B bei degalinė „Aljuva“).

Naujosios užkardos teritorijoje atsiradę statiniai, tikriausiai, buvo skirti užkardos sargybiniams, tačiau gali būti, kad ne tik – dar 1838 metų miesto projektiniame plane buvo numatyta vakarinėje Ukmergės dalyje, šalia Arklių pašto komplekso ir kitoje Varšuvos-S.Peterburgo trakto pusėje, statyti naujas kareivines. Ir nors šis planas nebuvo įgyvendintas, tikėtina, jog dėl augančios geležinkelių konkurencijos menkstant trakto, kaip transporto arterijos, reikšmei, Plento užkardos infrastruktūra po truputį galėjo būti perduodama kariuomenės reikmėms. Juolab, kad ukmergiškiai nuolat skundėsi kareivių apgyvendinimo jų namuose prievole, o per Ukmergę pražygiuojančių ir mieste laikinai apsistojančių ar ilgesniam laikui dislokuotų dalinių buvo tikrai nemažai.

   

 
Plento užkardos vietos ir dydžio pažymėjimas 1838 m. žemėlapyje, dalinai pastatyta užkarda 1852 m. žemėlapyje, jau pastatytos užkardos brėžinys 1862 m. žemėlapyje ir jos buvimo vietos schema dabartinėje miesto struktūroje.

1855 m. pagal statistinius duomenis apie Ukmergės miesto būklę nurodoma, kad mieste stovėjo keli kariuomenės daliniai: Jos Didenybės Kavalergardų pulkas – 3 vyresni karininkai, 16 jaunesnių, 267 kareiviai; vidaus sargybos dalinys [Invalidų komanda?] – 1 jaunesnysis karininkas ir 129 kareiviai; susisiekimo tarnyba [„plento“ užkardos sargybiniai?] – 1 vyresnysis karininkas, 3 jaunesnieji, 14 kareivių.

1862 m. miesto plane jau aiškiai pastebimi pokyčiai, susiję su Ukmergėje dislokuotais Rusijos kariuomenės daliniais. Pirmiausiai, netoli upės buvusių arklidžių pastatas jau pavadintas „magazinu“, tad gali būti, kad netoliese numatytas statyti „magazinas (maisto atsargų sandėlis)“ nebuvo pastatytas, o tiesiog įkurtas buvusiose arklidėse. O senosios plento užkardos vietoje pastatytas didžiulis medinis, stačiakampio formos, beveik uždaras statinys su įėjimu nuo „plento“ pusės ir didele aikšte viduryje. Tai – 1855-1857 m. pastatytos naujos kareivinės Invalidų komandai. Kadangi jos buvo statomos pagal architekto Byševskio parengtą projektą, spėtina, kad ten po vienu stogu buvo ne vien tik kareivių gyvenimui skirtos patalpos, bet ir įvairūs sandėliai, rūsiai, daržinės, arklidės, Komandos vadovybei skirti kambariai ir kt. Kitoje „plento“ pusėje buvo gana didelis dirbamos žemės plotas skirti Komandos daržams ir kitoms reikmėms.

 

Invalidų komandos kareivinės 1862 m. miesto plane ir apytikrė jų vieta dabartinėje miesto struktūroje.

1863 m. sukilimo metu Ukmergė tapo viena svarbesnių rusų atramos bazių, saugojusių Peterburgo- Karaliaučiaus traktą. Vilkmergės apskrities įgulai vadovavo generolas majoras Ivanas Ganeckis, Suomijos Leibgvardijos pulko vadas.

1872 m. dokumentuose minimos naujų kareivinių, skirtų 28-ajai artilerijos brigadai, statybos. Kur jos stovėjo, pasakyti sunku, tad tenka spėti, jog vakariniame Ukmergės pakraštyje, kažkur tarp dabartinių Deltuvos ir Kauno g., kaip kad buvo numatyta 1838 m. ir vėlesniuose miesto vystymosi projektiniuose planuose. 1872 m. gruodyje kilusio didžiulio gaisro metu sudegė pirklio Frachto namas ir aplink stovėję kiti trobesiai, kuriuose buvo įsikūrę minimos artilerijos brigados kariškiai. Brigada patyrė didelių nuostolių, neteko pastovio vietų. Tačiau šis karinis junginys liko pats didžiausias ir išbuvo mieste iki pat 1886-87 m., kuomet jį pakeitė 45-asis artilerijos pulkas.

1890-92 m. Ukmergėje buvo dislokuotas ir 9-asis Jelizavetgrado dragūnų pulkas, o jam išvykus - 184-ojo rezervinio Kobrino pėstininkų pulko kariai.

Šį pulką lydėjo įvairios bėdos ir gaisrai: 1893 m. žiemą sudegė šio pulko 3 kuopos kareivinės, o 1894 m. vasarą „[...] dėl nežinia kieno padaryto padegimo sudegė bajorui Boleslovui Klasovskiui priklausę pastatai: dvejos arklidės, virtuvė, dviaukštis namas, kuriame buvo įsikūrę 184 Kobrino pėstininkų pulko kareiviai, o taip pat minėtojo pulko ceikhauzas [karinis sandėlis] su visais valdiškais daiktais bei išvykusių į [vasaros karinę] stovyklą karininkų ir kareivių asmenine nuosavybe [...].“

Gali būti, kad šios nelaimės inspiravo miesto verslininkus užsiimti solidžių mūrinių pastatų-kareivinių statyba. Kadangi veik visas Ukmergės archyvas pražuvo I pasaulinio karo suirutėje, evakuojant jį iš miesto, apie šias statybas konkrečių dokumentų kol kas nesurasta, tad galima tik spėlioti, naudojantis įvairiais šalutiniais šaltiniais ir duomenimis. Deltuvos g. iki šiol yra išlikę du solidūs raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dab. Nr. 19 ir Nr. 10c), galėję tarnauti kaip kareivinės, bei tarp jų stovėjęs irgi panašaus laikotarpio vienaukštis (Nr. 10b; dabar perstatytas), galimai tarnavęs sandėliams, kareivių maitinimui ar panašiems tikslams, verčia nors preliminariai ar remiantis tik spėjimais bandyti spręsti ir šios karinės infrastruktūros Ukmergės mieste istorijos „bylą“.

1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko Mokomosios kuopos ir 1-jo bataliono kareivinės 1928 m. 1910-1915 m. Ukmergės berniukų gimnazija. Dab. Deltuvos g. 19, socialinių paslaugų centras.


1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko ligoninė 1928 m. 1911-1915 m. Ukmergės privati mergaičių gimnazija (?). Dab. Deltuvos g. 10c, pastatas privatus, renovuojamas.


1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko ūkinis pastatas 1927 m. Dab. Deltuvos 10b, veterinarijos klinika, visiškai perstatytas.


Pastatai dab. Deltuvos 10b ir 19. 1927 m.


Pastatai dab. Deltuvos g. 10c, 10b ir 19. 1924 m.


Valgykla. Dab. Deltuvos g. 10b. 2012 m. N. Steponaitytės nuotr.

Taigi... Remontuojant Deltuvos g. Nr. 19 pastatą, ant jo mūrtašio vidinės pusės buvo pastebėta išpjaustyta data „1898“. Mūrtašis – tokia pastato detalė, prie kurios, pastačius pastatą, tiesiog neįmanoma prieiti, tad labai tikėtina, kad tai tiesiog statybininkų „įsiamžinimas“, nes mūrtašiai jau dedami ant baigtų pastato sienų, ruošiantis dengti stogą. Šie kuklūs skaičiai medyje leidžia daryti prielaidą, jog bent jau minimas pastatas galimai buvo pastatytas apie 1898 m. Pastatas yra dviaukštis, abiejuose aukštuose – koridorinė sistema su erdviais kambariais-patalpomis abipus. Ganėtinai panašus savo vidine struktūra, mūro puošyba įvairios konfigūracijos plytomis, dydžiu bei tūriais ir pastatas Deltuvos g. 10c. 10b, kaip minėta, vienaukštis, mažesnis, jo mūro ornamentika buvo sutelkta apie įėjimą, kraigą ir šiek tiek apie langus.

Kokios dar prielaidos verčia kalbėti apie [šio?] sąlyginai didelio komplekso, skirto Ukmergėje dislokuotų carinės armijos karių apgyvendinimui, įkūrimą XIX a. pabaigoje? 1897 m. visuotino gyventojų surašymo Rusijos imperijoje duomenimis, Ukmergėje tuo metu gyveno-buvo dislokuoti 1709 kariškiai. Miestui, kuriame tuo metu gyveno 13500 gyventojų, tai buvo gana daug, todėl ir erdvių patalpų karių įsikūrimui, tikriausiai, labai trūko. Kitą vertus, miestas už įvairių kariuomenės reikmėms skirtų patalpų bei butų nuomą jų savininkams 1898 m. sumokėjo 10560 rublių, kuriuos vėliau atgavo iš valstybinio iždo, tad, turint galvoje tuometines kainas bei rublio vertę, paskata užsiimti kareivinių ir kitokių kariniams daliniams reikiamų pastatų statyba ir išnuomavimu, buvo ganėtinai viliojanti. Kada šis, pavadinkim, „Deltuvos g. kareivinių kompleksas“ buvo pastatytas ir įrengtas, pasakyti sunku, bet tikėtina, kad apie 1900 m. jis jau galėjo būti pilnai naudojamas kariškių įkurdinimui.

Kokie tuo metu Ukmergėje buvo dislokuoti kariniai daliniai – pasakyti sunku. Labai gali būti, kad joje ir toliau buvo Invalidų komanda, sauganti Ukmergės kalėjimą, o iki pat 1904 m. dokumentuose minimas 45-osios artilerijos brigados 1 divizionas, kurį miesto valdžia tų metų lapkrityje išlydėjo į Tolimuosius Rytus, artėjant karui su Japonija. 1907 m. Ukmergėje gyveno apie 13000 žmonių, neatmestina galimybė, kad šį miesto gyventojų skaičiaus neigiamą pokytį nulėmė ir dalies kariškių išvykimas.

1907 ir 1908 m. Ukmergėje buvo įkurtos berniukų ir mergaičių gimnazijos. Kol kas sunku tiksliai pasakyti kokiuose miestui priklausančiuose pastatuose jos buvo įkurdintos, tačiau vėlesniuose dokumentuose atsiranda užuominų, kurios leidžia teigti, kad jos galėjo būti įkurdintos būtent buvusių kareivinių patalpose (dab. Deltuvos g. 19 ir 10c), kurios tuo metu jau priklausė miestui. Greičiausiai miesto valdžia įsigijo juos iš buvusių savininkų, kuriems, matyt, finansiškai tai tapo naudingiau, nei turėti reikalų su Rusijos imperijos karinėmis žinybomis, nes karas su Japonija, 1905-07 metų revoliucija, artėjantis I pasaulinis karas įnešė didelių pokyčių į karinių dalinių judėjimą, dislokaciją bei karių skaičių Ukmergėje.

Netrukus mieste jau vaikščiojo vokiškai kalbantys kariai, po keleto metų – raudonus „kasnykus“ prie kepurių prisirišę, o po jų - jau besilaisvinančios Lietuvos laukus ir žmones ginti stoję savanoriai bei kariai... Bet čia jau į kitas istorijas sudėlioję laikai...

Išvada – nuo XIX a. pradžios Ukmergėje ėmė rastis įvairios paskirties statiniai, skirti carinės Rusijos kariuomenės ir kitų su karine tarnyba susijusių žinybų reikmėms. Jos pradėjo kurtis rytinėje miesto dalyje, tuo metu dar ukmergiškių gyvenamajai ir ūkinei statybai nenaudojamuose plotuose. Plento užkardai paskirtame plote vėliau įsikūrė Invalidų komandos kareivinės ir kitos patalpos, o palei dabartinę Kauno g. – nauja Plento užkarda bei kiti karinės paskirties statiniai, išsiplėtę iki pat dabartinės Deltuvos g. Visose minėtose vietose išliko dalis statinių, kurie buvo naudojami XX a. pirmoje pusėje ir vėliau...

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio ir J. Zarecko

Iliustracijoms panaudoti Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi žemėlapiai ir fotografijos.

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – ŠVENTOSIOS UPĖ. 1920 METŲ KARO VEIKSMŲ TEATRAS

Širvintų­­Giedraičių karinis-istorinis parkas

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Antrasis objektas

ŠVENTOSIOS UPĖ. 1920 METŲ KARO VEIKSMŲ TEATRAS

I. Šventosios upė

Šventosios upės pavadinimas reiškia šventą, sakralinę vietą ir turėtų būti siejamas su ikikrikščioniškais laikais. Kryžiuočių kelių aprašyme ji dar įvardijama ir Šventupe. Tai vien didžiausių Rytų Lietuvos upių; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia (264 km) tarp tų upių, kurios teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Jos baseino plotas – 6888,8 kv. km.


Šventoji ir jos baseinas pagal lt.wikipedia.org žemėlapį

Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.

Antalieptės hidroelektrinė (viršuje) ir Kavarsko užtvanka bei hidroelektrinė. Vytauto Kondroto ir triphandbook.com nuotraukos

Svarbiausi Šventosios intakai:

kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;

dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė, Storė, Armona.

Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII amžiuje dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII amžiuje, kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.

Vilkmergės pavietas 1665 m. Nicolas Sanson žemėlapyje. Šaltinis – lt.wikipedia.org

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio.

II. 1920 metų Nepriklausomybės kovų karinių veiksmų teatras

Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės vyko plačioje teritorijoje Šiaurės, Pietų ir Rytų Lietuvoje. 1920 m. karo veiksmų teatras Lietuvoje tęsėsi nuo Daugpilio šiaurėje iki Gardino pietuose, ir apėmė daugiausiai Aukštaitijos etnografinį regioną.

Lietuvos savanoriai ir kariai

Geografiškai 1920 metų karo veiksmai apėmė plačią teritoriją nuo Augustavo pietuose iki Panevėžio šiaurėje, nuo Kauno vakaruose iki lenkų-sovietų kariuomenių pozicijų linijos, nustatytos 1920 m Rygos taikos sutarties metu, rytuose. Apibrėžiant tiksliau, pietinė karo veiksmų riba ėjo per Lietuvos Brastą (dab. Brestas), bei lenkų ir sovietų kariuomenių sąlyčio pietinį barą.

Žvelgiant siauriau, Širvintų-Giedraičių mūšio karo veiksmų teatras apima trikampį, kurį sudaro Paberžė (Vilniaus r.) pietryčiuose, Ukmergė šiaurėje ir Musninkai vakaruose.

Širvintų-Giedraičių mūšio karo veiksmų teatras

Pagrindinėmis gamtinėmis kliūtimis 1920 m. karo veiksmuose buvo didžiosios Lietuvos upės: Nemunas, Neris, Merkys, Šventoji bei jų intakai. Dvi pirmosios iš jų buvo svarbesnės kliūtys tiek kariuomenėms puolant, tiek ginantis, tiek ir sąveikaujant kariuomenių daliniams bei junginiams tarpusavyje.

Antru svarbiu gamtiniu karo veiksmų elementu buvo miškai ir girios, ypač pelkėti. 1920 metais miškai buvo gerokai praretinti Vokietijos okupacijos metu, tačiau jie ir toliau lėmė, jog didesnis kariuomenių judėjimas tuo metu galėjo vykti tik prastais krašto ir vietiniais keliais.

Klimato požiūriu kovos galėjo vykti ištisus metus, tačiau pavasario ir rudens laikotarpiu kariuomenių judėjimą stipriai ribojo pažliugę keliai, o ir žiemos buvo ilgesnės bei šaltesnės, nei dabar, XXI a. pradžioje. Visi tuometiniuose karo veiksmuose dalyvavę kariai buvo prie tokių sąlygų įpratę, aprangos ir apavo visiems užteko.

Civilizacinės įtakos požiūriu svarbiausiu kariuomenių judėjimo faktoriumi buvo geležinkelio linijos ir jų infrastruktūra bei negausūs miestai. Pagrindinėmis karo veiksmų teatro geležinkelio arterijomis buvo geležinkelis Varšuva-Gardinas-Vilnius-Daugpilis su atšaka nuo Vilniaus link Minsko ir Lydos, kuris buvo pagrindinė Lenkijos kariuomenės transporto arterija. Lietuvos kariuomenės veiksmus daugiausiai lėmė geležinkelis Kaunas-Marijampolė-Alytus-Varėna, su atšaka nuo Marijampolės link Suvalkų (Suvalkijos karo veiksmų subteatras), geležinkelis Kaunas-Vilnius (Vilniaus karo subteatras), geležinkelis Kaunas-Jonava-Radviliškis-Šiauliai, su atšakomis į Panevėžį bei Daugpilį ir nuo Panevėžio link Utenos, o taip pat ir siaurasis geležinkelis Jonava-Ukmergė (Širvintų-Giedraičių subteatras). Toks gelžkelių išsidėstymas, kurį nulėmė Rusijos imperijos geležinkelių statybos strategija bei nedidelės Vokietijos imperijos korekcijos 1915-1919 m., buvo palankesnis Lietuvai, nes ji galėjo panaudoti vidinių susisiekimo linijų privalumus, ypač permetant kariuomenę keliomis, viena kitą papildančiomis linijomis, kai tuo tarpu Lenkijos kariuomenė iš esmės galėjo naudoti tik vieną Varšuvos-Gardino geležinkelio liniją.


Lietuvos kariuomenės šarvuotas traukinys „Gediminas“

Karo veiksmų eigai įtaką turėjo ir geležinkelio mazgai, iš kurių svarbiausiais buvo Vilnius, Kaunas ir Gardinas. Svarbiais geležinkelio mazgais buvo ir Marijampolė, Varėna bei Lentvaris. Šių mazgų valdymas iš esmės ir nulėmė dominavimą krašte. Neatsitiktinai keli iš šių mazgų, juos įkuriant, buvo sustiprinti fortifikacinėmis priemonėmis – Kauno ir Gardino tvirtovėmis, nors jų būklė 1920 metų karo veiksmų sąlygomis jau buvo tolima nuo patenkinamos. Tačiau karinių operacijų planavimui fortifikuotos teritorijos turėjo didelę reikšmę, nes visada buvo numatoma, jog priešas sugebės šiais įtvirtinimais pasinaudoti, todėl tiesiogiai, neturint pakankamo kiekio apgulties artilerijos ir prisibijant didelių nuostolių, pulti tvirtoves buvo vengiama.

Vokiečių kariai užimtoje Gardino tvirtovėje 1915 m. Šaltinis – LIMIS, Kretingos muziejus

Gardino tvirtovės 5 forto liekanos

Didelę reikšmę taktiniams karo veiksmams turėjo I pasaulinio karo įtvirtinimai, likę kariuomenių 1920 m. veikimo baruose. Didžioji 1915-1918 metų įtvirtinimų linija, pastatyta Vokietijos kariuomenės ir lygiagrečiai su ja buvusi Rusijos imperijos gynybos linija tebebuvo grėsmingos tiek dėl esamo apkasų ir slėptuvių tinklo, tiek ir dėl likusių spygliuotų vielų, tačiau šios įtvirtinimų linijos daugiau buvo naudojamos Lenkijos-Sovietų Rusijos karo veiksmų teatre. Lenkų-lietuvių karo veiksmuose didesnę reikšmę turėjo Kauno tvirtovių prieigų įtvirtinimai, pastatyti vokiečių jų Rytų fronto štabo apsaugai, bei 1915 metų Vilniaus apsaugos linija, buvusi abiejuose Neries krantuose ir panaudota Lenkijos kariuomenės gynybinėms pozicijoms Širvintų-Giedraičių mūšio metu. Nors ši linija buvo gerokai silpniau įrengta, ji vis tik turėjo tam tikrą reikšmę ir karo veiksmų metu buvo panaudota.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

 

 

 


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – LITUANIA RESTITUTA - ATKURTOJI LIETUVA

 

Širvintų­­Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Pirmasis objektas

LITUANIA RESTITUTA - ATKURTOJI LIETUVA

I. Paminklas Lietuvos Nepriklausomybei LITUANIA RESTITUTA.

Paminklas LITUANIA RESTITUTA pastatytas 1930 m. Lietuvai pagražinti draugijos Ukmergės skyriaus iniciatyva ir pastangomis iš žmonių suaukotų lėšų. Miesto valdyba prisidėjo prie šių darbų 1930 ir 1931 m. skirdama skyriui, atitinkamai, 1500 ir 1000 Lt pašalpas. Paminklo projektą parengė tada dar studentas, vėliau tapęs žymiu scenografu, Liudas Truikys. Pasak žmonių pasakojimų, paminklą statant daugiausia dirbo savamoksliai skulptoriai broliai Jakševičiai, tikėtina, kad jie buvo ir horeljefo, vaizduojančio ugnį prižiūrinčią vaidilutę, Vyties bareljefo, informacinės lentelės bei kitų paminklo puošybos detalių autoriai. Išliko ir kelių „Paminklo statymo komiteto“ narių pavardės: J. Bajoras (Lietuvai pagražinti draugijos Ukmergės skyriaus pirmininkas), P. Kuzma (tuometinis Ukmergės burmistras), K. Deveikis (ukmergiškis verslininkas).


Paminklo „Lituania Restituta“ pamatų šventinimas 1928 m. gegužės 15 d.

 


Kęstučio a. paminklo „Lituania Restituta“ pamatų šventinimo iškilmių metu.

 


Paminklo statyba


Vytauto Didžiojo karūnavimo 500 m. jubiliejaus minėjimas

 

Paminklą planuota pastatyti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečiui, 1928 m. gegužės 15 d. pašventinti paminklo pamatai, bet, trūkstant lėšų, jo statybos darbų pabaiga nusikėlė į 1930-uosius – Vytauto Didžiojo metus. Paminklo atidengimo iškilmės įvyko tų metų rugsėjo 8 d., minint Vytauto Didžiojo karūnavimo 500 m. jubiliejų. Iki pat 1940 m. paminklas „Lituania Restituta“ buvo visų svarbiausių švenčių ir kitų Ukmergės miesto visuomenės sambūrių epicentru.

Sovietinės okupacijos metu, 1950 m., paminklas „Lituania Restituta“ buvo nugriautas, dvi perlaužto obelisko dalys užkastos čia pat aikštėje: viena į vakarus nuo paminklo pamatų, kita beveik prie savivaldybės pastato įėjimo laiptų. 1989 m. kovo-balandžio mėnesiais šios paminklo dalys buvo atkastos, pradėti jo atstatymo darbai (1989 m. gegužės 15 d. pašventinti naujieji paminklo pamatai), kuriuos finansavo tuometinė miesto valdžia, piniginėmis ir materialinėmis aukomis rėmė ukmergiškiai bei miesto įmonės. Pagrindinis paminklo atstatymo iniciatorius ir darbų organizatorius buvo LP Sąjūdžio Ukmergės tarybos narys Juozas Daunys, Ukmergės kelių statybos valdybos Nr. 2 vyr. inžinierius. Ši valdyba įvykdė ir visus pagrindinius paminklo atstatymo darbus, išsaugant ir atkuriant atkastąjį obeliską. Atstatymo projektą parengė tuometinis Vilniaus Projektavimo ir mokslinių tyrimų kooperatyvas, prie jo daugiausiai dirbo projektuotoja J. Sakalauskaitė. Vaidilutės horeljefą atkūrė dailininkas Erikas Varnas, iš bronzos jį atliejo Talino firma „ARX Monument“, užrašo raides bei vazonų dekoro elementus išliejo Kauno „Centrolitas“.


Atkastas paminklo fragmentas (viršūnė).


Paminklo atstatymo darbai


Atstatyto paminklo pašventinimas. Kun. V. Aukštikalnis

1990 m. vasario 16 d. įvyko paminklo atidengimo ir pašventinimo iškilmės.

Ant paminklo obelisko apatinės dalies esantis Vyties bareljefas yra originalus. Jį ir žalvarinę anotacinę lentą: "Šis laisvės paminklas pastatytas / Vilkmergės visuomenės aukomis 1930 / Vytauto Didžiojo metais paminėjimui / 12 metų Lietuvos nepriklausomo / gyvenimo sukaktuvių / Pastatytas rūpesčiu Lietuvai pagražinti draugijos / Vilkmergės skyriaus" nuo griaunamo monumento naktį nuėmė ir paslėpė tuometinės Ukmergės Mechanizuotos kolonos sandėlininkas Jonas Fišeris ir buhalteris Rapolas Diečkus, išsaugojęs šias relikvijas savo namuose. Ant obelisko pritvirtinta šios anotacinės lentos kopija bei dvi kitos, nusakančios paminko „Lituania Restituta“ atstatymo istoriją: "Paminklas atstatytas pagal / Vilniaus projektavimo kooperatyvo / projektą / Skulptorius E. Varnas / Darbus vykdė / Ukmergės kelių statybos valdyba"; "Paminklas nugriautas / stalininės priespaudos metais, / ukmergiečių valia atstatytas 1990“.

Paminklas paprastai vadinamas Laisvės paminklu.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, papildant jį istorine medžiaga iš Juozo Daunio straipsnio „Ukmergės Sąjūdis. Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta atstatymas“ („Eskizai“ 2010 p. 154-160). Fotografijos iš Ukmergės kraštotyros muziejaus foto archyvo.

II. LITUANIA RESTITUTA – lotyniškai ATSTATYTOJI, ATKURTOJI LIETUVA

A. Valstybės sutemos

Lietuvos valstybė, 1569 m. unijiniais ryšiais Liublino seime sujungta su Lenkijos karalyste XVIII a. II pusėje buvo okupuota ir aneksuota trijų agresijos faktų išdavoje – Rusijos kovų su Baro konfederatais (1768-1772), Rusijos karo su Abiejų Tautų Respublika (1792) ir Rusijos-Prūsijos karo prieš 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą pagalba, karinius laimėjimus įtvirtinant taip vadinamųjų padalijimų aktais.

Abiejų Tautų Respublika (ATR) savo karinę galią bei tarptautinį autoritetą prarado 1648-1658 metų karuose, o 1700-1717 m. Didžiojo Šiaurės karo metu vykusių karų, bado, maro, vidinių ir tarptautinių susitarimų dėka tapo kitų valstybių politikos objektu ir taikiniu. Jau 1732 metų taip vadinama „Trijų Juodųjų erelių sutartimi“ Rusija, Prūsija ir Austrija susitarė neleisti ATR išsirinkti nepriklausomo valdovo ir vykdyti krašte reformų, kurios leistų valstybei stiprėti.


Meninės alegorijos, vaizduojančios Abiejų Tautų Respublikos padalijimą 1772 m. fragmentas

1764 metais AT Respublikos valdovu tapo Rusijos statytinis Lietuvos stalininkas Stanislovas Poniatovskis, pasivadinęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Stanislovu Augustu, tad Rusija ir jos ambasadorius tapo absoliučia lemiančia jėga valstybėje. Pasiremdami tradicinių bajoriškų laisvių rėmėjais, Rusijos diplomatai stengėsi primesti Respublikai faktinę priklausomybę nuo Rusijos, pasinaudojant teisinėmis ATR sistemos silpnybėmis. Rusijos pastangomis sukelta Radomo-Slucko konfederacija (1767 m. bajorų sąjūdis) įteisino dalį Rusijos ketinimų, tačiau nepatenkinti grubiu Rusijos elgesiu, pasipiktinę prievarta, Lenkijos ir Lietuvos bajorai savo laivės ginti stojo po Baro konfederacijos vėliava ir 1768-1772 metais, pasinaudojant tuo, jog Rusija buvo įtraukta į karą su Turkija, Respublikos teritorijoje vyko reguliarių kariuomenių ir konfederatų partizaninių dalinių kovos. Spaudžiama Prūsijos bei vidaus problemų Rusija nusprendė atsisakyti ATR kontrolės monopolio ir pasiūlo Trijų erelių sutarties bendrininkams pasidalinti Respubliką kaip niekieno žemę ar koloniją.

Pirmasis padalinimas buvo atliktas 1772 Sankt Peterburge. Šios grobikiškos sutarties aktus pasirašė Rusijos ir Austrijos imperijos bei Prūsijos karalystė, AT Respublikos teritorija žymiai sumažėjo.

1775 metais Rusijos iniciatyva buvo pertvarkyta Respublikos valdymo sistema, sukuriant priežiūros įstaigą - Nuolatinę tarybą. Tokiu būdu Rusija galėjo nesunkiai kontroliuoti Respublikos valdymą, nenaudodama didelių finansinių išteklių ir grubios karinės jėgos. Tačiau netikėtai, įtakojant ATR politiniam elitui, Nuolatinė Taryba tapo Lenkijos ir Lietuvos valstybės vykdomosios valdžios organizavimo centru, smarkiai pagerinusiu valstybės iždo ir kariuomenės administravimą, modernizavusiu visą valstybės sistemą. 1787 metais kilus naujam Rusijos – Turkijos karui, Stanislovas Augustas pasinaudojo proga ir išgavo Rusijos leidimą sušaukti seimą bei padidinti kariuomenę, kurią, atseit, buvo numatytą panaudoti prieš Turkiją.

Tačiau 1788 m. susirinkęs Seimas, pajutęs didesnę laisvę ir skatinamas Prūsijos atstovų aktyviai ėmėsi seniai lauktų reformų, pirmiausiai pertvarkydamas mokesčių sistemą ir didindamas kariuomenę, vykdydamas miestų reformą bei kitus patobulinimus, kurių pagrindu 1791 metų gegužės 3 dieną buvo priimta pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje, po JAV, konstitucija. Ši konstitucija ne tik sprendė to meto santvarkos ir vystymosi problemas, bet ir padėjo modernios, efektyvios ir nepriklausomos valstybės pamatus.

Deja, šie veiksmai smarkiai išgąsdino 1790 metais karine sąjunga su ATR susaistytą Prūsijos karalystę, o 1792 metais paskatino Rusiją įvykdyti ir tiesioginę karinę intervenciją, prisidengiant senųjų bajorų laisvių ir teisių apsauga besirūpinančia Targovicos bajorų konfederacija. 1792 metų ATR-Rusijos karas buvo nesėkmingas. Ypač skaudi buvo valdovo Stanislovo Augusto išdavystė: dar neįvykus lemiamam mūšiui, po dviejų mėnesių karinių veiksmų, jis paskelbė prisidedąs prie Targovicos konfederacijos, taip tikėdamasis sušvelninti galimą pralaimėjimą. Laimėjusi Rusija ir į pagalbą pagal sutartį neatėjusi Prūsija vėl susėdo prie derybų-dalybų stalo.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimų žemėlapis pagal lt.wikipedia.org

 

Antrasis padalinimas, kurio aktus pasirašė Rusija ir Prūsija, buvo įvykdytas 1793 m., ATR neteko dar beveik pusės savo valdytos teritorijos.

Po nesėkmingo 1792 metų karo, Lenkijos ir Lietuvos teritoriją okupavo Rusijos, o 1793 metais - ir Prūsijos kariuomenės. Nors formaliai kraštas, bent jau ATR paliktoje teritorijoje, tebebuvo nepriklausomas, realiai visur šeimininkavo rusai ir prūsai. Didžioji dalis patriotiškai nusiteikusių karininkų, politinių veikėjų emigravo į užsienį (daugiausiai Saksoniją, Drezdeną), kur ėmė organizuoti sukilimą, megzdama ryšius su potencialiais sąjungininkais. Smarkiai sumažėjus AT Respublikai, ji nebegalėjo išmaitinti joje dislokuotos sąlyginai didelės Respublikos kariuomenės, tačiau sprendimai dėl jos mažinimas tapo ne tiek ekonominiu, kiek politiniu klausimu. 1794 metų pavasarį, ėmus mažinti kariuomenę, sukilimas, kurio vadu tapo T. Kosciuška, prasidėjo visoje ATR teritorijoje, o Lietuvoje - Šiauliuose 1794 m. balandžio 16 dieną.

Po sunkių ir permainingų kovų, 1794 metų lapkričio pradžioje sukilimas po Pragos (Varšuvos priemiestis) skerdynių, kai rusai, pralaužę sukilėlių įtvirtinimus žudė visus: sukilėlius, civilius, moteris, vaikus, senelius, buvo numalšintas ir 1795 metų pradžioje Trijų juodųjų erelių sutarties autoriai sėdo prie trečiojo padalinimo stalo.


Mūšis prie Pragos

Trečiasis padalinimas buvo pasirašytas 1795 spalio 24 dieną Sankt Peterburge. Šio padalinimo aktus, likvidavusius Abiejų Tautų Respubliką, pasirašė tos pačios šalys, kaip ir pirmojo. Lietuvių tauta ilgiems 123 metams neteko net nominalaus valstybingumo, užuominos apie jį. Lietuvos valstybę užklojo juodos sutemos.

B. Lietuvos atstatymas

Lietuvos valstybės atkūrimas vyko keliais etapais. 1915 metais, I pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją užėmė Vokietijos kariuomenė, neturėjusi jokių istorinių argumentų įsitvirtinti užimtose žemėse. Lietuvių interesus stengėsi ginti Lietuvių komitetas, veikęs po nukentėjusiems nuo karo šelpti organizacijos vėliava. Besibaigiant karui su Rusija, senkant ištekliams ir galimybėms toliau kariauti, 1917 metų balandžio mėnesį Vokietija nutarė okupacinės civilinės administracijos Ober Osto vietoje įkurti lietuvių dominuojamą, bet Vokietijos įtakoje esantį valstybinį darinį. Šiam reikalui 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje buvo sušaukta lietuvių konferencija, išrinkusi Lietuvos tarybą, į kurią pateko dauguma anksčiau veikusio Lietuvių komiteto narių, atstovavusių visas pagrindines ideologines sroves, besivienijančias į konkrečias politines partijas. Ši Taryba 1917 m. gruodžio mėnesį, tikėdamasi pagerinti lietuvių padėtį Vokiečių okupacinės valdžios valdomame krašte, išleido gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės aktą:

1917 12 11 Lietuvos Tarybos pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo ,

I
Lietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 [m.] rugsėjo 18-23 [d.] vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.

II
Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų [sistemos] sąjungą.

Vilnius, 1917 gruodžio 11 d.

Garsiai perskaityta, pritarta, pasirašyta

Dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, J. Vileišis, Dr. J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, A. Petrulis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, kun. V. Mironas, K. Šaulys, Jonas Smilgevičius, Pranas Dovydaitis, S. Narutavičius, Staugaitis, S. Banaitis, dr. Malinauskas, K. Bizauskas.“

Tačiau priešingai, negu buvo tikimasi, Vokietija nesureagavo į Lietuvos Tarybos valią, o dalis Tarybos narių, protestuodami prieš tokį savarankišką aktą iš Tarybos pasitraukė. Atsižvelgiant į vokiečių valdžios abejingumą ir siekiant suvienyti Lietuvos tarybą, 1918 m. vasario 16 dieną buvo priimtas naujas Nepriklausomybės aktas, kuris ir tapo Lietuvos valstybės atkūrimo pagrindu. Vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas skelbė:

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“


1918 m vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai

Nepaisant to, Vokietija 1918 metų balandžio dieną pripažino Lietuvos valstybę gruodžio 11 dienos Nepriklausomybės akto pagrindu. Realus Lietuvos valstybės kūrimasis prasidėjo jau pasibaigus I Pasauliniam karui, 1918 metų lapkričio viduryje. Artima draugystė su Vokietija baigėsi 1919 m. viduryje ir ypač spalio mėnesį, prasidėjus konfliktams su Vokietijos palaikomais bermontininkais...

ATKURTOJI LIETUVA DAR TURĖJO BŪTI APGINTA.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

 

 


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

Širvintų–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Trečiasis objektas

VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

XIV a. pabaigoje izoliuotos medinės pilys, statytos ant kalvų, palaipsniui praranda savo reikšmę. Toks likimas ištiko Kernavę, Kreivąją Vilniaus pilį, Eigulius prie Kauno, Aukštadvarį, Veliuoną, Birštoną… Jas pakeičia gerokai didesnio ploto pilys, ar jų kompleksai, medžio-žemių įtvirtinimus ima keisti akmenų ir plytų mūras. Ypač didelės ir jau XV a. I pusėje artilerijai pritaikytos pilys atsiranda valstybės branduolyje, aplink sostinę Vilnių: Trys Trakų pilys, dvi Vilniaus pilys, Medininkai, Krėva.

Vilkmergė (Vilkamirgė) išlaikė savo, kaip kelią iš Vilniaus į Rygą dengiančio strateginio punkto, statusą, tad naujoje vietoje, dešiniajame Vilkamirgės (Vilkmergėlės) šlaite, pradėta statyti mūrinė pilis-tvirtovė, šalia jos pradėjo kurtis miestas. Istorikų nuomone, ši pilis-tvirtovė ir įtvirtinta gyvenvietė šalia jos su senuoju piliakalniu galėjo sudaryti vieną gynybinį kompleksą.

Mūrinės Vilkmergės pilies statybos pradžia reikėtų laikyti tą patį laikotarpį, kaip ir kitų didžiųjų ikiartilerinių (XIV a. pabaiga) ar jau artilerinių Lietuvos pilių – XV a. I pusę, kitaip sakant Jogailos ir Vytauto laikus. Pilių statybai tai buvo palankus metas: santykiai su Ordinu vis dar nebuvo sureguliuoti, valstybė turėjo stiprų valdovą Vytautą, kuris metodiškai stiprino valstybės gynybinę galią, nuolatinius karus ima keisti ilgesni taikos laikotarpiai, leidę užbaigti didesnius karo architektūros projektus, valstybė turėjo daugiau piniginių resursų tiek dėl kryžiuočių mokamos kontribucijos, tiek dėl išaugusių valstybės vidinių resursų.

Tačiau tvirtinti, jog mūrinė Vilkmergės pilis buvo pastatyta būtent XV a. pirmoje pusėje – gana sunku. 2020 m. Pilies parko teritorijoje vykdytų archeologinių tyrinėjimu metu buvo surasti keli mūro fragmentai, iš kurių vienas tikrai gali būti pilies bokšto liekana, specialistų datuojami XV a. pabaiga – XVI a. pradžia. Gali būti, kad besikeičianti geopolitinė LDK padėtis nulėmė dideles pertraukas pilies statybose, todėl Vilkmergės mūrinė pilis-tvirtovė buvo pabaigta ir įrengta apytikriai XV-XVI a. sandūroje.


XV-XVI a. mūro liekanų vietos Pilies parke


Vieta A

Vieta B

Vieta B iš viršaus

 


Vieta C

 

Pilis-tvirtovė buvo pastatyta ant Šventosios dešiniajame šlaite esančios aikštelės prie tilto (perkėlos) per Šventosios upę, kiek labiau į vakarus nuo senojo piliakalnio, kuris galėjo būti naudojamas ir vėlesniais laikais kaip atsparos punktas, nes archeologai jame randa ir XV a. I pusei būdingų radinių. Pilies planas nėra žinomas, tačiau tikėtina, kad jis sudarė pailgo stačiakampio aikštelę, ilgąja pietine kraštine prisiglaudžiant prie Šventosios slėnio šlaito, rytine siena prie Vilkamirgės šlaito, o kitos sienos turėjo būti apsaugotos gynybinio griovio, pylimo ir mūrinės sienos. Šiek tiek aukštesnė aikštelė, galinti nusakyti buvusios pilies-tvirtovės ribas ir dabar matoma Pilies parko rytinėje dalyje.


Pilies kalno viršaus (Pilies parko) reljefo pokyčiai: aukščiausia dalis (rausva spalva), aukštėjantis reljefas (gelsva spalva).

Pilies-tvirtovės kampuose (ar bent viename iš jų) turėjo būti įrengti bokštas ar bokštai, apie vieną iš jų užuominų randama net XVIII a. pab. – XIX a. pr. rašytiniuose šaltiniuose ir Ukmergės planuose. Prie pilies nuo pat statybos laikotarpio šliejosi gyvenvietė-miestas, kurio ašis sudarė keliai iš Vilniaus į Rygą ir iš Kauno į Uteną. Tikėtina, kad miestas taip pat galėjo turėti medžio-žemių įtvirtinimus, sudariusius su naująja pilimi bei senuoju piliakalniu vieną kompleksą, arba bent jau su tokia miesto vystymo perspektyva turėjo skaitytis pilies statytojai. Gali būti, kad ankstyvasis miestas pradžioje buvo išsidėstęs tik tarp pilių, vėliau išsiplėtė labiau į šiaurę. Tokio tipo karinės pilys turėjo karinę reikšmę iki pat XVII a. vidurio, tačiau reikalavo nuolatinės priežiūros ir plėtros. Ilgesniais taikos metais pilimis dažniausiai nebuvo rūpinamasi, nors ir jas griauti, lupti plytas ar akmenis kitų pastatų statyboms nebuvo leidžiama, o kilus pavojui pilies grioviai būdavo išvalomi, sienos remontuojamos, atsargos kaupiamos, statomi papildomi įtvirtinimai.

Didžiausią reikšmę Vilkmergės pilis-tvirtovė turėjo iki Šventosios (Pabaisko) mūšio 1435 metais, nors apie jos vaidmenį, prieš šį mūšį sulaikant Švitrigailos kariuomenės žygiavimą kelias (keliolika?) dienas trukusios Vilkmergės gynybos metu, kalbėti sunku – greičiausiai ji buvo dar tik pradėta statyti ir todėl tegalėjo būti pagalbiniu atraminiu punktu ant senojo piliakalnio stovėjusiai medinei Vilkmergės piliai. Trylikos metų (1454-1466) karas bei Albrechto Hohencolerno kovos dėl pasaulietinės Prūsijos ir Livonijos valstybės sukūrimo, pasibaigusios Prūsijos pasidavimu Lenkijai 1525 m., vyko ne Lietuvos teritorijoje, tačiau dalyvavimas šiuose karuose visada buvo diskutuojamas ir galimas, taigi ir Vilkmergės pilis, buvusi kad ir nepagrindinėje šių karų kryptyje, vis tik turėjo būti toliau statoma, o vėliau prižiūrima ir išlaikoma. Būta ir totorių pavojaus, paskatinusio Vilniaus miesto gynybinės sienos statybas.

Vilkmergės pilies reikšmė stipriai išaugo Livonijos karo metu. Jau 1556 m., Lietuvos kariuomenę rengiant karui su Livonija, per Vilkmergę žygiavo Lietuvos ir samdytų karių pulkai iš Vilniaus, vėliau šis maršrutas buvo ne kartą atnaujintas Lietuvai vis labiau įsitraukiant į Livonijos dalybas. Tuo metu Vilkmergės pilis turėjo tarnauti kaip tvirtovė-sandėlis, tvirtovė-bazė. Aštrėjo Lietuvos ir Maskvos santykiai, o 1563 m., maskvėnams užėmus Polocką, vidinėms Lietuvos sritims, o ypač Vilkmergei iškilo tiesioginis pavojus. Ar pilis sulaukė valdovo dėmesio, ar buvo stiprinama, nesama duomenų, greičiausiai pagrindinės investicijos vis tik atiteko Vilniui, ypač Stepono Batoro laikais, iš kur buvo organizuojami žygiai į Polocką, Velikije Lukus ir Pskovą 1579-1581 m.

Livonijos karui pasibaigus valstybės sienos nusistūmė toli į šiaurę, pagrindine Lietuvos pilimi tapo Biržai bei lietuvių ir sąjungininkų kontroliuojamos Livonijos pilys, taigi Vilkmergės pilies kaip karinės tvirtovės reikšmė turėjo užleisti vietą administracinėms ir ūkinėms funkcijoms, pilis ėmė tarnauti ir kaip Vilkmergės pavieto (apskrities) bajorijos seimelių bei Vilkmergės seniūnijos (Didžiojo kunigaikščio valdos-dvaro, suteikiamo laikinai valdyti seniūnams už teisminių ginčų tarp bajorų nagrinėjimą) rezidencijos vieta. Tik 1625 metais švedams užėmus Biržus galėjo būti imamasi Vilkmergės stiprinimo darbų, nes Vilkmergės pavieto seimelyje vietinė bajorija dar 1614 m. kėlė pilies sutvirtinimo ir sustiprinimo klausimą. 1629 m. pasirašius Altmarko paliaubas, švedų pavojus buvo stabilizuotas, todėl mažai tikėtina, kad taikos metu Vilkmergėje buvo kas nors daroma, prioritetai buvo skiriami Biržams, Daugpiliui, kitoms Kuršo ir Livonijos pilims, o vėliau, atsinaujinus karams su Maskva, – Smolenskui.

1655 metų tragiškų įvykių (maskvėnų ir švedų okupacija) Lietuvoje aprašymuose Vilkmergės pilis nėra minima, nors kaip tik per Vilkmergę traukėsi Jonušo Radvilos kariuomenė, maskvėnai bent jau dalį Vilkmergės buvo užėmę, sudegino bažnyčią, 1655-1656 ties Vilkmerge ėjo skiriamoji švedų ir maskvėnų okupacinių zonų riba. Tikėtina, kad tuo metu Vilkmergės pilis dar buvo tinkama karybai, nes išliko užuominų apie tai, jog Vilkmergės seniūnas S. Komorovskis, neturėdamas jokių „ginkluotų pajėgų pilies [ir dvaro] gynybai“, išvežė iš Vilkmergės teismo knygas ir aktus.

1692 m. rašytiniuose šaltiniuose apie pilį rašoma, jog ji beveik sugriuvusi, geriau išsilaikęs tik bokštas, kuris buvo naudojamas kaip kalėjimas. Piliavietėje, tikriausiai, buvo statomi Vilkmergės seniūnijos dvaro reikmėms reikalingi mediniai pastatai, kadangi 1711 metais švedų kariuomenės būriui sudeginus miestą, sudegė ir „pilis [dvaras?] su pilies aktais“.

1717 m. miesto seniūnas Jonas Mykolas Strutinskis „iš dalies atstatė pilį“. Galima spėti, kad šis „atstatymas“ buvo daugiau susijęs su pilies teritorijoje esančių pastatų, naudojamų seniūnijos-dvaro reikmėms pastatymu, bet tikėtina, kad piliavietės-dvarvietės sustiprinimui galėjo būti panaudoti ir pilies-tvirtovės įtvirtinimų liekanos, jas dalinai atstatant ar papildant žemių-medžio įtvirtinimais.

1768 m. birželio 3 d. pilyje-dvare buvo paskelbtas Vilkmergės pavieto bajorų prisijungimo prie Baro konfederacijos (bajorų susivienijimas, nukreiptas prieš karaliaus S. A. Poniatovskio politiką ir jos išdavoje stiprėjančią Rusijos imperijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje) aktas, vėliau prie jo prisijungė virš 500 pavieto bajorų. 1771 m. birželio 2 d. šios konfederacijos šalininkų būrys, vadovaujamas Simono Kosakovskio nuginklavo Vilkmergėje buvusią negausią Rusijos kariuomenės įgulą. Tikėtina, kad Rusijos kariai buvo įsikūrę pilyje-dvare.

1794 m. balandžio 20 d. prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui, Vilkmergės pilyje buvo įsikūrusi generolo A. Chruščiovo vadovaujama rusų įgula, kuri atlaikė pirmąjį sukilėlių puolimą ir išstūmė juos iš miesto, tačiau vėliau pasitraukė į Kauną, prieš tai „susprogdinusi pilį“, kurioje buvo sukrauta daug amunicijos (šovinių ir parako). Kadangi gegužės 3 d. „pilyje“ buvo pasirašytas pavieto bajorų prisijungimo prie sukilimo aktas, tikėtina, kad rusai susprogdino tik mūrinį pilies bokštą – ko gero paskutinį apysveikį pilies-tvirtovės statinį, o kiti piliavietėje-dvarvietėje stovėję dvaro statiniai išliko.

Tą, iš esmės, patvirtina išlikęs 1800 m. datuojamas Vilkmergės miesto planas, kuriame Pilies kalno kampe pavaizduotas nedidelis kvadrato formos pastatas su galimais kontraforsais kampuose. Plane jis nuspalvintas geltonai, t. y. kaip pastatytas iš medžio, tačiau labai tikėtina, kad tai tiesiog medinių konstrukcijų pagalba ant mūrinių bokšto sienų likučių pristatytas antstatas. Kiek kitokios konfigūracijos pastatas toje vietoje pažymėtas ir 1811 m. Vilkmergės plane.


1800 m. Vilkmergės plano fragmentas

 


1811 m. Vilkmergės plano fragmentas

 

Tuo Vilkmergės mūrinės pilies-tvirtovės istorija ir baigėsi, nors užuominų apie pilies mūrų likučius randama net XX a. rašytiniuose šaltiniuose. 1812 m. prancūzų-rusų karo metu, per Vilkmergę traukiantis rusų kariams ir pražygiuojant prancūzų daliniams, buvo sudeginta ir dvaro sodyba. 1836 m. Vilkmergės plane piliavietės-dvarvietės vietoje jau matome pavaizduotą skverą-parką, apie 1842 m. maždaug dabartinio Pilies parko viduryje buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė, sudegusi 1877 m. miesto gaisro metu, po kurio piliavietėje-dvarvietėje įrengta turgavietė, kuri čia išliko iki 1936 metų. Tais metais Ukmergės miesto savivaldybė ėmėsi didelių piliavietės pertvarkymo darbų, įkuriant šioje vietoje skverą-parką. Gaila, bet šie darbai buvo vykdomi smarkiai pakeičiant šios vietos reljefą ir sunaikinant kultūrinius-archeologinius sluoksnius bei čia stovėjusių pastatų, gynybinių griovių liekanas. Jų likučiai išliko tik dabartinio Pilies parko pakraščiuose bei tuo metu toje vietoje stovėjusių pastatų vietose.

Vienintelis, ko gero, likęs ženklas apie čia buvusią pilį – palei pietinį Pilies kalno šlaitą besitęsiantis apyaukštis (apie 3,5 m.) tiesus reljefo paaukštėjimas. Būtent jo papėdėje archeologai rado kelis aukščiau minėtus mūro fragmentus, kurie gali būti ir pilies gynybinės sienos liekanomis. Jei šis spėjinys pasitvirtintų, galima ir kita hipotezė, kuriai pagrindą duoda gana vėlyvas mūro datavimas ir jo storis – šioje vietoje stovėjo bastioninio tipo (mūro siena iš gynybinio objekto vidaus užpilama žemių pylimu, o gynėjai įsitvirtina jo viršuje) gynybiniai įtvirtinimai, būdingi XV-XVI a. fortifikacijai… Bet, žinoma, tą turėtų patvirtinti arba paneigti tolesni archeologiniai šios vietos tyrimai…


Pietinė Pilies parko dalis. Mūro liekanų vieta A. Spėtina pilies sienos vieta.

Sąlyginis mūro fragmentų A (kairėje) ir B sujungimas. Raudonai pažymėtoje archeologinio šurfo vietoje rastas didelis kiekis mūro ir skiedinio griuvenų.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

Nuotraukos – D. Vyto ir J. Račo

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ-GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

 

 


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS XIV-XV A.

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS XIV-XV A.

Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“
Ketvirtasis objektas
VILKMERGĖS PILIS XIV–XV A.
Vilkmergės pilies, svarbiausio objekto viduramžių Vilkmergėje pastatymo pradžia yra gaubiama paslapties ir legendų.

 

Viena jų pasakoja, jog šiose apylinkėse gyveno jauna ir graži žynė, žmonių vadinta Vilkmerge. Kartą miškuose medžiojo kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kurį užpuolė vilkai. Nuo baisios mirties jį išgelbėjo Vilkmergė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Kaip padėką už išgelbėtą sūnų, kunigaikštis Dausprungas Šventosios upės krante pastatė pilį ir pavadino ją Vilkmerge.

Kita legenda byloja apie pagonių šventykloje ugnį saugojusią vaidilutę, Šventosios žvejo dukrą. Sulaužė ji pažadą tarnauti dievams ir įsimylėjo didžiausią priešą – kryžiuočių ordino riterį. Tai sužinoję vaidilos mergelę sudegino, paaukodami dievams. Dar ilgai žmonės pasakojo legendą apie aukmergę – aukos mergą, kuri ilgainiui pavirto į Ukmergės vardą.

Ukmergės piliakalnio šiaurinė pusė

Vis tik šie gražūs pasakojimai tikriausiai tėra tik XIX a. paplitusios istorijos romantizavimo tradicijos atspindžiai, o Vilkmergės vardą piliai ir gyvenvietei „padovanojo“ Vilkmergėlės upelis ir dabar tekantis per Ukmergę bei palei piliakalnį. Žinoma, anksčiau jo būta gerokai platesnio ir vandeningesnio, o ir vadinosi jis, pasak naujausių kalbininkų tyrinėjimų, – Vilkamirge.

Tikėtina, jog Vilkmergės (Vilkamirgės) pilies ištakos gali būti sietinos su XIII a. gyvavusia Deltuvos (Dėviltavos) žeme, kurios vieno iš valsčių (tam tikrą teritoriją valdančio vietinio kunigaikščio valdų) centru ji galėjo būti. Tačiau kariniai ir politiniai įvykiai nulėmė, jog XIII a. pabaigoje Deltuvos žemė tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi ir istorinių įvykių scenoje Vilkmergės pilis pasirodė tik XIV a. pradžioje.

Medinė Vilkmergės pilis, taigi kartu ir gyvenvietė šalia jos, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1333 metais, kai Hermanas Varbergietis (vok. Hermann von Warteberge, lot. Hermani de Warteberge; apie 1330 – apie 1380 m.) – Livonijos ordino metraštininkas, magistro kapelionas, XIV a. 2-ojoje pusėje parašęs Livonijos kroniką, kurioje daug kur mini Lietuvos vietoves ir įvykius, užrašė, jog tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės („Anno 1333 idem magister fuit ante Vilkenberge”)“.

Pats Ukmergės piliakalnio dydis ir forma rodo ant jo buvus didelę ir stiprią pilį. Istorikų žiniomis, jos apylinkes Livonijos ordinas niokojo ne tik 1333 m., bet ir 1364 m. vasaryje, 1365 m., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje, tačiau pilis užimta buvo tik 1385 m. gegužę, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam kunigaikščiui Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino patys jos gynėjai. Vėliau ji buvo atstatyta, bet kryžiuočių užimta ir vėl sudeginta 1391 m. rugpjūtį.

Tikriausiai ji vėl buvo atstatyta, nors XIV a. pabaigoje izoliuotos pilys, statytos ant kalvų, prarado savo reikšmę. Jas ima keisti gerokai didesnio ploto pilys, ar jų kompleksai, turintys susisiekimo kelius, kuriais gali atvykti pagalba, ir netoli esančias pilis-kaimynes. Žemių-medžio įtvirtinimus ima keisti akmenų ir plytų mūras. Tokių pilių statybai tuo metu metas buvo palankus: santykiai su Ordinu vis dar nebuvo sureguliuoti, valstybė turėjo stiprų valdovą Vytautą, kuris metodiškai stiprino valstybės gynybinę galią, nuolatinius karus ima keisti ilgesni taikos laikotarpiai, leidę užbaigti didesnius karo architektūros projektus, valstybė turėjo daugiau išteklių ir resursų.

Vilkmergės pilis istoriografijoje toliau minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 m., tačiau gali būti, jog kažkuri(-ios) iš šių datų jau yra susijusi(-ios) ir su mūrine Vilkmergės pilimi, kuri XV a. pradžioje buvo pastatyta dešiniajame Vilkamirgės krante, ant kalvos, dabartinio Pilies parko teritorijoje.

1435 m. rugsėjo 1 d. dabartinio Pabaisko miestelio apylinkėse vyko didelės kautynės, nulėmusios LDK vidaus karo dėl Didžiojo kunigaikščio sosto tarp kunigaikščių Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio baigtį. Šio mūšio eigai nemažą įtaką padarė ir Vilkmergės pilies gynyba, trukusi ilgiau nei tikėjosi jos užpuolikai – jungtinė Švitrigailos kariuomenė. Tos kelios dienos leido Žygimantui Kęstutaičiui sutelkti savo karines pajėgas ir ties dabartiniu Pabaisko miesteliu užkirsti kelią Švitrigailos kariuomenės žygiui į Vilnių. Čia vykusio Šventosios (Pabaisko) mūšio metu Švitrigailos ir jam talkinusio Livonijos ordino kariuomenės buvo sutriuškintos, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. Pasakojama, kad jis nepamiršo Vilkmergės gynėjų didvyriškumo – Vilkmergei suteikė miesto teises…

Šventosios (Pabaisko) mūšio inscenizacija Pabaisko miestelio šventėje

Šio mūšio istoriniuose aprašymuose yra „slidi“ užuomina apie tai, jog kovos galėjo vykti ir prie ant Vilkmergės piliakalnio stovėjusios pilies – XVII a. rašytoje „Lietuvos istorijoje“ jos autorius A. Kojalavičius-Vijūkas mini, jog Švitrigailai Vilkmergės užimti „[…] nesisekė: dėl gamtinių kliūčių ir dėl gynėjų atkaklumo […].“ Tos „gamtinės kliūtys“, ko gero, buvo palei piliakalnį ištvinusios Šventoji ir Vilkamirgė, nes apie lietingus orus ir ištvinusį ten buvusį upelį kalbama ir aprašant kariuomenių išsidėstymą Šventosios (Pabaisko) kautynių pradžioje.

Įsivaizduojant buvusią mūrinę Vilkmergės pilį, jos šiaurinėje ir vakarinėje pusėse surasti kokias nors sunkiai įveikiamas gamtines kliūtis gerokai sunkiau. Tad gali būti, jog tuo metu mūrinė pilis dar buvo nebaigta statyti arba piliakalnyje buvo jos forpostas, kartu su mūrinės pilies gynėjais atkakliai priešinęsis gausiai ir gerai ginkluotai jungtinei Švitrigailos kariuomenei…

Šiaip ar taip, tikėtina, jog 1435 m. buvo paskutinieji medinės Vilkmergės pilies istorijoje, bet atsiradus mūrinei piliai ar jos kompleksui su piliakalniu, Vilkmergė išlaikė savo, kaip kelią iš Vilniaus į Rygą dengiančio strateginio taško, statusą.

Dabar čia stūksantis ir apie senąsias Lietuvos laisvės kovas liudijantis piliakalnis – tai kalva Šventosios dešiniajame ir Vilmergėlės kairiajame krante, netoli jų santakos. Jo aikštelė ovali, orientuota vakarų-rytų kryptimi, 26 m ilgio, 30 m pločio. Ji apjuosta 85 m ilgio, 1–4 m aukščio, 11–24 m pločio pylimu, kuris neišlikęs šiaurinėje pusėje, o aukščiausias rytinėje dalyje. Šlaitai statūs, 16 m aukščio, šiaurinėje pusėje dalis jų yra nuslinkę.

Ukmergės piliakalnis iš viršaus

Žvalgomieji ir georadaro pagalba atlikti archeologų tyrimai rodo, jog Vilkmergės piliakalnis buvo įrengtas ant natūralios kalvos, nukasant, padarant statesnius jos šlaitus. Vientisas kultūrinis sluoksnis, gausiai sumišęs su degėsiais byloja, kad didelių pertraukų ant piliakalnio stovinčių pilių istorijoje nebuvo – po sunaikinimo jos būdavo greitai atstatomos. Tyrimai iš esmės patvirtina piliakalnio-pilių datavimą – jos čia stovėjo XIV–XV amžiuose.

Tam tikras netikėtumas, pasak archeologų, yra piliakalnio pakraščiuose išlikę gana gerai pastebimi pylimai, kurie pasirodė visiškai nesusiję su XIV–XV a. pilių gynybinių įtvirtinimų liekanomis, o supilti tik XVII–XVIII a. Sunku tiksliai nusakyti jų paskirtį, bet spėtina, jog tai galėjo būti žemių-medžio įtvirtinimų, įrengtų piliakalnio aikštelės pakraščiuose liekanos. Gali būti, jog šie įtvirtinimai (ir piliakalnio aikštelėje buvę statiniai) turėjo gynybinę paskirtį ir buvo susiję su XVII–XVIII a. ilgai trukusių karų bei valstybės suirutės laikotarpiu. Gal šis vilkmergiečių pastangomis įrengtas nedidelis, bet nelengvai užimamas gynybinis forpostas, turėjo padėti apsiginti bent jau nuo į Vilkmergę užklystančių plėšikaujančių kariuomenių būrių, kadangi mūrinė Vilkmergės pilis po XVII a. viduryje vykusių karų su Maskva buvo smarkiai apgriauta ir galėjo nebeatlikti savo paskirties. Žinoma, tai tik spėjimas, laukiantis patvirtinimo ar paneigimo.

XVIIXVIII a. datuojamo pylimo liekanos piliakalnio aikštelės rytinėje pusėje

Įdomi užuomina apie piliakalnį išliko 1807–1812 m. Vilkmergėje (г. Вилкомир) dislokuotame Jelizavetgrado husarų pulke tarnavusio D. Osten-Sakeno surašytame šio pulko metraštyje (atsiminimuose): „[…] Ganykloje prie Vilkmergės buvo piliakalnis. Jo viršuje statydavo statinę degtinės kareiviams ir daug vyno bei įvairių gėrimų karininkams. Pulkas, pėsčiomis, su užtaisytais karabinais ir nepertraukiamu šaudymu bei šauksmu „Ura!“, šturmuodavo piliakalnį, o pasiekus tikslą, pradėdavo gėrynės. Tuo pratybos ir baigdavosi. […]“. Šis atsiminimų fragmentas bei išlikęs 1801-ais metais datuojamas Vilkmergės žemėlapis rodo, jog tuo metu piliakalnis stovėjo miesto pakraštyje, jo prieigos nebuvo smarkiai apgyventos, gausios augmenijos jo šlaituose bei viršūnėje irgi nebūta.

Piliakalnis 1800 m. Ukmergės žemėlapio fragmente

1836 m. nuslinkus daliai šiaurinio piliakalnio šlaito, atsivėrė vienas virš kito sudėti rąstai, keliais metais anksčiau – šulinio rentinys, kuriame rastas medinis kastuvas.

1870 m. piliakalnis pavaizduotas N. Ordos piešinyje.

1900 m. Vilkmergės apskrities ispravniko (policijos viršininko) V. Doncovo pastangomis piliakalnis sutvarkytas, jame pastatytos pavėsinės, įrengti laiptai, nutiesti takeliai, piliakalnis apsodintas medžiais. Toks piliakalnis užfiksuotas S. K. Kosakovskio fotografijoje bei XX a. pradžios atvirutėje. Pasakojama, kad V. Doncovas buvo nurodęs kasdien 12 valandą šauti iš ant piliakalnio užridentos patrankos. Kiek ilgai ši tradicija išsilaikė, pasakyti sunku – V. Doncovas tais pačiais metais buvo perkeltas į Kursko guberniją.

S. K. Kosakovskio nuotrauka, 1901 m.

XX a. pradžios atvirukas

Tarpukaryje piliakalnio papėdėje buvo pristatyta daug skurdžiai gyvenančių ukmergiškių lūšnų, veikė skerdykla ir mėsos parduotuvės, piliakalnis buvo apleistas ir apžėlęs krūmais. Miesto savivaldybė XX a. 4 deš. ėmėsi lūšnyno likvidavimo ir piliakalnio tvarkymo darbų, jo aplinka ir išvaizda smarkiai pakito, piliakalnyje imta rengti dainų šventes, jį lankė ekskursijos.

Ukmergės piliakalnis, XX a. 3 deš.

Vaizdas nuo piliakalnio, XX a. 3 deš.

1942 m., vadovaujant inž. A. Cibui, piliakalnį tvarkė Ukmergės gimnazijos, amatų mokyklos ir mokytojų seminarijos mokiniai. Buvo pašalinti išdžiūvę medeliai ir krūmai, tvarkomi ir lyginami takai, aikštelė, pakopos, šalinami nešvarumai. Pasodinta daug dekoratyvinių krūmų.

Sovietiniu laikotarpiu piliakalnis buvo paskelbtas valstybės saugomu archeologijos paminklu. Kelis kartus tvarkytas, įrengti laiptai.

1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.

1992–1993 m. piliakalnis kompleksiškai remontuotas valstybės lėšomis: velėnuoti eroduojantys šlaitai, iškirsta dalis medžių, įrengti laiptai.

2003 m. pietinėje ir rytinėje piliakalnio papėdėse, 0,5 ha plote tyrinėta papėdės gyvenvietė, kurioje rasta žiestos keramikos.

Iki 2018 m. palaipsniui šalinti ant piliakalnio šlaitų augę medžiai, 2018 m. piliakalnį apjuosė serpantininis tankaus metalinio tinklo takas, kurio turėkluose įmontuotas apšvietimas tamsiu paros metu išryškina piliakalnio kontūrą. Takas smarkiai padidino piliakalnio viršuje apsilankančių ukmergiškių ir miesto svečių skaičių…

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ–GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDDYBĖ


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – šeštasis objektas

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – šeštasis objektas

Širvintų–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Šeštasis objektas
UKMERGĖS – JONAVOS SIAURASIS GELEŽINKELIS IR GELEŽINKELIO STOTIS

 

Siaurasis geležinkelis („siaurukas“), sujungęs Ukmergę ir Jonavoje esantį plačiojo geležinkelio mazgą, buvo pastatytas 1916 m. vasarą. Jį statė vokiečių pionierių dalinys, kaip darbo jėgą naudodamas rusų karo belaisvius. Geležinkelis, vengiant didelių investicijų, tiestas panaudojant Sankt Peterburgo–Varšuvos–Berlyno „plento“ (taip tuo metu buvo vadinamas biriu gruntu (žvyru) sustiprintas vieškelis su grioviais vandens nubėgimui) sankasą. Jonavoje siaurukas turėjo bendrą platformą Jonavos geležinkelio stoties rajone, jo bėgiai buvo vienpusiai.

Siaurojo geležinkelio bėgiai Kauno g. pakraštyje. Toliau – naujas Ukmergės amatų mokyklos pastatas (pastatytas 1938 m.)

Garvežys ir vagonai stotyje. XX a. trečiasis dešimtmetis.

Toks geležinkelis negalėjo būti pakankamas dideliems kariuomenės junginiams perdislokuoti, traukinukai judėjo gana lėtai (vidutinis keleivinių sąstatų greitis buvo iki 15 km per valandą, krovininių – dar mažesnis), juos galėjo aplenkti net arklių kinkiniai, taip pat jis neteikė pranašumo iš rytų pusės puolančiai kariuomenei, tačiau kontroliuojančioms Kauną ir Jonavą karinėms pajėgoms šis geležinkelis karo meto logistikos prasme buvo pakankamai reikšmingas.

Kitą vertus, šis geležinkelis turėjo ir kitą paskirtį – išvežti kuo daugiau įvairių žaliavų ir produktų iš okupuotų teritorijų. Turbūt svarbiausi ir gausiausiai vežami kroviniai buvo miško medžiaga ir maisto produktai, kuriuos okupacinė administracija, per įvairias rinkliavas ir pyliavas, „sunkė“ iš Lietuvos, palikdama civilius, ypač miestų gyventojus, išgyventi ant bado ribos.

Siaurąjį geležinkelį vokiečių kariuomenė panaudojo ir pasitraukimui iš Ukmergės, kai paskutinėmis 1918 m. gruodžio 31 d. valandomis išvyko iš miesto. Bolševikinės okupacijos metu (1919 m. sausis – gegužė) ir vėliau siaurasis geležinkelis nefunkcionavo. Ir tik 1920 m. liepą juo vėl ėmė riedėti keleiviniai bei krovininiai vagonai. Ukmergės geležinkelio stočiai buvo pritaikytas gana solidus administracinis pastatas, joje buvo kelios krovininės ir keleivinės rampos, ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Ukmergės žemės ūkio draugija šalia stoties pastatė didelius sandėlius savo pardavinėjamai produkcijai. Spėtina, jog 1932 m., statant naujas 1-ojo LDK Gedimino pėstininkų pulko kareivines, į laukymę, esančią priešais jas (dab. Deltuvos, A. Smetonos, Vasario 16-osios ir Sodų gatvių ribojamas skveras-parkas) buvo nutiesta geležinkelio atšaka ir pastatyta didelė rampa, skirta kareivinių statybos ir vėlesnėms pulko veiklos reikmėms.

Ukmergės žemės ūkio draugijos sandėliai (pastatyti 1936 m.) ir krovininiai siauruko vagonai

Geležinkelis ir 1-jo LDK Gedimino pėstininkų pulko kareivinės 1934 m. topografinio žemėlapio fragmente

 

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais šiuo geležinkeliu į Ukmergę buvo vežamos statybinės medžiagos, trąšos, cukrus, druska… Iš Ukmergės juo daugiausiai buvo gabenami eksportuojami maisto produktai bei miško medžiaga. Nustačius konkurencingas kainas, siaurukas tapo populiaria susisiekimo su laikinąja sostine – Kaunu, priemone, nors kelionė dėl nedidelio traukinių greičio užtrukdavo gana ilgai. Geležinkeliu į 1-ojo LDK Gedimino pėstininkų pulko kareivinės buvo gabenama karinė amunicija, juo atvykdavo šauktiniai ir išvykdavo paleidžiami į atsargą pulko kariai.

Sovietiniais metais buvo nutiesta šio geležinkelio atšaka į Plačiavos durpyną, juo daugiausiai buvo gabenamos durpės ir kraikas į Ukmergę bei Jonavą. 1958 m., platinant Ukmergės-Jonavos kelią, siaurojo geležinkelio bėgiai buvo išardyti.

Siaurojo geležinkelio krovininio vagono (sovietinės gamybos), liekanos Plačiavoje

Širvintų–Giedraičių kautynių įžangoje, 1920 metų spalio 29 d. siauruoju geležinkeliu į Ukmergę buvo pergabentas 2-ojo pėstininkų pulko 3-iasis batalionas (vadas – kpt. E. Nastopka, apie 200 karių). Kiti pulko daliniai atžygiavo į Ukmergę pėsčiomis ir apie 14 val. susibūrė ties Kauno g. buvusiu I divizijos štabu. Neužilgo 3-asis batalionas gavo įsakymą žygiuoti į Želvą ir ties miesteliu organizuoti gynybos liniją, siekiant sustabdyti besiveržiančią lenkų kariuomenę. Batalionas, apie 16 val. išžygiavęs iš Ukmergės, pro Paprieniškius ir Miegučių dvarą vidurnaktį pasiekė Pašešuolius, kur sužinojo, jog Želva bei Mateikiškių, Skuolių ir Dvareliškių kaimai jau užimti priešo. Vyko susišaudymai tarp lietuvių ir lenkų žvalgų, keli bataliono kariai buvo sužeisti. Po pasitarimų su netoliese anksčiau dislokuotais kitais Lietuvos kariuomenės junginiais bei I divizijos štabo vadovybe, spalio 30 d. 20 val. batalionas užėmė Mateikiškių kaimą ir toliau judėjo Giedraičių kryptimi. Artėjo Širvintų–Giedraičių kautynės…

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ-GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDDYBĖ