„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

Širvintų–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Trečiasis objektas

VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

XIV a. pabaigoje izoliuotos medinės pilys, statytos ant kalvų, palaipsniui praranda savo reikšmę. Toks likimas ištiko Kernavę, Kreivąją Vilniaus pilį, Eigulius prie Kauno, Aukštadvarį, Veliuoną, Birštoną… Jas pakeičia gerokai didesnio ploto pilys, ar jų kompleksai, medžio-žemių įtvirtinimus ima keisti akmenų ir plytų mūras. Ypač didelės ir jau XV a. I pusėje artilerijai pritaikytos pilys atsiranda valstybės branduolyje, aplink sostinę Vilnių: Trys Trakų pilys, dvi Vilniaus pilys, Medininkai, Krėva.

Vilkmergė (Vilkamirgė) išlaikė savo, kaip kelią iš Vilniaus į Rygą dengiančio strateginio punkto, statusą, tad naujoje vietoje, dešiniajame Vilkamirgės (Vilkmergėlės) šlaite, pradėta statyti mūrinė pilis-tvirtovė, šalia jos pradėjo kurtis miestas. Istorikų nuomone, ši pilis-tvirtovė ir įtvirtinta gyvenvietė šalia jos su senuoju piliakalniu galėjo sudaryti vieną gynybinį kompleksą.

Mūrinės Vilkmergės pilies statybos pradžia reikėtų laikyti tą patį laikotarpį, kaip ir kitų didžiųjų ikiartilerinių (XIV a. pabaiga) ar jau artilerinių Lietuvos pilių – XV a. I pusę, kitaip sakant Jogailos ir Vytauto laikus. Pilių statybai tai buvo palankus metas: santykiai su Ordinu vis dar nebuvo sureguliuoti, valstybė turėjo stiprų valdovą Vytautą, kuris metodiškai stiprino valstybės gynybinę galią, nuolatinius karus ima keisti ilgesni taikos laikotarpiai, leidę užbaigti didesnius karo architektūros projektus, valstybė turėjo daugiau piniginių resursų tiek dėl kryžiuočių mokamos kontribucijos, tiek dėl išaugusių valstybės vidinių resursų.

Tačiau tvirtinti, jog mūrinė Vilkmergės pilis buvo pastatyta būtent XV a. pirmoje pusėje – gana sunku. 2020 m. Pilies parko teritorijoje vykdytų archeologinių tyrinėjimu metu buvo surasti keli mūro fragmentai, iš kurių vienas tikrai gali būti pilies bokšto liekana, specialistų datuojami XV a. pabaiga – XVI a. pradžia. Gali būti, kad besikeičianti geopolitinė LDK padėtis nulėmė dideles pertraukas pilies statybose, todėl Vilkmergės mūrinė pilis-tvirtovė buvo pabaigta ir įrengta apytikriai XV-XVI a. sandūroje.


XV-XVI a. mūro liekanų vietos Pilies parke


Vieta A

Vieta B

Vieta B iš viršaus

 


Vieta C

 

Pilis-tvirtovė buvo pastatyta ant Šventosios dešiniajame šlaite esančios aikštelės prie tilto (perkėlos) per Šventosios upę, kiek labiau į vakarus nuo senojo piliakalnio, kuris galėjo būti naudojamas ir vėlesniais laikais kaip atsparos punktas, nes archeologai jame randa ir XV a. I pusei būdingų radinių. Pilies planas nėra žinomas, tačiau tikėtina, kad jis sudarė pailgo stačiakampio aikštelę, ilgąja pietine kraštine prisiglaudžiant prie Šventosios slėnio šlaito, rytine siena prie Vilkamirgės šlaito, o kitos sienos turėjo būti apsaugotos gynybinio griovio, pylimo ir mūrinės sienos. Šiek tiek aukštesnė aikštelė, galinti nusakyti buvusios pilies-tvirtovės ribas ir dabar matoma Pilies parko rytinėje dalyje.


Pilies kalno viršaus (Pilies parko) reljefo pokyčiai: aukščiausia dalis (rausva spalva), aukštėjantis reljefas (gelsva spalva).

Pilies-tvirtovės kampuose (ar bent viename iš jų) turėjo būti įrengti bokštas ar bokštai, apie vieną iš jų užuominų randama net XVIII a. pab. – XIX a. pr. rašytiniuose šaltiniuose ir Ukmergės planuose. Prie pilies nuo pat statybos laikotarpio šliejosi gyvenvietė-miestas, kurio ašis sudarė keliai iš Vilniaus į Rygą ir iš Kauno į Uteną. Tikėtina, kad miestas taip pat galėjo turėti medžio-žemių įtvirtinimus, sudariusius su naująja pilimi bei senuoju piliakalniu vieną kompleksą, arba bent jau su tokia miesto vystymo perspektyva turėjo skaitytis pilies statytojai. Gali būti, kad ankstyvasis miestas pradžioje buvo išsidėstęs tik tarp pilių, vėliau išsiplėtė labiau į šiaurę. Tokio tipo karinės pilys turėjo karinę reikšmę iki pat XVII a. vidurio, tačiau reikalavo nuolatinės priežiūros ir plėtros. Ilgesniais taikos metais pilimis dažniausiai nebuvo rūpinamasi, nors ir jas griauti, lupti plytas ar akmenis kitų pastatų statyboms nebuvo leidžiama, o kilus pavojui pilies grioviai būdavo išvalomi, sienos remontuojamos, atsargos kaupiamos, statomi papildomi įtvirtinimai.

Didžiausią reikšmę Vilkmergės pilis-tvirtovė turėjo iki Šventosios (Pabaisko) mūšio 1435 metais, nors apie jos vaidmenį, prieš šį mūšį sulaikant Švitrigailos kariuomenės žygiavimą kelias (keliolika?) dienas trukusios Vilkmergės gynybos metu, kalbėti sunku – greičiausiai ji buvo dar tik pradėta statyti ir todėl tegalėjo būti pagalbiniu atraminiu punktu ant senojo piliakalnio stovėjusiai medinei Vilkmergės piliai. Trylikos metų (1454-1466) karas bei Albrechto Hohencolerno kovos dėl pasaulietinės Prūsijos ir Livonijos valstybės sukūrimo, pasibaigusios Prūsijos pasidavimu Lenkijai 1525 m., vyko ne Lietuvos teritorijoje, tačiau dalyvavimas šiuose karuose visada buvo diskutuojamas ir galimas, taigi ir Vilkmergės pilis, buvusi kad ir nepagrindinėje šių karų kryptyje, vis tik turėjo būti toliau statoma, o vėliau prižiūrima ir išlaikoma. Būta ir totorių pavojaus, paskatinusio Vilniaus miesto gynybinės sienos statybas.

Vilkmergės pilies reikšmė stipriai išaugo Livonijos karo metu. Jau 1556 m., Lietuvos kariuomenę rengiant karui su Livonija, per Vilkmergę žygiavo Lietuvos ir samdytų karių pulkai iš Vilniaus, vėliau šis maršrutas buvo ne kartą atnaujintas Lietuvai vis labiau įsitraukiant į Livonijos dalybas. Tuo metu Vilkmergės pilis turėjo tarnauti kaip tvirtovė-sandėlis, tvirtovė-bazė. Aštrėjo Lietuvos ir Maskvos santykiai, o 1563 m., maskvėnams užėmus Polocką, vidinėms Lietuvos sritims, o ypač Vilkmergei iškilo tiesioginis pavojus. Ar pilis sulaukė valdovo dėmesio, ar buvo stiprinama, nesama duomenų, greičiausiai pagrindinės investicijos vis tik atiteko Vilniui, ypač Stepono Batoro laikais, iš kur buvo organizuojami žygiai į Polocką, Velikije Lukus ir Pskovą 1579-1581 m.

Livonijos karui pasibaigus valstybės sienos nusistūmė toli į šiaurę, pagrindine Lietuvos pilimi tapo Biržai bei lietuvių ir sąjungininkų kontroliuojamos Livonijos pilys, taigi Vilkmergės pilies kaip karinės tvirtovės reikšmė turėjo užleisti vietą administracinėms ir ūkinėms funkcijoms, pilis ėmė tarnauti ir kaip Vilkmergės pavieto (apskrities) bajorijos seimelių bei Vilkmergės seniūnijos (Didžiojo kunigaikščio valdos-dvaro, suteikiamo laikinai valdyti seniūnams už teisminių ginčų tarp bajorų nagrinėjimą) rezidencijos vieta. Tik 1625 metais švedams užėmus Biržus galėjo būti imamasi Vilkmergės stiprinimo darbų, nes Vilkmergės pavieto seimelyje vietinė bajorija dar 1614 m. kėlė pilies sutvirtinimo ir sustiprinimo klausimą. 1629 m. pasirašius Altmarko paliaubas, švedų pavojus buvo stabilizuotas, todėl mažai tikėtina, kad taikos metu Vilkmergėje buvo kas nors daroma, prioritetai buvo skiriami Biržams, Daugpiliui, kitoms Kuršo ir Livonijos pilims, o vėliau, atsinaujinus karams su Maskva, – Smolenskui.

1655 metų tragiškų įvykių (maskvėnų ir švedų okupacija) Lietuvoje aprašymuose Vilkmergės pilis nėra minima, nors kaip tik per Vilkmergę traukėsi Jonušo Radvilos kariuomenė, maskvėnai bent jau dalį Vilkmergės buvo užėmę, sudegino bažnyčią, 1655-1656 ties Vilkmerge ėjo skiriamoji švedų ir maskvėnų okupacinių zonų riba. Tikėtina, kad tuo metu Vilkmergės pilis dar buvo tinkama karybai, nes išliko užuominų apie tai, jog Vilkmergės seniūnas S. Komorovskis, neturėdamas jokių „ginkluotų pajėgų pilies [ir dvaro] gynybai“, išvežė iš Vilkmergės teismo knygas ir aktus.

1692 m. rašytiniuose šaltiniuose apie pilį rašoma, jog ji beveik sugriuvusi, geriau išsilaikęs tik bokštas, kuris buvo naudojamas kaip kalėjimas. Piliavietėje, tikriausiai, buvo statomi Vilkmergės seniūnijos dvaro reikmėms reikalingi mediniai pastatai, kadangi 1711 metais švedų kariuomenės būriui sudeginus miestą, sudegė ir „pilis [dvaras?] su pilies aktais“.

1717 m. miesto seniūnas Jonas Mykolas Strutinskis „iš dalies atstatė pilį“. Galima spėti, kad šis „atstatymas“ buvo daugiau susijęs su pilies teritorijoje esančių pastatų, naudojamų seniūnijos-dvaro reikmėms pastatymu, bet tikėtina, kad piliavietės-dvarvietės sustiprinimui galėjo būti panaudoti ir pilies-tvirtovės įtvirtinimų liekanos, jas dalinai atstatant ar papildant žemių-medžio įtvirtinimais.

1768 m. birželio 3 d. pilyje-dvare buvo paskelbtas Vilkmergės pavieto bajorų prisijungimo prie Baro konfederacijos (bajorų susivienijimas, nukreiptas prieš karaliaus S. A. Poniatovskio politiką ir jos išdavoje stiprėjančią Rusijos imperijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje) aktas, vėliau prie jo prisijungė virš 500 pavieto bajorų. 1771 m. birželio 2 d. šios konfederacijos šalininkų būrys, vadovaujamas Simono Kosakovskio nuginklavo Vilkmergėje buvusią negausią Rusijos kariuomenės įgulą. Tikėtina, kad Rusijos kariai buvo įsikūrę pilyje-dvare.

1794 m. balandžio 20 d. prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui, Vilkmergės pilyje buvo įsikūrusi generolo A. Chruščiovo vadovaujama rusų įgula, kuri atlaikė pirmąjį sukilėlių puolimą ir išstūmė juos iš miesto, tačiau vėliau pasitraukė į Kauną, prieš tai „susprogdinusi pilį“, kurioje buvo sukrauta daug amunicijos (šovinių ir parako). Kadangi gegužės 3 d. „pilyje“ buvo pasirašytas pavieto bajorų prisijungimo prie sukilimo aktas, tikėtina, kad rusai susprogdino tik mūrinį pilies bokštą – ko gero paskutinį apysveikį pilies-tvirtovės statinį, o kiti piliavietėje-dvarvietėje stovėję dvaro statiniai išliko.

Tą, iš esmės, patvirtina išlikęs 1800 m. datuojamas Vilkmergės miesto planas, kuriame Pilies kalno kampe pavaizduotas nedidelis kvadrato formos pastatas su galimais kontraforsais kampuose. Plane jis nuspalvintas geltonai, t. y. kaip pastatytas iš medžio, tačiau labai tikėtina, kad tai tiesiog medinių konstrukcijų pagalba ant mūrinių bokšto sienų likučių pristatytas antstatas. Kiek kitokios konfigūracijos pastatas toje vietoje pažymėtas ir 1811 m. Vilkmergės plane.


1800 m. Vilkmergės plano fragmentas

 


1811 m. Vilkmergės plano fragmentas

 

Tuo Vilkmergės mūrinės pilies-tvirtovės istorija ir baigėsi, nors užuominų apie pilies mūrų likučius randama net XX a. rašytiniuose šaltiniuose. 1812 m. prancūzų-rusų karo metu, per Vilkmergę traukiantis rusų kariams ir pražygiuojant prancūzų daliniams, buvo sudeginta ir dvaro sodyba. 1836 m. Vilkmergės plane piliavietės-dvarvietės vietoje jau matome pavaizduotą skverą-parką, apie 1842 m. maždaug dabartinio Pilies parko viduryje buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė, sudegusi 1877 m. miesto gaisro metu, po kurio piliavietėje-dvarvietėje įrengta turgavietė, kuri čia išliko iki 1936 metų. Tais metais Ukmergės miesto savivaldybė ėmėsi didelių piliavietės pertvarkymo darbų, įkuriant šioje vietoje skverą-parką. Gaila, bet šie darbai buvo vykdomi smarkiai pakeičiant šios vietos reljefą ir sunaikinant kultūrinius-archeologinius sluoksnius bei čia stovėjusių pastatų, gynybinių griovių liekanas. Jų likučiai išliko tik dabartinio Pilies parko pakraščiuose bei tuo metu toje vietoje stovėjusių pastatų vietose.

Vienintelis, ko gero, likęs ženklas apie čia buvusią pilį – palei pietinį Pilies kalno šlaitą besitęsiantis apyaukštis (apie 3,5 m.) tiesus reljefo paaukštėjimas. Būtent jo papėdėje archeologai rado kelis aukščiau minėtus mūro fragmentus, kurie gali būti ir pilies gynybinės sienos liekanomis. Jei šis spėjinys pasitvirtintų, galima ir kita hipotezė, kuriai pagrindą duoda gana vėlyvas mūro datavimas ir jo storis – šioje vietoje stovėjo bastioninio tipo (mūro siena iš gynybinio objekto vidaus užpilama žemių pylimu, o gynėjai įsitvirtina jo viršuje) gynybiniai įtvirtinimai, būdingi XV-XVI a. fortifikacijai… Bet, žinoma, tą turėtų patvirtinti arba paneigti tolesni archeologiniai šios vietos tyrimai…


Pietinė Pilies parko dalis. Mūro liekanų vieta A. Spėtina pilies sienos vieta.

Sąlyginis mūro fragmentų A (kairėje) ir B sujungimas. Raudonai pažymėtoje archeologinio šurfo vietoje rastas didelis kiekis mūro ir skiedinio griuvenų.

Tekstas – dr. V. Rakučio

Nuotraukos – D. Vyto ir J. Račo

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ-GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

 

 


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS XIV-XV A.

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – VILKMERGĖS PILIS XIV-XV A.

Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“
Ketvirtasis objektas
VILKMERGĖS PILIS XIV–XV A.
Vilkmergės pilies, svarbiausio objekto viduramžių Vilkmergėje pastatymo pradžia yra gaubiama paslapties ir legendų.

 

Viena jų pasakoja, jog šiose apylinkėse gyveno jauna ir graži žynė, žmonių vadinta Vilkmerge. Kartą miškuose medžiojo kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kurį užpuolė vilkai. Nuo baisios mirties jį išgelbėjo Vilkmergė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Kaip padėką už išgelbėtą sūnų, kunigaikštis Dausprungas Šventosios upės krante pastatė pilį ir pavadino ją Vilkmerge.

Kita legenda byloja apie pagonių šventykloje ugnį saugojusią vaidilutę, Šventosios žvejo dukrą. Sulaužė ji pažadą tarnauti dievams ir įsimylėjo didžiausią priešą – kryžiuočių ordino riterį. Tai sužinoję vaidilos mergelę sudegino, paaukodami dievams. Dar ilgai žmonės pasakojo legendą apie aukmergę – aukos mergą, kuri ilgainiui pavirto į Ukmergės vardą.

Ukmergės piliakalnio šiaurinė pusė

Vis tik šie gražūs pasakojimai tikriausiai tėra tik XIX a. paplitusios istorijos romantizavimo tradicijos atspindžiai, o Vilkmergės vardą piliai ir gyvenvietei „padovanojo“ Vilkmergėlės upelis ir dabar tekantis per Ukmergę bei palei piliakalnį. Žinoma, anksčiau jo būta gerokai platesnio ir vandeningesnio, o ir vadinosi jis, pasak naujausių kalbininkų tyrinėjimų, – Vilkamirge.

Tikėtina, jog Vilkmergės (Vilkamirgės) pilies ištakos gali būti sietinos su XIII a. gyvavusia Deltuvos (Dėviltavos) žeme, kurios vieno iš valsčių (tam tikrą teritoriją valdančio vietinio kunigaikščio valdų) centru ji galėjo būti. Tačiau kariniai ir politiniai įvykiai nulėmė, jog XIII a. pabaigoje Deltuvos žemė tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi ir istorinių įvykių scenoje Vilkmergės pilis pasirodė tik XIV a. pradžioje.

Medinė Vilkmergės pilis, taigi kartu ir gyvenvietė šalia jos, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1333 metais, kai Hermanas Varbergietis (vok. Hermann von Warteberge, lot. Hermani de Warteberge; apie 1330 – apie 1380 m.) – Livonijos ordino metraštininkas, magistro kapelionas, XIV a. 2-ojoje pusėje parašęs Livonijos kroniką, kurioje daug kur mini Lietuvos vietoves ir įvykius, užrašė, jog tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės („Anno 1333 idem magister fuit ante Vilkenberge”)“.

Pats Ukmergės piliakalnio dydis ir forma rodo ant jo buvus didelę ir stiprią pilį. Istorikų žiniomis, jos apylinkes Livonijos ordinas niokojo ne tik 1333 m., bet ir 1364 m. vasaryje, 1365 m., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje, tačiau pilis užimta buvo tik 1385 m. gegužę, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam kunigaikščiui Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino patys jos gynėjai. Vėliau ji buvo atstatyta, bet kryžiuočių užimta ir vėl sudeginta 1391 m. rugpjūtį.

Tikriausiai ji vėl buvo atstatyta, nors XIV a. pabaigoje izoliuotos pilys, statytos ant kalvų, prarado savo reikšmę. Jas ima keisti gerokai didesnio ploto pilys, ar jų kompleksai, turintys susisiekimo kelius, kuriais gali atvykti pagalba, ir netoli esančias pilis-kaimynes. Žemių-medžio įtvirtinimus ima keisti akmenų ir plytų mūras. Tokių pilių statybai tuo metu metas buvo palankus: santykiai su Ordinu vis dar nebuvo sureguliuoti, valstybė turėjo stiprų valdovą Vytautą, kuris metodiškai stiprino valstybės gynybinę galią, nuolatinius karus ima keisti ilgesni taikos laikotarpiai, leidę užbaigti didesnius karo architektūros projektus, valstybė turėjo daugiau išteklių ir resursų.

Vilkmergės pilis istoriografijoje toliau minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 m., tačiau gali būti, jog kažkuri(-ios) iš šių datų jau yra susijusi(-ios) ir su mūrine Vilkmergės pilimi, kuri XV a. pradžioje buvo pastatyta dešiniajame Vilkamirgės krante, ant kalvos, dabartinio Pilies parko teritorijoje.

1435 m. rugsėjo 1 d. dabartinio Pabaisko miestelio apylinkėse vyko didelės kautynės, nulėmusios LDK vidaus karo dėl Didžiojo kunigaikščio sosto tarp kunigaikščių Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio baigtį. Šio mūšio eigai nemažą įtaką padarė ir Vilkmergės pilies gynyba, trukusi ilgiau nei tikėjosi jos užpuolikai – jungtinė Švitrigailos kariuomenė. Tos kelios dienos leido Žygimantui Kęstutaičiui sutelkti savo karines pajėgas ir ties dabartiniu Pabaisko miesteliu užkirsti kelią Švitrigailos kariuomenės žygiui į Vilnių. Čia vykusio Šventosios (Pabaisko) mūšio metu Švitrigailos ir jam talkinusio Livonijos ordino kariuomenės buvo sutriuškintos, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. Pasakojama, kad jis nepamiršo Vilkmergės gynėjų didvyriškumo – Vilkmergei suteikė miesto teises…

Šventosios (Pabaisko) mūšio inscenizacija Pabaisko miestelio šventėje

Šio mūšio istoriniuose aprašymuose yra „slidi“ užuomina apie tai, jog kovos galėjo vykti ir prie ant Vilkmergės piliakalnio stovėjusios pilies – XVII a. rašytoje „Lietuvos istorijoje“ jos autorius A. Kojalavičius-Vijūkas mini, jog Švitrigailai Vilkmergės užimti „[…] nesisekė: dėl gamtinių kliūčių ir dėl gynėjų atkaklumo […].“ Tos „gamtinės kliūtys“, ko gero, buvo palei piliakalnį ištvinusios Šventoji ir Vilkamirgė, nes apie lietingus orus ir ištvinusį ten buvusį upelį kalbama ir aprašant kariuomenių išsidėstymą Šventosios (Pabaisko) kautynių pradžioje.

Įsivaizduojant buvusią mūrinę Vilkmergės pilį, jos šiaurinėje ir vakarinėje pusėse surasti kokias nors sunkiai įveikiamas gamtines kliūtis gerokai sunkiau. Tad gali būti, jog tuo metu mūrinė pilis dar buvo nebaigta statyti arba piliakalnyje buvo jos forpostas, kartu su mūrinės pilies gynėjais atkakliai priešinęsis gausiai ir gerai ginkluotai jungtinei Švitrigailos kariuomenei…

Šiaip ar taip, tikėtina, jog 1435 m. buvo paskutinieji medinės Vilkmergės pilies istorijoje, bet atsiradus mūrinei piliai ar jos kompleksui su piliakalniu, Vilkmergė išlaikė savo, kaip kelią iš Vilniaus į Rygą dengiančio strateginio taško, statusą.

Dabar čia stūksantis ir apie senąsias Lietuvos laisvės kovas liudijantis piliakalnis – tai kalva Šventosios dešiniajame ir Vilmergėlės kairiajame krante, netoli jų santakos. Jo aikštelė ovali, orientuota vakarų-rytų kryptimi, 26 m ilgio, 30 m pločio. Ji apjuosta 85 m ilgio, 1–4 m aukščio, 11–24 m pločio pylimu, kuris neišlikęs šiaurinėje pusėje, o aukščiausias rytinėje dalyje. Šlaitai statūs, 16 m aukščio, šiaurinėje pusėje dalis jų yra nuslinkę.

Ukmergės piliakalnis iš viršaus

Žvalgomieji ir georadaro pagalba atlikti archeologų tyrimai rodo, jog Vilkmergės piliakalnis buvo įrengtas ant natūralios kalvos, nukasant, padarant statesnius jos šlaitus. Vientisas kultūrinis sluoksnis, gausiai sumišęs su degėsiais byloja, kad didelių pertraukų ant piliakalnio stovinčių pilių istorijoje nebuvo – po sunaikinimo jos būdavo greitai atstatomos. Tyrimai iš esmės patvirtina piliakalnio-pilių datavimą – jos čia stovėjo XIV–XV amžiuose.

Tam tikras netikėtumas, pasak archeologų, yra piliakalnio pakraščiuose išlikę gana gerai pastebimi pylimai, kurie pasirodė visiškai nesusiję su XIV–XV a. pilių gynybinių įtvirtinimų liekanomis, o supilti tik XVII–XVIII a. Sunku tiksliai nusakyti jų paskirtį, bet spėtina, jog tai galėjo būti žemių-medžio įtvirtinimų, įrengtų piliakalnio aikštelės pakraščiuose liekanos. Gali būti, jog šie įtvirtinimai (ir piliakalnio aikštelėje buvę statiniai) turėjo gynybinę paskirtį ir buvo susiję su XVII–XVIII a. ilgai trukusių karų bei valstybės suirutės laikotarpiu. Gal šis vilkmergiečių pastangomis įrengtas nedidelis, bet nelengvai užimamas gynybinis forpostas, turėjo padėti apsiginti bent jau nuo į Vilkmergę užklystančių plėšikaujančių kariuomenių būrių, kadangi mūrinė Vilkmergės pilis po XVII a. viduryje vykusių karų su Maskva buvo smarkiai apgriauta ir galėjo nebeatlikti savo paskirties. Žinoma, tai tik spėjimas, laukiantis patvirtinimo ar paneigimo.

XVIIXVIII a. datuojamo pylimo liekanos piliakalnio aikštelės rytinėje pusėje

Įdomi užuomina apie piliakalnį išliko 1807–1812 m. Vilkmergėje (г. Вилкомир) dislokuotame Jelizavetgrado husarų pulke tarnavusio D. Osten-Sakeno surašytame šio pulko metraštyje (atsiminimuose): „[…] Ganykloje prie Vilkmergės buvo piliakalnis. Jo viršuje statydavo statinę degtinės kareiviams ir daug vyno bei įvairių gėrimų karininkams. Pulkas, pėsčiomis, su užtaisytais karabinais ir nepertraukiamu šaudymu bei šauksmu „Ura!“, šturmuodavo piliakalnį, o pasiekus tikslą, pradėdavo gėrynės. Tuo pratybos ir baigdavosi. […]“. Šis atsiminimų fragmentas bei išlikęs 1801-ais metais datuojamas Vilkmergės žemėlapis rodo, jog tuo metu piliakalnis stovėjo miesto pakraštyje, jo prieigos nebuvo smarkiai apgyventos, gausios augmenijos jo šlaituose bei viršūnėje irgi nebūta.

Piliakalnis 1800 m. Ukmergės žemėlapio fragmente

1836 m. nuslinkus daliai šiaurinio piliakalnio šlaito, atsivėrė vienas virš kito sudėti rąstai, keliais metais anksčiau – šulinio rentinys, kuriame rastas medinis kastuvas.

1870 m. piliakalnis pavaizduotas N. Ordos piešinyje.

1900 m. Vilkmergės apskrities ispravniko (policijos viršininko) V. Doncovo pastangomis piliakalnis sutvarkytas, jame pastatytos pavėsinės, įrengti laiptai, nutiesti takeliai, piliakalnis apsodintas medžiais. Toks piliakalnis užfiksuotas S. K. Kosakovskio fotografijoje bei XX a. pradžios atvirutėje. Pasakojama, kad V. Doncovas buvo nurodęs kasdien 12 valandą šauti iš ant piliakalnio užridentos patrankos. Kiek ilgai ši tradicija išsilaikė, pasakyti sunku – V. Doncovas tais pačiais metais buvo perkeltas į Kursko guberniją.

S. K. Kosakovskio nuotrauka, 1901 m.

XX a. pradžios atvirukas

Tarpukaryje piliakalnio papėdėje buvo pristatyta daug skurdžiai gyvenančių ukmergiškių lūšnų, veikė skerdykla ir mėsos parduotuvės, piliakalnis buvo apleistas ir apžėlęs krūmais. Miesto savivaldybė XX a. 4 deš. ėmėsi lūšnyno likvidavimo ir piliakalnio tvarkymo darbų, jo aplinka ir išvaizda smarkiai pakito, piliakalnyje imta rengti dainų šventes, jį lankė ekskursijos.

Ukmergės piliakalnis, XX a. 3 deš.

Vaizdas nuo piliakalnio, XX a. 3 deš.

1942 m., vadovaujant inž. A. Cibui, piliakalnį tvarkė Ukmergės gimnazijos, amatų mokyklos ir mokytojų seminarijos mokiniai. Buvo pašalinti išdžiūvę medeliai ir krūmai, tvarkomi ir lyginami takai, aikštelė, pakopos, šalinami nešvarumai. Pasodinta daug dekoratyvinių krūmų.

Sovietiniu laikotarpiu piliakalnis buvo paskelbtas valstybės saugomu archeologijos paminklu. Kelis kartus tvarkytas, įrengti laiptai.

1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.

1992–1993 m. piliakalnis kompleksiškai remontuotas valstybės lėšomis: velėnuoti eroduojantys šlaitai, iškirsta dalis medžių, įrengti laiptai.

2003 m. pietinėje ir rytinėje piliakalnio papėdėse, 0,5 ha plote tyrinėta papėdės gyvenvietė, kurioje rasta žiestos keramikos.

Iki 2018 m. palaipsniui šalinti ant piliakalnio šlaitų augę medžiai, 2018 m. piliakalnį apjuosė serpantininis tankaus metalinio tinklo takas, kurio turėkluose įmontuotas apšvietimas tamsiu paros metu išryškina piliakalnio kontūrą. Takas smarkiai padidino piliakalnio viršuje apsilankančių ukmergiškių ir miesto svečių skaičių…

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ–GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDDYBĖ


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – šeštasis objektas

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – šeštasis objektas

Širvintų–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Šeštasis objektas
UKMERGĖS – JONAVOS SIAURASIS GELEŽINKELIS IR GELEŽINKELIO STOTIS

 

Siaurasis geležinkelis („siaurukas“), sujungęs Ukmergę ir Jonavoje esantį plačiojo geležinkelio mazgą, buvo pastatytas 1916 m. vasarą. Jį statė vokiečių pionierių dalinys, kaip darbo jėgą naudodamas rusų karo belaisvius. Geležinkelis, vengiant didelių investicijų, tiestas panaudojant Sankt Peterburgo–Varšuvos–Berlyno „plento“ (taip tuo metu buvo vadinamas biriu gruntu (žvyru) sustiprintas vieškelis su grioviais vandens nubėgimui) sankasą. Jonavoje siaurukas turėjo bendrą platformą Jonavos geležinkelio stoties rajone, jo bėgiai buvo vienpusiai.

Siaurojo geležinkelio bėgiai Kauno g. pakraštyje. Toliau – naujas Ukmergės amatų mokyklos pastatas (pastatytas 1938 m.)

Garvežys ir vagonai stotyje. XX a. trečiasis dešimtmetis.

Toks geležinkelis negalėjo būti pakankamas dideliems kariuomenės junginiams perdislokuoti, traukinukai judėjo gana lėtai (vidutinis keleivinių sąstatų greitis buvo iki 15 km per valandą, krovininių – dar mažesnis), juos galėjo aplenkti net arklių kinkiniai, taip pat jis neteikė pranašumo iš rytų pusės puolančiai kariuomenei, tačiau kontroliuojančioms Kauną ir Jonavą karinėms pajėgoms šis geležinkelis karo meto logistikos prasme buvo pakankamai reikšmingas.

Kitą vertus, šis geležinkelis turėjo ir kitą paskirtį – išvežti kuo daugiau įvairių žaliavų ir produktų iš okupuotų teritorijų. Turbūt svarbiausi ir gausiausiai vežami kroviniai buvo miško medžiaga ir maisto produktai, kuriuos okupacinė administracija, per įvairias rinkliavas ir pyliavas, „sunkė“ iš Lietuvos, palikdama civilius, ypač miestų gyventojus, išgyventi ant bado ribos.

Siaurąjį geležinkelį vokiečių kariuomenė panaudojo ir pasitraukimui iš Ukmergės, kai paskutinėmis 1918 m. gruodžio 31 d. valandomis išvyko iš miesto. Bolševikinės okupacijos metu (1919 m. sausis – gegužė) ir vėliau siaurasis geležinkelis nefunkcionavo. Ir tik 1920 m. liepą juo vėl ėmė riedėti keleiviniai bei krovininiai vagonai. Ukmergės geležinkelio stočiai buvo pritaikytas gana solidus administracinis pastatas, joje buvo kelios krovininės ir keleivinės rampos, ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Ukmergės žemės ūkio draugija šalia stoties pastatė didelius sandėlius savo pardavinėjamai produkcijai. Spėtina, jog 1932 m., statant naujas 1-ojo LDK Gedimino pėstininkų pulko kareivines, į laukymę, esančią priešais jas (dab. Deltuvos, A. Smetonos, Vasario 16-osios ir Sodų gatvių ribojamas skveras-parkas) buvo nutiesta geležinkelio atšaka ir pastatyta didelė rampa, skirta kareivinių statybos ir vėlesnėms pulko veiklos reikmėms.

Ukmergės žemės ūkio draugijos sandėliai (pastatyti 1936 m.) ir krovininiai siauruko vagonai

Geležinkelis ir 1-jo LDK Gedimino pėstininkų pulko kareivinės 1934 m. topografinio žemėlapio fragmente

 

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais šiuo geležinkeliu į Ukmergę buvo vežamos statybinės medžiagos, trąšos, cukrus, druska… Iš Ukmergės juo daugiausiai buvo gabenami eksportuojami maisto produktai bei miško medžiaga. Nustačius konkurencingas kainas, siaurukas tapo populiaria susisiekimo su laikinąja sostine – Kaunu, priemone, nors kelionė dėl nedidelio traukinių greičio užtrukdavo gana ilgai. Geležinkeliu į 1-ojo LDK Gedimino pėstininkų pulko kareivinės buvo gabenama karinė amunicija, juo atvykdavo šauktiniai ir išvykdavo paleidžiami į atsargą pulko kariai.

Sovietiniais metais buvo nutiesta šio geležinkelio atšaka į Plačiavos durpyną, juo daugiausiai buvo gabenamos durpės ir kraikas į Ukmergę bei Jonavą. 1958 m., platinant Ukmergės-Jonavos kelią, siaurojo geležinkelio bėgiai buvo išardyti.

Siaurojo geležinkelio krovininio vagono (sovietinės gamybos), liekanos Plačiavoje

Širvintų–Giedraičių kautynių įžangoje, 1920 metų spalio 29 d. siauruoju geležinkeliu į Ukmergę buvo pergabentas 2-ojo pėstininkų pulko 3-iasis batalionas (vadas – kpt. E. Nastopka, apie 200 karių). Kiti pulko daliniai atžygiavo į Ukmergę pėsčiomis ir apie 14 val. susibūrė ties Kauno g. buvusiu I divizijos štabu. Neužilgo 3-asis batalionas gavo įsakymą žygiuoti į Želvą ir ties miesteliu organizuoti gynybos liniją, siekiant sustabdyti besiveržiančią lenkų kariuomenę. Batalionas, apie 16 val. išžygiavęs iš Ukmergės, pro Paprieniškius ir Miegučių dvarą vidurnaktį pasiekė Pašešuolius, kur sužinojo, jog Želva bei Mateikiškių, Skuolių ir Dvareliškių kaimai jau užimti priešo. Vyko susišaudymai tarp lietuvių ir lenkų žvalgų, keli bataliono kariai buvo sužeisti. Po pasitarimų su netoliese anksčiau dislokuotais kitais Lietuvos kariuomenės junginiais bei I divizijos štabo vadovybe, spalio 30 d. 20 val. batalionas užėmė Mateikiškių kaimą ir toliau judėjo Giedraičių kryptimi. Artėjo Širvintų–Giedraičių kautynės…

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ-GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDDYBĖ


„Lietuvos kariuomenės kelias“ – ketvirtasis objektas

„Lietuvos kariuomenės kelias“ – ketvirtasis objektas

Širvintų–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Ketvirtasis objektas

PASTATAS, KURIAME 1919 M. GEGUŽĖS 23 D. PRADĖTAS FORMUOTI LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSKIRASIS UKMERGĖS BATALIONAS

1919 m. gegužės 12 d., praėjus 9-ioms dienoms po to, kai Lietuvos kariuomenė kartu su saksų savanoriais išvadavo Ukmergę iš bolševikų okupacijos, Kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas išleido įsakymą formuoti atskirąjį Ukmergės pėstininkų batalioną. Šis darbas buvo pavestas karininkui Jurgiui Kubiliui.

Jurgis Kubilius (1875–1961)

Dalinio kūrimo pradžiai J. Kubilius gavo 12 kareivių, 13 arklių ir 5000 auksinų. Vėliau buvo paskirtas karininkas Navikas ir karo valdininkas Vinickas.

1919 m. gegužės 23 d. J. Kubilius atvyko į Ukmergę ir ėmėsi darbo. Batalionas įsikūrė buvusios Ukmergės miesto berniukų gimnazijos patalpose Deltuvos gatvėje (I pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Ukmergę, šiame ir kituose aplink buvusiuose pastatuose buvo laikomi rusų karo belaisviai, statę siaurąjį geležinkelį iš Ukmergės į Jonavą). Buvo suformuotas štabas ir pradėtos formuoti kuopos. Pirmasis savanoris Ignas Pumputis atvyko gegužės 28 d. Uniformos savanoriai negavo, dėvėjo nuosavus rūbus.

Ginkluotės trūko, buvo naudojami įvairių sistemų seni, dažnai neveikiantys ginklai.

1919 m. liepos 1 d. atskirasis Ukmergės pėstininkų batalionas pavadintas Ukmergės batalionu. Šiek tiek apmokyta 1-oji kuopa liepos 2 dieną išvyko į frontą ir buvo įtraukta į 1-ojo pėstininkų pulko sudėtį. Rugpjūčio 23 d. į frontą Salako rajone išvyko ir visas batalionas, čia prie jo prisijungė ir pirmoji kuopa. Tuo metu batalioną sudarė penkios kuopos ir kulkosvaidžių bei ryšių komandos. Rugpjūčio 29 d. batalionas dalyvavo pirmose kautynėse. Po kovų Daugpilio rajone bolševikai buvo išstumti už Dauguvos upės.

1919 m. spalio 14 d. Ukmergės bataliono vadu tapo karininkas Julius Čaplikas.

 

Julius Čaplikas (1888–1941)

Spalio 22 d. bataliono kareiviams išduoti kariniai mundurai ir ekipuotė.

1919 m. gruodžio 10 d. Ukmergės batalionas pavadintas 8-uoju pėstininkų pulku.

1920 m. sausio 30 d. pulkas perkeltas į Kauną. Tų pačių metų vasario 16 d. Lietuvos valstybės prezidento įsakymu 8-jam pėstininkų pulkui suteiktas Kauno kunigaikščio Vaidoto vardas. Tuo metu pulke tarnavo 52 karininkai ir 818 kareivių. Vasario 21-23 d. pulko kareiviai dalyvavo malšinant Kauno įgulos maištą. 1920 m. balandžio 23 d. pulkas buvo išsiųstas į frontą kovai su lenkais.

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, pulkas nuo 1921 m. balandžio buvo dislokuotas įvairiose Lietuvos vietose. 1923 m. pradžioje pulkas dalyvavo Klaipėdos išvadavimo veiksmuose, o balandžio 29 d. buvo perkeltas į Šiaulius, kur išbuvo iki 1940 m.

Pastatas ir toliau naudotas Lietuvos kariuomenės reikmėms: 1920 metų pradžioje čia buvo dislokuoti Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kariai, 1923 m. pavasarį – 1-as LDK Gedimino pėstininkų pulkas. 1928 m. jame buvo įkurdinta šio pulko mokomoji kuopa ir 1-asis batalionas.

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ-GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDDYBĖ.