Kovų už laisvę keliu į amžinybę

A. Vyšniausko nuotrauka

Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2016 m.

JAM DIEVO ŽODIS BUVO SVARBIAU NEGU VALDŽIOS

Žmogaus didybė yra bent išdrįsti pasakyti „ne“ pasauliui, kurio negali pakeisti, bet kurio neprivalai ir priimti.

A. Kamiu

Kai miela bendramintė Aldona Pavasarienė atnešė paskaityti Vido Spenglos sudarytą knygą „Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius, 2002) ir paprašė pareikšti savo nuomonę, sunerimau: ką galėčiau dar parašyti po puikių arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus, dr. Aldonos Kačerauskienės, prof. Laimučio Mačiūno ir Julijos Ambrasienės straipsnių apie tragišką kunigo Broniaus Laurinavičiaus lemtį.

Prisėdusi prie knygos supratau – joje rašoma ne tik apie kunigą, dorai ir garbingai atlikusį savo pareigą tarnaujant Dievui ir Tėvynei, bet ir paprastą žmogų, lietuvį, išdrįsusį pasakyti „ne“ blogio imperijai, totalitariniams režimams – tiek lenkų, tiek sovietų, – siekusiems nutautinti ir demoralizuoti lietuvių tautą, sunaikinti žmogų žmoguje paverčiant jį nusikaltėliu ir girtuokliu. Išdrįsęs pasakyti „ne“ jis tapo žmogumi, kokiu galėjome būti kiekvienas, jei būtume įstengę nenusilenkti blogio pasauliui.

Kunigas B. Laurinavičius nekovojo nei su sovietų okupaciniu režimu, nei su nusikaltėliška komunistine ideologija. Jis buvo doras, sąžiningas žmogus ir kunigas, stropiai ir sąžiningai atlikęs savo, kaip Tėvynės sūnaus ir Dievo tarno, žmonių dvasinio pedagogo pareigas.

1913 m. gimęs religingoje ir patriotiškoje šeimoje Gėliūnų kaime Gervėčių parapijoje Astravo rajone, B. Laurinavičius anksti patyrė lenkiško okupacinio režimo baisumus. Kai 1921 m. jo tėviškė buvo okupuota len- kų, visiems Vilnijos krašto žmonėms, taip pat ir Laurinavičių šeimai, teko patirti brutalų lenkinimą. 1927 m. Vilnijos krašte buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos. Kunigai, nepasidavę lenkinimui ir atkakliai Šv. Mišias aukoję lietuviškai, buvo uždaromi į kalėjimus. Kai Gervėčių parapijos žmonių mylimą kleboną kunigą Ambroziejų Jakavonį lenkai irgi suėmė ir uždarė į kalėjimą, atsirado Gervėčiuose drąsuolis, kuris tą liūdną valandą skambino varpais nebodamas gresiančio pavojaus. Tada trylikametis Bronius ir apsisprendė tapti kunigu, kad galėtų tęsti šventus kun. A. Jakavonio lietuvių tautos dorinimo, švietimo ir patriotinio ugdymo darbus. Į vaiko širdį pasibeldė meilė Tėvynei. Įkvėptas šviesaus kunigo pavyzdžio jis nutarė pasirinkti kunigo kelią. Baigęs vienintelę lietuvišką kaimišką „Ryto“ mokyklą ir Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, stodamas į Vilniaus kunigų seminariją savo prašyme B. Laurina- vičius rašė, kad stoja sąmoningai, tikėdamasis, „kad ir sunkiomis mūsų gyvenimo sąlygomis lietuvis kunigas labai daug gali padaryti Dievo garbei ir Tėvynei“. (Spengla V. Objektas „Intrigantas“. Vilnius, 2002, p. 26) Brutuali lenkiška priespauda jaunuolio širdyje pažadino kovotojo geną, norą priešintis istorinei neteisybei ir aršiems jos vykdytojams. Dar mokydamasis gimnazijoje jis ragino kaimynus, buvusius mokyklos draugus siekti mokslo, stoti tik į lietuvišką gimnaziją, neprarasti tautinio orumo. Visais įmanomais būdais gervėtiškiams padėdavo pasiruošti egzaminams ir įstoti į gimnaziją, netgi susirasti būstą Vilniuje ir įsi- tvirtinti lietuviškoje aplinkoje. Gervėčiuose leido ir redagavo ranka rašomą lietuvišką laikraštį „Jaunimo balsas“, nuo 1935 m. – „Saulėtekį“, skatinusius jaunimą branginti lietuvišką žodį ir visa tai, kas brangu lietuvio širdžiai: tikėjimą, lietuviškas tradicijas ir papročius. Ypač tuo rūpinosi po 1939 m., kai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jo tėviškė atiteko Baltarusijai.

1944 m. birželio 4 d. baigęs Vilniaus seminariją, Vilniaus arkivysku- po Mečislovo Reinio buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias savo Šv. Mišias B. Laurinavičius laikė gimtųjų Gervėčių bažnyčioje. Vėliau dirbo Švenčionyse, Ceikinuose (Ignalinos raj.), Kalesninkuose (Eišiškių raj.), Švenčionėliuose, Adutiškyje.

Visur stropiai atliko kunigo pareigas: Kalesninkuose ir Ceikiniuose suremontavo bažnyčią, sutvarkė aplinką; Švenčionėliuose, padedamas parapijiečių, pastatė maldos namus – visi žino, kiek jėgų tai kainavo sovietinio okupacinio režimo metais. Klaipėdos kunigai už pastatytą Marijos Taikos Karalienės bažnyčią buvo nuteisti ir įkalinti sufabrikavus bylą.

Kad ir kur tarnavo B. Laurinavičius – visur kūrė gyvąją Bažnyčią, katekizavo vaikus, jaunimas veržėsi į jo pamaldas. Kunigas niekam nepataikavo, pamoksluose skelbė ne tik Dievo žodį, bet ir blaivystės, doros ir lietuvybės išsaugojimo idėjas kaip būtinas tautos išlikimo sąlygas, kvietė jaunimą neprarasti didžiausios mūsų tautos vertybės – tikėjimo  ir Dekalogo, gyventi pagal jo principus. Dėl to kunigas buvo persekiojamas rajoninės ir respublikinės valdžios, o įgaliotinis religijų ir kulto reikalams jam siuntinėjo visokias direktyvas. Tačiau kunigas jų nepaisė, jam svarbiau buvo Dievo žodis. Kai tie partiniai valdininkėliai savo draudimais įgriso iki gyvo kaulo, B. Laurinavičius pradėjo rašyti pareiškimus, laiškus, protestus ir memorandumus nuo rajono valdžios iki aukščiausių SSRS institucijų. Tokių laiškų ir pareiškimų parašė šimtus. Pradėjus leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, kun. Bronius Laurinavičius tapo vienu iš aktyviausių autorių. Rašė apie Lietuvos valdžios kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą, apie Tautos alkoholizaciją, rusifikaci- ją, demoralizavimą.

Kun. Bronius Laurinavičius su didžiausia širdgėla žvelgė į tautos dvasios žudymą, mokyklų ateizaciją, piktinosi ir priešinosi valdžios draudimams katekizuoti vaikus. Už vaikų katekizavimą buvo įkalinta dešimtys kunigų ir vienuolių, tarp jų, net politiniam klimatui 1970–1971 m. pašiltėjus, kun. Antanas Šeškevičius, kun. Prosperas Bubnys, kun. Juozas Zdebskis ir daugelis kitų. Buvo uždarinėjamos bažnyčios ir vienuolijos. Apie tai rašiau „Lietuvos aide“ (Voverienė O. Kunigai – Lietuvos laisvės kovotojai. Lietuvos aidas, 2008, saus. 10, p. 9). MGB nunuodijo Kauno arkivyskupijos kapitulinį vikarą prel. Stanislovą Jokūbauskį, kad į jo vietą galėtų įtaisyti savo žmogų – jų užverbuotą agentą Nerį (jiems tai nepavyko, sutrukdė vysk. T. Matulionis). MGB buvo nušautas jų užverbuotas buvęs agentas Kardas – pranciškonas kunigas Stasys Martušis, mat savo kruviną darbą jau buvo atlikęs ir per daug žinojo apie MGB Lietuvoje vykdomų nusikaltimų virtuvę. Knygoje teigiama, kad 1962 m. rugpjūčio 20 d. ligoninėje KGB buvo nunuodytas vysk. T. Matulionis; nužudytas kun. Leonas Šapoka (1980) ir kun. Leonas Mažeika (1981); kun. Bronius Laurinavičius buvo apsuptas šnipų, sekančių kiekvieną jo žingsnį.

1979 m. kun. B. Laurinavičius, mirus kun. Karoliui Garuckui, tapo žmogaus teises ginančios Helsinkio grupės vadovu. 1978 m., suėmus tos grupės narius Viktorą Petkų, Vytautą Vaičėną ir Mečislovą Jurevičių, o Tomui Venclovai išvykus į Vakarus, kun. B. Laurinavičius liko vieninteliu aktyviu tos grupės veikėju. Jis buvo nuosekliausias kovotojas už blaivybę, parapijiečiams aiškino, kaip nuosekliai ir kryptingai skatinant alkoholio vartojimą naikinama Tauta, jos genetinis fondas. Savo bažnyčioje net dėžutę buvo pastatęs, į kurią prašė mesti vardinius pasižadėjimus negerti alkoholio. Kategoriškai draudė alkoholį vartoti laidotuvėse, ragino jo atsisakyti krikštynose ir vestuvėse. Jo vadovaujamose bažnyčiose tikinčiųjų skaičius nuolat didėjo. Tai siutino vietos valdžią. Eišiškių rajono LK komiteto pirmasis sekretorius kartą jam uždraudė laikyti pamaldas neva dėl galvijų ragų ir nagų ligos epidemijos. Kunigas nepakluso – jam Dievo žodis svarbesnis negu valdžios. Vietiniai partiniai aktyvistai ėmė persekioti į bažnyčią einančius tikinčiuosius ir vaikus. Kunigas per pamokslą juos įtikinėjo nebijoti: „Tik nereikia bijoti. Nepasiduokite. Nes jei tik dantraščiai pagauna nors truputį rankovės, tai įtraukia ne tik ranką, bet ir visą suglamžo.“ (Ten pat, p. 411) O jis pats vos ne kas savaitę buvo tampomas saugumo.

Knygoje atskleistas šokiruojantis faktas – religijos ir kulto reikalų įgaliotiniais Lietuvoje buvo skiriami patys baisiausi lietuvių tautos žudikai: Aleksandras Guzevičius, pokariu išžudęs ir represavęs beveik visus Lietuvos vyskupus; Petras Raslanas, Rainių žudynių iniciatorius ir vykdytojas; NKVD kapitonas ir vienas iš karinio tribunolo teisėjų Justas Rugienis, kuris 1946 m. mirti pasmerkė vyskupą Vincentą Borisevičių ir jo mokinį kunigą Praną Gustaitį.

Kun. B. Laurinavičiui jau klebonaujant Adutiškyje, 1980 m. vasario 17 d. jo bute buvo atlikta krata, ieškota įkalčių suimti – Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos, Helsinkio grupės dokumentų. Kartu su pareigūnais kratoje dalyvavo „Tiesos“ korespondentė Danguolė Repšienė, tikinčiųjų charakterizuojama kaip „mirtį nešantis juodasis angelas“. Po jos apsilankymų ir šmeižikiškų straipsnių „Tiesoje“ KGB buvo žiauriai nukankin- tas kunigas Leonas Šapoka, po to ir kun. Leonas Mažeika.

Po kratos kun. B. Laurinavičius parašė testamentą, kuriame prašė  po mirties jį palaidoti Švenčionėlių bažnyčios, kurią jis pastatė, šventoriuje. Jo pastatytą, bet valdžios nacionalizuotą kleboniją, kai ji bus denacionalizuota, atiduoti Bažnyčiai, o jo per visą jo gyvenimą užgyventą turtą – 800 rublių – atiduoti katalikiškajai spaudai arba išdalinti vargšams. Savaitę prieš savo mirtį, tarsi nujausdamas, savo kaimynui doram katalikui Bernardui Gerojimui B. Laurinavičius sakė: „Jeigu mane aptiks kilpoje arba suvažinėtą, netikėkit, kad tai atsitiktinumas.“ (Ten pat, p. 187)

1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesoje“ pasirodė D. Repšienės straipsnis

„Į gyvenimą – ne per šventorių“, kuriame kun. B. Laurinavičius buvo šlykščiausiai šmeižiamas už vaikų katekizavimą ir trukdymą mokytojams juos ateizuoti. Mirties juodasis angelas prabilo… O 1981 m. lapkri- čio 24 d. į Vilnių atvykęs atsiimti pamesto paso kunigas buvo sekiojamas dviejų augalotų vyrukų. Išlipusį iš troleibuso Žalgirio stotelėje per vieną sankryžą jie palydėjo, o einantį per Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžą pastūmė po važiuojančiu sunkvežimiu. Žinoma, „kaltų nerasta“.

Jau atgavus Nepriklausomybę, perkeliant kunigo palaikus iš Adutiškio į Švenčionėlius prie B. Laurinavičiaus pastatytos bažnyčios, testa- mento vykdytojas kun. Kazimieras Žemėnas savo prasmingą kalbą už- baigė žodžiais: „Piktos valios žmonės ąžuolą nulaužė. Bet nesunaikino. Jis iš kapo mums kalba savo gyvenimo pavyzdžiu ir apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes persekiojami, bet neapleisti, mes parblokšti, bet nežuvę.“ (Ten pat, p. 466) O dvasingiausias Lietuvos skulptorius prof. Antanas Kmieliauskas, pastatęs paminklą „Kristus pas Pilotą“ prie kunigo Laurinavičiaus kapo Švenčionėliuose, jo statytos bažnyčios švento- riuje, savo intenciją taip paaiškino:

Kristus prieš Pilotą

Prof. Antanas Kmieliauskas

Džiaugiuosi, kad man teko pažinti kunigą Bronių Laurinavičių. Jis dažnai pas mane užeidavo, visuomet skubėdamas, kupinas kilnių idėjų. Tuo metu, kai žmonės buvo įbauginti ir vienas kitu nepasitikėjo, kunigas buvo atviras, linksmas, drąsiai kritikavo neteisybes. Jo asmenybė žavi, nes tikėjimas, tėvynės meilė, žmogaus teisės buvo neatskiriama jo gyvenimo ir veiklos visuma. Esu įsitikinęs, kad tuo jis taip patraukė daug žmonių prie Dievo ir kėlė Bažnyčios autoritetą.

Kai viską valdė sovietų režimas ir žmonės buvo įbauginti, tokios asmenybės tarsi švyturiai rodė tautai kelią. Jie turėjo būti įsitikinę, kad niekas nepajėgs palaužti jų dvasios ir įrodyti priešams, kad jie teisūs. Už tai kunigas sumokėjo savo mirtimi. Bet ir mirtis jo nenugalėjo: visuomenė dar labiau ėmė branginti tuos idealus, už kuriuos jis kovojo.  Ir kai man pasiūlė padaryti kunigui Laurinavičiui paminklą, aš klausiau švenčionėliečių, kurie jį mylėjo, kokio kūrinio jie norėtų? Jie atsakė: didelio ir gražaus.

Netoli Sudervės suradau stambų (3 m 30 cm) granito luitą ir iškaliau skulptūrą „Kristus prieš Pilotą“. Stengiausi, kad paminklas būtų ne tik didelis ir gražus, bet ir prasmingas. Aš mąsčiau apie simbolį, kuris geriausiai įprasmintų gyvenimo kelią kunigo patrioto ir visų kitų, o kartu ir Lietuvos. Kristus surištomis rankomis, mušamas ir šmeižiamas, pasmerktas nužudyti už tiesą, už tai, kad darė gera… Kai šią skulptūrą buvau ką tik baigęs, buvo tragiškoji Sausio 13-oji: prie televizijos bokšto sužalota, sušaudyta, nužudyta daugelis beginklių dainuojančių Lietuvos patriotų. Man atrodė, kad skulptūra „Kristus prieš Pilotą“ galėjo būti labai deramas paminklas ir jiems.

O šiandien, kai visi įsitikinome baisia neteisybe – tiesiog išdavyste – kai profesorius Vytautas Landsbergis, išvedęs Lietuvą į Nepriklausomybę, yra šmeižiamas, kaltinamas ir niekinamas, aš manau, jog šis paminklas tinka ir jam. Jis tinka ir visiems doriems Lietuvos žmonėms. Jie yra kunigo Broniaus Laurinavičiaus idealų, jo darbų, kovos už tiesą, dorą, tikėjimą tęsėjai. Aš tikiu, kad tai, dėl ko jis kovojo ir žuvo, niekad nebus užmiršta. (Ten pat, p. 491– 492)

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatyta 1993 m.

V. Gorio nuotrauka

Žvaigždėtosios valandos kovoje su okupantu ir Tautos dvasios pavergimu. Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2015 m.

ŽVAIGŽDĖTOSIOS VALANDOS KOVOJE SU OKUPANTU IR TAUTOS DVASIOS PAVERGIMU

Atimk iš tautos sąžinę, ir ji parsiduos. Atimk iš tautos protą, ir ji vergaus.

Mons. Alfonsas Svarinskas

Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, o dabar ir Lietuvos Respublikos Seime buvo gražiai paminėtos šviesaus atminimo kunigo, Lietuvių Tautos ir Bažnyčios Riterio, ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio, kovotojo su okupanto prievarta brukamu socialinės inžinerijos projektu – paversti lietuvių tautą parsiduodančia ir vergaujančia homo sovieticus minia, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjo, kovotojo su moraliniu reliatyvizmu ir homoterorizmu jau atgavus Nepriklausomybę, mons. prelato A. Svarinsko 90-osios gimimo metinės.

Apie mons. A. Svarinską parašytose keliose dešimtyse straipsnių, tarp jų ir mano daugiau nei 20; keliose išsamesnėse istorikų ir kraštotyrininkų studijose, dokumentiniuose kino filmuose, jo paties straipsniuose atskleidžiama jo viso gyvenimo kova, tapusi pašaukimu.

Pasirodė ir paties šviesaus atminimo mons. A. Svarinsko knyga „Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. 1 dalis“. (Užrašė prof. Donatas Stakišaitis. Vilnius, 2014, 296 p.) Tik iš jos detaliau ir sužinojome apie mons. A. Svarinsko dalyvavimą ginkluotoje Lietuvos partizanų kovoje su NKVD kariuomene ir stribais, apie jo būrio draugus ir jų likimus.

Be kitokio pobūdžio jo kovos su okupaciniu režimu, šis kunigo gyvenimo periodas, balansuojant ant peilio ašmenų tarp gyvybės ir mirties, jo gyvenime išliko kaip žvaigždžių valandos, įprasminusios visą jo gyvenimą ir nubrėžusios tolesnes gaires ir tikslus.

Tai patvirtino ir paskutiniai darbai – prie Mūšios įkurtas Atminties ir Ramybės parkas žuvusiems kovos draugams, Didžiosios Kovos apygardos partizanams; Atminimo slėnis su paminklais žuvusiems Kavarsko partizanams ir jų vadams; jo lėšomis pastatyti kryžiai žuvusiems partizanams įvairiose Lietuvos vietose; paskutinio Lietuvos partizanų kapeliono pareigos ir paskutinė valia – Amžinojo poilsio gulti šalia kovos draugų Ukmergės Dukstynos kapinaitėse. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, Pamernackų kaime. Vaikystė prabėgo Kadrėnų kai- me. 1932 m. pradėjo lankyti Vidiškių pradinę mokyklą. Ją baigęs nuo 1937 m. mokėsi Ukmergės mokykloje, po metų – Deltuvos mokykloje, vėliau – Ukmergės Antano Smetonos (iki 1941 m.) gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Mokytojų seminariją. Supratęs, kad tai ne jo pašaukimas,  1942 m. rugpjūtį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tuo metu čia dėstė kunigai prof. Pranciškus Petraitis, seminarijos rektorius, prof. Stasys Gruodis, prof. Juozas Grigaitis MIC, prof. Stasys Yla, pirmosios antikomunistinės knygos „Komunizmas Lietuvoje“ (Kaunas, 1937) autorius.

„Šie garbingi mokytojai ir tėvai mums davė ne tik mokslo ir profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau už jaunystę ir gyvybę. Supratome, kad politika yra iššūkis įgyvendinant Dekalogo artimo meilės įsakymą. Tai suprato ir mūsų seminarijos vadovai. Esu dėkingas Jums, kad išmokėte mane eiti tiesiu keliu ir nedaryti kompromisų“, – savo knygoje „Nepataisomasis“ rašė monsinjoras.

Dauguma seminaristų buvo kaimo vaikai. Tuo metu dar buvo gyvi prisiminimai apie Lietuvos okupaciją 1940 m. birželio 15 d., dar kraujavo žaizdos dėl rusų kariuomenei traukiantis NKVD nužudytų tauriausių ir šviesiausių Lietuvos inteligentų ir kunigų, į Sibirą ištremtų mokytojų, giminaičių, klasės draugų. Formavosi pasipriešinimas rudajam okupantui, kuris ant švariai nušveistų šautuvų Lietuvai atnešė ne laisvę, o tokią pat vergiją kaip ir raudonasis okupantas.

1944 m. grįžus rusų frontui ir NKVD, seminaristai matė, kaip žvėriškai užkariautojai elgiasi su Lietuvos žmonėmis, ir žinojo apie taikių kaimiečių pasipriešinimą okupantui ir jo vykdomam terorui.

Seminaristai neliko abejingi, dalis jų tapo aktyviais partizaninio ju- dėjimo pagalbininkais. Klierikai Jonas Čeponis, Jonas Vareikis, Jonas Poviliūnas, Jonas Zubrus, A. Svarinskas iš pradžių kurdavo, spausdin- davo ir platindavo informacinius lapelius apie okupantų Lietuvoje vykdomą terorą. Vėliau tapo savo kraštuose susiformavusių partizanų būrių ryšininkais, aktyviais pagalbininkais rengiant ir platinant atsišaukimus, parūpindavo partizanams ginklų, šovinių, medikamentų, popieriaus, dokumentų blankų ir t. t. Svarinskas tapo savo krašto Didžiosios Kovos apygardos (vadas – Jonas Misiūnas-Žalias Velnias) partizanų 5-ojo bataliono, vadovaujamo Broniaus Jakubonio-Stikliaus iš Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaimo, ryšininku.

Stiklius buvo narsus ir doras vyras, savo būrio partizanams tapo įkvepiančiu ir sektinu pavyzdžiu. Kai per vieną mūšį enkavedistai jam sužeidė koją, jis sugebėjo pasislėpti, bet vaikščioti nebegalėjo. Nenorėdamas būti našta jis įkalbėjo ūkininką, pas kurį slėpėsi, iškviesti enkavedistus. 1949 m. spalio 10 jie prisistatė. Per susišaudymą Stiklius nušovė enkavedistų būrio vadą NKVD leitenantą ir pats nusišovė. Deja, ir tarp klierikų atsirado išdavikas. Kazys Kundrotas (MGB slapyvardis Saulėtekis) tardomas išdavė bendražygius. Vengdamas suėmimo A. Svarinskas paliko seminariją ir pasitraukė į Stikliaus vadovaujamą partizanų būrį. Tapo partizanu Laisvūnu, patyrė gyvenimo bunkeriuose pavojus, nuolat buvo tarp gyvybės ir mirties. O NKVD tuo metu seminarijoje areštavo 20 klierikų.

1946 m. gegužę NKVD ėmė aktyviai ieškoti A. Svarinsko. Jis su įvairiomis užduotimis vykdavo ir į Kauną, ten apsistodavo pas Maironio seserį Marcelę Mačiulytę. Ji visada mielai priimdavo, pavalgydindavo, leisdavo pernakvoti, kartais net kelias dienas pabūti, kol įvykdys užduotį.

Gruodį A. Svarinskui atvykus į Kauną pasiimti žadėtų šovinių, jį įskundė batsiuvys Petras Medišauskas, tapęs KGB provokacijos dalyviu-agentu Vyšniakovu. Svarinskas buvo suimtas 1946 gruodžio 31 d. Kauno KGB būstinėje jį tardė ir kankino tardytojai A. G. Gurio, vyr. ltn Maslobojevas ir Mejeris. Taip pat ir KGB majoras Danielius Todesas – jo A. Svarinskas ypač bijojo dėl lapiniško gudrumo, veidmainysčių ir melo. Jam teko patirti ir tuomečio KGB viceministro papulkininkio Leonardo Martavičiaus kumštį. Jį monsinjoras savo knygoje aprašo taip: „Labai žiaurus. Visada buvo civiliškai apsirengęs. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Po to kumš- čiais pradėjo mušti per galvą, akis, veidą. Laimei, spėjau jį rankomis prisidengti. Būtų akis atmušęs. Vis tiek apsipyliau krauju. Stengiausi priartėti kruvinas prie sėdinčių tardytojų, kad kraujas ant jų lašėtų, ir taip išvengti mušimo. Bet tie, atstatydami kojas, atstumdavo, kad arčiau neprieičiau.“ (Svarinskas A. Ten pat, p. 91)

1947 m. kovo 12 d. A. Svarinską, kaip ir visus Lietuvos pratizanus, teisė karo tribunolas: pirmininkas justicijos majoras Grišinas, vyr. ltn. Kotlerovas ir eilinis Glukovcovas, dalyvaujant vertėjui Leskauskui. Nuteisė pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58-1 ir 58-11 straipsnius – 10 metų pataisos darbų ir 5 metams tremties be teisių už 3 fiktyvių pasų padirbimą, antitarybinių lapelių spausdinimą ir platinimą bei siekį įsigyti radijo aparatą, šovinių, brezento ir juos perduoti Šarūno būrio partizanams (jų monsinjoras net nepažinojo). Svarinskas kalėjo gulago lageriuose – Intoje, Abezėje. Su juo kalėjo kunigai: Jonas Žvinys, Liudas Puzonas, Kazimieras Pivoriūnas, Kazimieras Vasiliauskas, Stanislovas Pupelaikis, Kazimieras Vaičionis, Pranas Račiūnas, Algirdas Kavaliauskas, prel. Povilas Pulokas, vyskupas Pranciškus Ramanauskas (jis ir įšventino A. Svarinską į kunigus 1954 m. spalio 3 d.), gydytojas Vladas Šimkūnas, paskutinės Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius, Lietuvos kariuomenės generolas Jonas Juodišius (mirė 1950 m. gruodžio 18 d. Abezėje. Jo atminimui monsinjoras pastatė kryžių Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų Ramybės parke), mokslininkas filosofas prof. Levas Karsavinas, Lietuvos kariuomenės leitenantas, Žalio Velnio apygardos partizanas Stasys Gudaitis ir kiti.

Lageriuose mons. Alfonsui Svarinskui teko dirbti įvairiausius darbus. Vėliau jis, kaip mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas felčeriu. Visada stengėsi padėti labiausiai kenčiantiems kaliniams, ir ne tik lietuviams.

1955 m. vasarą mons. A. Svarinskas buvo paleistas iš lagerio. Prasidėjo jo tremties be teisių laikas. Apsigyveno Intoje Tauro apygardos partizano Jono Matukevičiaus pasistatytame namelyje. Šventąsiais Mišias aukodavo Lietuvos Laisvės armijos partizano Leono Vilučio pasistatydinto namo didžiajame kambaryje, ten susirinkdavo Intoje gyvenantys lietuviai tremtiniai ir politiniai kaliniai be teisių. Į Lietuvą mons. A. Svarinskas grįžo 1956 m. kovo 29 d. Prasidėjo naujas kovos su okupaciniu režimu etapas, kuris tęsėsi visą jo gyvenimą.

Kunigo Alfonso Svarinsko kova su okupacinio režimo projektu – Lietuvoje sukurti naują žmogų homo sovieticus

Pirmoji iš kalėjimo grįžusio kunigo A. Svarinsko darbo vieta buvo Kulautuva. Jį čia tarnauti pakvietė kunigas Gustavas Gudanavičius. Įsikūręs A. Svarinskas zakristijonu į Kulautuvos bažnytėlę pakvietė seminarijos laikų bendražygį Petrą Našlėną, turintį gražų balsą ir didelį troškimą tapti kunigu (į kunigus jis įšventintas 1961 m.). Svarinskas, kaimo vaikas, tėvų išmokytas visų ūkio darbų, nuo pirmų dienų ėmėsi tvarkyti Kulautuvos bažnyčią ir jos aplinką. Lageryje įgijęs ne tik felčerio, bet ir elektriko specialybę sutvarkė bažnyčios apšvietimą ir su kulautuviškiu Vytautu Kaunecku virš jos durų pritvirtino kryžių su Nukryžiuotoju.

Norėdamas kurti gyvąją Bažnyčią, aplankė parapijiečius ir jų padedamas sutvarkė tikėjimo namų aplinką. Parapijiečius kvietė atsivesti ir vaikus, pratinti juos prie darbo. Po darbų visi talkininkai susėsdavo pievelėje pasikalbėti, dainuodavo lietuviškas dainas.

Į talkas kaskart ateidavo vis daugiau žmonių, bažnytėlė pilnėjo. Kunigas su tėvais susitardavo, kad leistų savo atžalas patarnauti Šv. Mišiose. Su vaikais gražiai sutardavo, netgi kamuolį paspardydavo, ragino gerai mokytis, kad taptų tikrais lietuviais. Laikui bėgant kunigas inicijavo sekmadienines 11 valandos Šv. Mišias moksleiviams. Kulautuvos sanatorijos vyr. gydytojai Rūtai Čaikauskaitei-Damarac- kienei, aršiai komunistei ir karjeristei, užkliuvo, kad miestelio žmonės pradėjo lankyti bažnyčią.

Pasipylė jos pagiežingi skundai religijos reikalų įgaliotiniui su prašymais, kuo greičiau uždaryti Kulautuvos bažnyčią. Jai antrino ir Kulautu- vos vykdomojo komiteto pirmininkas, iš Gruzijos atsibastęs komunistas Gangavševas, nuolat skundęs kunigą KGB.

1956 m. sovietų kariuomenei žiauriai numalšinus Vengrijos sukilimą, Kulautuvos kunigai organizavo procesiją Vengrijos sukilimui paremti, už žuvusius Vengrijos laisvės gynėjus buvo aukojamos Šv. Mišios. Kulautuvos mokyklos mokytoja Stasė Jasiūnaitė, rašytoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, lankiusi bažnyčią ir ant kaklo nešiojusi kryželį, tuomečio švietimo ministro M. Gedvilo buvo atleista iš darbo be teisės įsidarbinti mokykloje, o kunigas A. Svarinskas kagėbistų ir jų talkininkų pradėtas aktyviai sekti.

1957 m. guodžio 27-ąją jo namuose atlikta krata, kelios knygos konfiskuotos. Supratęs, kad Kulautuvoje jam likti pavojinga, vyskupo Pranciškaus Ramanausko patartas, A. Svarinskas persikėlė kunigauti į Betygalą.

Tačiau ir ten ėmė kurti gyvąją Bažnyčią. Ją gausiai lankė moksleiviai. Dvi kolūkio pirmininko dukterys pasipuošusios visada eidavo šalia kryžiaus per bažnytines procesijas. Per Šv. Velykas Betygalos bažnyčia buvo pilna žmonių, procesijoje dalyvavo daugybė moksleivių, mergaitės papuoštos baltais drabužiais (nesvarbu, kad pasiūtais iš marlės – kitokių nebuvo). Keli moksleiviai atėjo pasirišę pionierių kaklaraiščius. Pasigirdo šnabždesiai, kad juos reikėtų nusirišti, bet kunigas A. Svarinskas patarė nesikišti: tegul dalyvauja Šv. Mišiose kaip atėję. O moksleivių sekmadieniais ateidavo daug; kartą kunigas suskaičiavo 130. Visi jie sutikę gatvėje kunigą A. Svarinską su juo sveikindavosi, o jis visada drau- giškai vaikus pašnekindavo.

Antrąją Velykų dieną kunigą A. Svarinską KGB suėmė.1958 m. balandžio 12 d. buvęs jo kankintojas sadistas Leonardas Martavičius, dabar jau tapęs KGB pulkininku, pasirašė įsakymą suimti Betygalos kunigą Svarinską „dėl jo nusikalstamos antitarybinės veiklos, turint pakankamai duomenų, kad Svarinskas savo namuose saugojo antitarybinę nacionalistinio turinio literatūrą, pravedinėjo antitarybinę agitaciją“. (Svarinskas A. Ten pat, p. 193)

Šį kartą jį tardė KGB vyr. ltn. V. Liniauskas. Iš tėvų namų Kadrėnuose saugumiečiai paėmė 13 knygų, tarp jų ir A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, išleistą 1936 m.

1958 m. liepos 7 d. įvyko Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, kuriai pirmininkavo Genrikas Zimanas, tos 13 knygų tapo pagrindiniais įkalčiais, pagal įbaugintų bažnyčios šnipų liudijimus kunigas Svarinskas vėl nuteistas šešeriems metams pataisos darbų kalėjimo. Jis buvo išvežtas į griežtojo režimo Mordovijos lagerį, kuriame tuo metu kalėjo kelios dešimtys Lietuvos ir Ukrainos kunigų, tarp jų – kanauninkas Petras Rauda, kun. Stanislovas Kiškis, kun. Antanas Bunka, kun. Algirdas Mocius, kun. Aleksandras Markaitis-Markevičius, kun. Pranciškus Adomaitis MIC, kun. Pranas Račiūnas MIC, kun. Jonas Balčiūnas; pasauliečiai Lietuvos patriotai Balys Gajauskas, Liudvikas Simutis, Algirdas Endriukaitis, Petras Plumpa ir kiti. Iš Mordovijos kalėjimo kunigas A. Svarinskas paleistas 1964 m. ba- landžio 9 d.

Tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas

Neseniai pasirodžiusiame G. Mažeikio straipsnyje rašoma, kad žmonės, patekę „į Gulago nužmoginimo ratus, dėl ilgalaikio bado, šalčio, nemigos, nuolatinių mušimų, teroro ir alinančio vergiško darbo“ tapo „baikščiomis, paklusniomis ir amoraliomis būtybėmis, pasirengusiomis už galimybę išlikti išsižadėti bet ko, išduoti ar parduoti artimą, prisipažinti bet kuo ar padaryti bet ką…

Gulagą savyje nešiojantis žmogus mielai priima Leviatano (biblijinės niekšybės gyvatės) propagandą, ir, net jei badauja, net jei jį niekina ir engia, net, jei nuolatos tyčiojasi iš jo orumo, jis sveikina savivaliaujančio valdžios aparato atstovus kaip Dievo valdžios vietininkus ir pripažįsta jų teisę jį mindyti, tikėdamasis, kad ir mindomas kada nors taps mindy- toju“. (Mažeikis G. Gulagas mumyse: šunžmogių ugdymas ir priežiūra. Delfi.lt, 2015 sausio 23)

Tokios kokybės žmogaus – homo sovieticus – okupantas ir siekė. Lietuvoje nemažai ir pasiekė. Mons. Alfonsas Svarinskas išliko savimi, „nepataisomas“, ištikimas jo mokytojų įskiepytiems idealams ir savo įsitikinimams. Gulago siste- mos kalėjimai jį tik sustiprino. Kaip kalnų anglis, kuri šlifuojama ir brūžinama tampa kiečiausiu dei- mantu, taip ir iš kalėjimų grįžęs mons. A. Svarinskas tapo legendiniu ko- votoju su okupaciniu režimu. Jis jau žinojo, kad blogio ideologiją galima įveikti tik gėriu.

1964–1971 m. kunigavo Miroslave, 1971–1976 m. – Igliaukos para- pijoje, 1976–1983 m. – Viduklėje. Visur, kur tik kunigavo, jis nebijojo skelbti tiesos žodžio.

Nuo 1972 m., kai pradėta leisti Lietuvių katalikų bažnyčios kronika, drąsiai įsitraukė į jos leidybą: rašė straipsnius, ją platino.

1978 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Komiteto nariai ir jis pats parašė šimtus pareiškimų Sovietų Sąjungos ir Komunistų partijos vadovams dėl Bažnyčios, tikinčiųjų ir piliečių teisių pažeidinėjimų Lietuvoje. Juos lydėdavo tūkstančiai Lietuvos žmonių parašų. Jei Lietuvoje dar ne visos bažnyčios buvo paverstos grūdų ir trąšų sandėliais, tai didelis Tikinčiųjų komiteto indėlis.

1983 m. A. Svarinskas vėl buvo suimtas. 1988 m., tarpininkaujant Amerikos prezidentui Ronaldui Reiganui, buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Ten gyvendamas aplankė lietuvių bendruomenes Vokietijoje ir JAV; aplankė prezidentą Ronaldą Reiganą ir jam nuoširdžiai padėkojo už išvadavimą iš kalėjimo, vildamasis, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vėl taps nepriklausoma.
Lietuvai atgavus  Nepriklausomybę,  A.  Svarinskas  grįžo  į  gimtinę. 1990–1992 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris; 1991–1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) narys; 1991–1995 m. – Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas. Nuo 2000 m. – Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyr. kapelionas. Apdovanotas Lietuvos partizanų 1-ojo laipsnio žvaigžde ir Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Iki pat gyvenimo pabaigos mons. prelatas A. Svarinskas nenuilstamai vadavo lietuvių tautos dvasią iš vergijos.

Mons. prelatas A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Palaidotas Dukstynos kapinėse šalia savo bendražygių, žuvusių pokario kovose su okupantais.

Šviesuolis išeina. O jo šviesa lieka. Ji skrodžia tamsą. Ir ją sklaido, skaidrindama ir žmonių protus. Ir ne tik tų, kurie asmeniškai pažinojo Monsinjorą, bet ir tų, kurie su jo veikla ir jo gyvenimo žygdarbiu susipažino spaudoje, skaitė jo knygą, girdėjo apie jį iš savo draugų ir pažįstamų.

Kunigo monsinjoro A. Svarinsko, tapusio Tautos legenda, gyvenimo ir jo kovos su pavergėjais pavyzdys visais laikais veikė doriausių lie- tuvių, dabar jau ir jaunųjų kartų, mintis ir širdis, sustiprindamas juos gyvenimo kelyje, paguosdamas sunkioje kovoje su blogiu ir įkvėpdamas tęsti jo gyvenimo žygdarbį. Geresnio paminklo didvyriams nebus / kaip vykdymas jų idealo.

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2004 m.

„Kas negina laisvės, tas nevertas jos!“

Didvyriškas generolo Povilo Plechavičiaus poelgis 1926 m. gruodžio 17 d. išgelbėjo Lietuvą nuo komunistinio perversmo ir suteikė Tautai galimybę dar 14 metų gyventi laisvai, puoselėti savo kultūrą  ir auklėti jaunimą tautiška dvasia. Jo ir bendražygių drąsa bei ryžtas apginti Lietuvą nuo kitataučių ir savųjų kvislingų veržimosi į Lietuvos valdžią nutiesė kelius į dešimtmetį trukusią pokario rezistenciją, jos kovas už Laisvę ir Nepriklausomybę, o per jas ir pokario partizanų žūtis – ir į šių dienų Nepriklausomybę. P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių kaime Mažeikių rajone. 1911 m. baigė Maskvos komercijos institutą, 1914 m. – Karo mokyklą. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir pasižymėjo kaip narsus karys. Grįžęs į Lietuvą 1918–1919 m. vadavo jau nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo bolševikinio Lietuvos duobkasio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko gaivalo.

1919  m.  buvo  Sedos  ir  Mažeikių  komendantas.   Bolševikuojančio Šleževičiaus vyriausybės padrąsinti visokio plauko komunistėliai ypač įnirtingai puolė tautiškai nusiteikusius karininkus, tarp jų ir Sedos komendantą P. Plechavičių, Motiejų Valavičių, veikusį Suvalkų krašte, ir Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadą Vincą Grigaliūną-Glovackį. (Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72). Iš prigimties stiprias visų trijų karininkų asmenybes tai grūdino, ugdė patriotiškumą.

1921 m. P. Plechavičius tapo Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadu. Kariams buvo draugiškas, mėgdavo su jais pakalbėti apie Lietuvos istoriją, jos kryžkeles ir vingius, kario pareigas Tėvynei, skie- pijo pareigingumą ir meilę jai. Buvo griežtas, bet karių mylimas vadas. 1926 m. Prahoje baigė Generalinio štabo karo akademiją ir grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo inspektoriumi.

1926-ieji Lietuvai buvo neramūs. Tų metų vasarį pasklido žinia, kad švietimo ministras prof. Vincas Čepinskis leido Lietuvoje įsikurti 75 lenkiškoms mokykloms. Tai labai sujaudino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, ypač tautiškai auklėjamus VDU studentus, nes Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte lenkai drastiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas, skriaudė lietuvius mokytojus ir kunigus.

Tuo metu valdžioje buvusi kairiųjų koalicinė vyriausybė, vadovaujama to paties socialdemokrato M. Šleževičiaus, nepripažino 1926 m. balandį Kaune įsteigtos bažnytinės provincijos, taip pat naujai išrinktų vyskupų, tyčiojosi iš kunigų, sulaikydama jų algas. (Švoba J. Ten pat, p.132).

1926 m. lapkričio 21 d. Liaudies namuose įvyko studentų ateitininkų ir neolituanų mitingas, kuriame studentai aštriai kritikavo boševikuojančią Lietuvos vyriausybę dėl krašto lenkinimo ir bolševikinimo.

Mitingo dalyviai nutarė organizuotai patraukti į Karo muziejaus sodelį pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusių savanorių atminimą. Demonstracija buvo taiki. Studentai ėjo gatvės viduriu, susikibę rankomis gre- tomis po 8–10 žmonių. Ties Eimučio gatve kelią užtvėrė policininkai ir reikalavo išsiskirstyti.

Iš pradžių studentai su policininkais kalbėjo taikiai, stengėsi prabilti į jų sąžines. Vėliau nekantrieji ėmė juos kaltinti vykdant bolševikinės Lietuvos vyriausybės valią ir išvadino bolševikais. Atskubėjusi raitoji policija ramiai Lietuvos himną giedančius studentus, vaikinus ir mergaites, puolė čaižyti guminėmis lazdomis. Bolševikuojantis bernas priėjo prie generolo Bulotos, trenkė jam per galvą, generolo kepurė nukrito ant grindinio. Studentai supyko: įsiveržė į Karo muziejaus sodelį, daugelis jų su- kruvintais veidais, sudraskytais drabužiais. Raitoji policija juos ir čia atsivijo, toliau čaižė guminėmis lazdomis. Karo muziejaus viršininkas generolas V. Nagevičius, įšėjęs į Karo muziejaus sodelį, griežtai pareikalavo, kad raitoji policija apleistų Tau- tos šventovę ir kairiųjų vyriausybei pateikė peticiją dėl jos išniekinimo. Studentai pagerbė už laisvę žuvusius Lietuvos savanorius. Ir ne vienas jų savo širdyje prisiekė kovoti, kol Lietuvoje nebeliks nė vieno bolševiko. (Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, kovo 19, p. 4; kovo 26, p. 4)

Po šio įvykio įsisiautėjusi bolševikinė vyriausybė nemažai mitinge ir demonstracijoje dalyvavusių studentų suėmė, uždarė į areštines. Nepasi- tenkinimas vyriausybe augo kiekvieną dieną. Piktinosi suimtų studentų tėvai, giminės, patriotiškai nusiteikę kauniečiai, Lietuvos karininkija.

Beveik visi laikraščiai vyriausybės susidorojimą su studentais paskelbė komunistinio perversmo signalu, akino Tautą pradėti mąstyti ir pasipriešinti komunistiniam gaivalui. Gruodžio 11 d. buvo areštuotas laikraščio „Tautos valia“ redaktorius, atsargos pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, gen. P. Plechavičiaus bendramintis, Lietuvos patriotas. Tą pačią dieną suimtas ir Generalinio štabo mjr. P. Plechavičius.

Gruodžio 14 d. Seimo nariai M. Krupavičius, dr. Milčius, A. Šmulkštys, J. Masiliūnas, L. Šimutis, Steponavičius ir M. Galdikienė įteikė Vyriausybei protestą, kuriame reikalavo sustabdyti progresuojantį bolševikinį perversmą. Politinė įtampa augo. Gatvėse prakeiksmus Lietuvai rėkavo bolševikiniai mitingai, skelbdami, kad Lietuvai gresia fašistinis perversmas.

Tik vyriausybė nei į vienus, nei į kitus protestuotojus nekreipė jokio dėmesio. Jos ramybės nesudrumstė ir tai, kad rėksmingos bolševikų gaujos brovėsi į kareivines ir agitavo kareivius sukilti prieš buržujų valdžią. Jiems pavyko tokių pat rėksnių rasti ir kariuomenėje – čia tūkstančiais buvo platinami lapeliai, kviečiantys komunistus ir jiems prijaučiančius telktis ir gruodžio 25 d., kai padorūs lietuviai švęs Šv. Kalėdas, organizuoti bolševikinį perversmą. Gruodžio 17 d. Prezidentūroje turėjo būti minimos prezidento Kazio Griniaus 60-osios gimimo metinės. Į Kauną buvo sukviesti visų kariuomenės divizijų ir pulkų vadai bei valstybinių įstaigų viršininkai. Išvakarėse jie visi susitiko bendrame posėdyje, kuriame aptarė politinę Lietuvos padėtį ir ruošiamų iškilmių scenarijų. Tačiau naktį iš gruodžio 16-osios į 17-ąją 2 valandą ryto 2-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Jonas Petruitis aliarmu prikėlė visą dalinį ir išvedė kareivius iš kareivinių, paaiškinęs jiems, kad bolševikai Lietuvoje ruošia perversmą ir kad kiekvieno Lietuvos kario pareiga ginti savo Tėvynę.

Tuo pat metu pajudėjo Husarų pulkas, Karo aviacijos dalinys, Šarvuočių rinktinė, Karo technikos ir kitų Kauno įgulų nariai.

Stebuklingu būdu apie kariuomenės akciją tuoj pat sužinojo ir studentija, buvusio mitingo dalyviai ateitininkai ir neolituanai, ir didžiulis būrys siūbtelėjo į pagalbą kariuomenei.

Tarp 2 ir 3 valandos ryto iš areštinės buvo išvaduotas mjr. P. Plechavičius, kalinamas jau nuo gruodžio 11 d. Iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo taip pat buvo išvaduotas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis. Prie sukilėlių prisidėjo plk. Skorupskis. Mjr. P. Plechavičius bendru visų sukilimo vadų nutarimu buvo paskirtas vyriausiuoju sukilimo vadu, laikinuoju diktatoriumi ir vyriausiuoju kariuomenės štabo viršininku. Šalia jo visada buvo jam ištikimi bendražygiai, pirmiausia – plk. Jonas Petruitis.

Karininkai kartu su studentais užėmė Kauno paštą, Telefonų stotį, šarvuočiai ir tankai buvo išstatyti visuose didžiuosiuose keliuose į Kauną. 3 val ir 7 min. Husarų pulkas išjojo į Senamiestį, 3 val. 11 min. husarų būrys su šarvuočiu ir kareiviai su kovai paruoštais ginklais jau stovėjo prie Seimo rūmų. 3 val. 15 min. ginkluoti kareiviai išsirikiavo visuose susisiekimo keliuose ir apsupo Prezidentūrą.

Tuo pat metu aviacijos vyr. ltn. Antanas Mačiuika su keliasdešimčia ginkluotų karininkų įsiveržė į Seimo rūmus, kuriuose dar nuo 16 d. vakaro posėdžiavo Seimo nariai, svarstę 1927 m. valstybės biudžetą. Lakūnas A. Mačiuika, rankose demontratyviai laikydamas užtaisytą pis- toletą, Seimo narių paprašė išsiskirstyti. Susijaudinęs ir supykęs Seimo pirmininkas J. Staugaitis paklausė, kieno vardu leitenantas Seimo nariams įsakinėjąs. A. Mačiuika ramiai, kaip ir dera Lietuvos karininkui, atsakęs „diktatoriaus“ ir paprašė Seimo narių prieiti prie langų. Pamatę, kad rūmai apsupti, Seimo nariai išsiskirstė. (Švoba J. Ten pat, p. 159).

Įdomu, kad sukilėliams pasipriešinti mėgino vienintelis karininkas Škirpa, dabar puolamas visokio plauko putinistinės Rusijos simpatikų, prieš Lietuvą rengiančių aršius informacinius karus. Tačiau jis savo dispozicijoje tada turėjo tik 80 karių ir suprato, kad į sukilėlių pusę perėjus visai kariuomenei pasipriešinti būtų beviltiška. Be to – ką ginti? Bolševikuojančią vyriausybę? Juk ji Lietuvai Gruodžio 17-osios rytą į gatves išėję kauniečiai ant daugelio stulpų išvydo skelbimus, kad Lietuvos kariuomenė, guldžiusi galvas už Lietuvos Nepriklausomybę ir dabar pamačiusi, kad Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė valdžią paimti į savo rankas ir atiduoti tikriesiems Lietuvos sūnums ir dukterims. Visoje šalyje skelbiama karo padėtis, o Kaune – apgultis. Visiems įsakoma sąžiningai eiti savo pareigas, o nepaklususiems gresia karo lauko teismas.

Visiems į prezidento Kazio Griniaus gimimo metinių minėjimą atvykusiems karininkams buvo paaiškinta padėtis ir įsakyta grįžti į savo dalinius bei laikytis rimties.

Kelių patriotiškai nusiteikusių drąsių ir ryžtingų Lietuvos karininkų valia komunistinis gaivalas tada buvo sutramdytas. Mjr. Povilas Plechavičius ir jo bendražygiai Tautos vardu Lietuvos prezidentu pakvietė tapti Antaną Smetoną tokiu laišku: „Pirmasis Lietuvos Kūrėjau, <…> Tikėdami Tamstos pasiaukojimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos Lietuvos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties. Iš savo pusės, visų brolių, žuvusių už tėvynės laisvę, iškilmingai prižadame klausyti valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti. Laikinosios karo valdžios vardu Generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius. Kaunas, 1926 metų gruodžio 17 d.“ (Švoba J. Ten pat, p.166)

Jau gruodžio 17 d. 9 val. ryto P. Plechavičius įteikė A. Smetonai minėtą kvietimą, gavo jo sutikimą tapti Lietuvos vadovu. Bolševikinės Rusijos penktosios kolonos Lietuvoje išprovokuotą valdžios krizę vėliau A. Smetona metaforiškai taip apibūdino: „Viename Kauno knygyno lange pastebėjau tokį skulptūros darbelį, kur pavaizduotas liūtas ir apačioje apie liūto kojas apsivyniojęs smauglys. Liūtas, koją pakėlęs žiūri tiesiai smaugliui į akis. Dailininkas man paaiškino, kad Liūtas su pasiryžimu žiūri į pavojų ir nesibijo. Tas viskas man pasirodė simboliška. Šiandien to skulptūros darbelio prasmė paaiškėjo. Liūtas, pamatęs, kad kuo toliau, tuo labiau smauglys jo kojas pančioja, supyko, pasipurtė ir nusikratė smauglio.“ (Liekis A. Gruodžio 17-oji – lemtinga lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos Aidas, 2003, vasario 1, p. 5)

Po lemtingų gruodžio įvykių perdavęs krašto valdymą Tautos vadui A. Smetonai, Plechavičius tapo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku. 1927 m. jam buvo suteiktas gen. ltn. laipsnis. 1929 m. gen. P. Plechavičius pačiame jėgų žydėjime išleistas į atsargą.

Kodėl? Kokios jėgos suveikė? Karys, net du kartus gelbėjęs Lietuvą nuo komunistinio gaivalo, suteikęs prezidentui Antanui Smetonai neribotą valdžią, staiga tapo nereikalingas? Kas atsitiko? Gal jau tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje atsirado socialinis piktybinis auglys – pigmėjaus sindromas, savo augimo viršūnę pasiekęs mūsų laikais: pigmėjų guldyti į milžino lovą, o milžiną suniekinti, apdrabstyti purvais ir kolektyvinėmis nykštukų pastangomis išstumti į politikos paribius? Ar buvo kitų priežasčių? Istorikai tyli. Psichologai taip pat. To meto Lietuvos istorijoje ir prezidento A. Smetonos biografijoje liko klampiausia duobė.

Šiandien žinome tik tiek, kad tuo metu į atsargą buvo išleisti visi talentingiausi Lietuvos karo vadai: gen. P. Plechavičius, gen. Kazys Ladyga ir kiti. Po 11 metų to paties raudonojo smauglio pasmaugta Lietuvos valstybė, o dar po kelerių metų jau emigracijoje galimai nužudytas ir pats prezidentas A. Smetona.

Iki 1940 m. gen. P. Plechavičius gyveno savo ūkyje. 1940 m. liepos 15 d. pasitraukė į Vokietiją. Dievas apšvietė protą ir taip jam pavyko išvengti mirties nuo nuožmios NKVD rankos.

Vokiečių okupacijos metais grįžo į Lietuvą. 1944 m. vasario 11 d. įkūrė Vietinę rinktinę. 1944 m. vasario 16 d. per Kauno radiją kreipėsi  į Tautą kviesdamas jos sūnus jungtis į Vietinę rintinę: „Pirmas uždavinys – kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti. Tam lietuviai buriasi į Lietuvos vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuvių tautoje dar ir šiandien yra gyva mūsų kunigaikščių dvasia. Atsiminkite, kas negina laisvės, tas nevertas jos!“ (Iš generolo Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radiofone 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos Aidas,1994, vasario 15, p. 9)

Į Lietuvos vietinę rinktinę, vadovaujamą gen. P. Plechavičiaus, įstojo 7 tūkst. Lietuvos vyrų. Vokiečiai norėjo ją išsiųsti į Rytų frontą. Gen. P. Plechavičius kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vietinė rinktinė svetimų karų nekariaus, jos tikslai kitokie – apginti Lietuvą nuo baisiausio pavojaus – bolševikinio maro. SS obergrupenfiurerio Bergerio įsakymu Lietuvos vietinė rinktinė buvo išformuota: 76 jos kovotojai sušaudyti Panerių miške; 3 500 karių išvežta darbams į Vokietiją.

Generolas P. Plechavičius ir jo pavaduotojas pulkininkas Oskaras Urbonas už nepaklusnumą Reichui išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Kartu su jais į tą pačią koncentracijos stovyklą vokiečiai išvežė 308 Lietuvos vietinės rinktinės karininkus, tarp jų ir pulk. T. Vidugirį, ir 301 buvusį Lietuvos kariuomenės karininką. (Gvildys S. Lietuvos vieti- nės rinktinės tragedija. Lietuvos Aidas, 1998, gegužės 27, p. 11)

Kažkokiu būdu gen. P. Plechavičiui pavyko išsigelbėti iš vokiečių įkurtos mirties stovyklos Salaspilio. Pasitraukė į Vokietijos gilumą, iš ten 1949 m. – į JAV. Gyveno Čikagoje. Nuo pat pirmųjų dienų įsitraukė į patriotiškai nusiteikusių Amerikos lietuvių veiklą. Iki pat saulėlydžio sielojosi dėl okupuotos Lietuvos likimo, dalyvavo visuose antikomunistiniuose renginiuose. Gen. P. Plechavičius mirė Čikagoje 1973 m. gruodžio 19 d.

Tautos atmintyje jis išliko kaip Lietuvos kario ir patrioto idealas, Lietuvos laisvės riteris ant balto žirgo su kardu rankoje, negailestingas Tautos priešams, bet kilnus ir teisingas jos vaikams. Jo ištikimybės savo Tautai ir Valstybei, dvasios laisvės ir geležinės valios niekas negalėjo palaužti. Bebaimio ir genialaus karvedžio talentą jis skyrė tik Lietuvos Nepriklausomybei ginti. Visada tikėjo, kad Lietuva turi būti  ir bus laisva.

Šaltiniai ir literatūra:

Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72. Ten pat, p. 132.

Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kana- da, 2013, kovo 19, p. 4.

Liekis A. Gruodžio 17 – lemtinga diena lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos aidas, 2003, vasario 1, p. 5.

Iš gen. Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radijoje, 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos aidas, 1994, vasario 15, p. 9.

Gvildys S. Lietuvos Vietinės rinktinės tragedija. Lietuvos aidas. 1998, ge- gužės 27, p. 11.

Voverienė O. Paminklas generolui Povilui Plechavičiui. „Kas negina lais- vės, tas nevertas jos!“ www.llks.lt. 2016, gegužės 21.

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2005 m.

(Pagal Sigitos narbutaitės-Lipovienės knygą „Aukštuolių ąžuolai“)

„Aukštuolių ąžuolai“ – jau trečioji Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knyga. Prieš ją buvo „Gyvenimas Liepų alėjoje“ (Ukmergė, 2003);

„Arti… Už Atlanto“ (2004). Visas jas sieja autorės ryšys su knygų herojais, teikiantis neįkainojamą istorinę vertybę – autentiškumą.

Knygoje „Gyvenimas Liepų alėjoje“ aprašyta autorės šeimą ištikusi drama, Lietuvą okupavus rusų kariuomenei. Jos tėvelis Lietuvos kariuomenės kapitonas Balys Narbutas, gelbėdamasis nuo raudonojo maro, emigravo į Vakarus, tikėdamasis greitai grįžti į Lietuvą. Mama Kotryna Narbutienė, Kauno „Aušros“ gimnazijos matematikos mokytoja, susirgo džiova ir mirė 1950 m. Mažamečius našlaičius Sigitą ir Saulių užaugino ir į mokslus išleido Kotrynos Narbutienės sesers Elzės Mikalauskienės ir jos vyro žymaus gydytojo Kazio Mikalausko šeima.

Knyga „Arti… Už Atlanto“ gimė iš autorės svajonės pamatyti antrąją tėvelio tėvynę – Ameriką, iš kurios sovietinės okupacijos metais šeimą pasiekdavo laiškai ir siuntinėliai.

Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, knygos autorės svajonė tapo realybe, jai sutikus vaikystės žaidimų draugę Indrę Paliokaitę-Tijūnėlienę. Ši su tėvais 1944 m. emigravo į Vakarus, kaip ir visi emigrantai, iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė į Ameriką. Ji ir iškvietė vaikystės draugę Sigitą pasisvečiuoti Amerikoje.

Iš Amerikos dangaus mėlio, iš jos technikos stebuklų, nuostabiai gražių miestų su iki tol dar nematytais dangoraižiais, o svarbiausia – iš Amerikoje sutiktų žmonių geranoriškumo, jų nostalgijos Tėvynei Lietuvai, iš jų tautinių vertybių išsaugojimo ir ypač iš pačių šeimininkų Tijūnėlių šeimos nuoširdumo, šiltumo ir gimė Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knyga „Arti… Už Atlanto“. Knygoje atskleista, kad išeiviams iš Lietuvos pavyko Amerikoje išsaugoti tautines vertybes – kalbą, tikėjimą, tvirtas šeimas, pasididžiavimą Tėvyne Lietuva, jos valstybingumo garbinga istorija, tautinės kultūros tradicijas ir t. t. O okupuotoje Lietuvoje tas vertybes jau daugelis buvo praradę.

Su trečiosios knygos „Aukštuolių ąžuolai“ herojais Katliorių šeimos nariais – motina Ona Katlioriene, jos dukterimis Apolonija, Fele, Genovaite, Aldute ir sūnumi Evaristu – knygos autorė susitiko savo antrojoje Elzės ir Kazio Mikalauskų šeimoje Ukmergėje. Tai buvo šeima, kurioje pastogę, duonos riekę, žmogiškąjį jautrumą ir meilę rasdavo kiekvienas režimo nuskriaustas.

Kurį laiką čia glaudėsi ir Katliorių šeimos moterys. Nors tada knygos autorė buvo septynerių–devynerių metų, ji labai šiltai jas prisimena dėl darbštumo, išradingumo buityje, tautinių vertybių saugojimo. Prisimena ir Evaristą Katliorių, jaunėlį sūnų, kuris, matyt, vykdydamas kažkokią partizanų užduotį, atvažiavo į Liepų alėją vežimu ir susisodinęs vaikus nuvežė per visą Ukmergę iki Kauno gatvės, paskui sėkmingai parvežė namo, matyt, įvykdęs užduotį.

Kaip įžangoje rašė knygos autorė, okupacijos metais Katliorių šeima prarado penkis sūnus: Nikodemą, auksinių rankų meistrą, enkavedistų nušautą jo paties pastatytos sodybos kieme, ir partizanauti išėjusius Apolinarą, Valentiną, Saturniną ir Evaristą.

Šeštasis brolis Teodoras, irgi partizanavęs, per stebuklą vienintelis išliko gyvas, buvo suimtas, daugelį metų kalintas Karagandos lageriuose. Grįžęs iš kalėjimo, kaip ir visi politiniai kaliniai, vietos saugumiečių buvo sutiktas priešiškai, turėjo nueiti kryžiaus kelius, kol įsidarbino. Niekada nesiskundė likimu, sukūrė gražią šeimą, užaugino vaikus ir sulaukė Lietuvos laisvės.

Lietuvai atgavus Neprikausomybę, 9 Katliorių šeimos nariai – tėvas Boleslovas, mama Ona, visi broliai ir jų sesuo Apolonija (ryšininkė Laisvė) – buvo pripažinti Lietuvos laisvės kovų dalyviais.

Gydytojas Kazys Mikalauskas, kaip ir tūkstančiai šviesiausių Lietuvos žmonių, sovietinio režimo buvo suimtas, kalintas Podolske. Kai grįžo į Lietuvą, Mikalauskų namuose „stovėdavo džiūvėsių maišai, nes niekada nežinosi, ar naktį prie namų nesustos sunkvežimis su kareiviais vežti į Sibirą“. (Narbutaitė-Lipovienė S. Aukštuolių ąžuolai. Vilnius, 2012)

Namuose buvo patyliukais kalbama apie turgaus aikštėje suguldytus nužudytus partizanus. Tada mažamečiams vaikams rūpėjo tik mokslas ir žaidimai.

Metai bėgo, vaikai užaugo, baigė mokslus. Tačiau Sigita niekada nepamiršo Katliorių šeimos, ieškojo informacijos apie jos likimą. Pasirodžius Stanislovo Abromavičiaus straipsniui Ukmergės mokslo ir kultūros almanache „Eskizai“, labai apsidžiaugė. Susitiko su Katliorių atžalomis ir šią šeimą pažinojusiais žmonėmis, užrašė jų prisiminimus. Taip gimė knyga „Aukštuolių ąžuolai“.

Knygos autorė pateikė ne tik istorikams žinomus faktus apie brolių Katliorių žūties vietas, datas ir aplinkybes, bet ir atliko autentišką sociologinį tyrimą, siekdama nustatyti, kokie buvo to meto žmonės, ypač jauni, kurie dėl idealų ir pareigos nuo priešų ginti savo Tėvynę buvo pasiruošę aukoti viską, įskaitant gyvenimą.

Iš trijų kartų Katliorių giminaičių – knygos herojų brolių ir seserų, jų vaikų ir vaikaičių – autorei pavyko sužinoti, kad ši šeima į Lietuvos žemę buvo tvirtai įaugusi ir savo dvasia prilygusi Lietuvos ąžuolams galiūnams, kurie vėtrose tik tvirtėja.

Ąžuolo tvirtumas ir lietuviškas orumas, pasididžiavimas savo šeimos likimu ir Tėvyne, paveldėtas iš Onos ir Boleslovo Katliorių, per visas okupacijos negandas jų vaikų ir vaikaičių buvo puoselėtas kaip didžiau- sia šeimos relikvija, dabar šviečia iš visos išlikusios Katliorių šeimos išsaugotu tautinių vertybių ir žmogiškosios savigarbos skaidrumu: jei gyventi, tai tik pakelta galva.

Aldona Katliorytė-Jauniškienė knygos autorei pasakojo Katliorių giminės istoriją. Pasirodo, jų protėvių žemė buvo Vokietija. Kunigaikštis Radvila amatininką Ketlerį į Lietuvą pakvietė XVII a. Čia jis liko amžiams.

Katlioriai galėjo į Vokietiją trauktis artėjant frontui, tačiau visa šeima kategoriškai atsisakė, nors žinojo, kad grįžus bolševikams darbščiai šeimai, valdančiai pavyzdinį 53 ha ūkį, gali blogai baigtis. Taip ir buvo. Ji jau 1941 m. buvo pasmerkta tremčiai, tik per atsitiktinumą, rusų sunkvežimiui įklimpus ties Siesikais, liko Lietuvoje.

Prasidėjo karas. Vokiečių okupacija. Nusivylimas nacių valdžia. Trys broliai Katlioriai Apolinaras, Valentinas ir Saturninas, generolui Povilui Plechavičiui pakvietus į jo vadovaujamą Vietinę rinktinę, nė nesuabejojo – manė, kad ji išliks savarankiška lietuviška.

Tačiau vokiečiams pabandžius Vietinę rinktinę įtraukti į vokiečių kariuomenę, buvo atsakyta, kad lietuviai svetimiems netarnaus. Tik Lietuvai. Dalis plechavičiukų sušaudyta Paneriuose, dalis išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, daliai pavyko pabėgti ir pasislėpti nuo rudojo okupanto smurto. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai ir prievartinei mobilizacijai, visi broliai Katlioriai išėjo į mišką ginti Lietuvos nuo raudonojo okupanto. Penki broliai žuvo Lietuvos laisvės kovose, o Teodoras buvo nuteistas ir daugelį metų kalėjo lageriuose. Įsimintini Algimanto Katlioriaus prisiminimai. Jis didžiuojasi savo pavarde, nes ji yra iš Dievo malonės. Katliorių šeimos nariai dalyvavo Lietuvos laisvės kovose, atliko pareigą Tėvynei jai sunkiu laikotarpiu. Visi giminės vyrai ir moterys pirmiausia gelbėjo ne savo, o bendražygių gyvybę. Apolinaras Katliorius pasiaukojo žūčiai, kad išgelbėtų bendražygius, pridengė jų atsitraukimą ir pats žuvo.

Teodoras dalyvavo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose, kur buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija. Jis irgi saugojo kitus nuo galimos žūties.

Adelė Katliorienė, Algimanto mama ir enkavedistų aukos Nikodemo žmona, visą gyvenimą didžiavosi ištekėjusi už „nepaprasto žmogaus“, darbštaus, kūrybingo, niekada nekalbėjusio netiesos.

Algimantas Katliorius, inžinierius statybininkas, užsimojo atstatyti jo senelių Boleslovo ir Onos sodybą ir atgaivinti jų 53 ha ūkį Ukmergės rajone, Aukštuolių kaime. Didelė dalis darbų jau įpusėta. Jeigu Algimantui pavyks – tai bus gražiausias paminklas jo seneliams, tėvams ir visai Katliorių giminei, ištikimybės ženklas jų visų puoselėtoms vertybėms ir idealizmui.

Tokia pat idealistė ir jo pusseserė Everesta, baigusi aukštuosius ekonomikos mokslus, bet pasirinkusi ne karjerą, o Lietuvai užauginti tris vaikučius. Narbutaitės-Lipovienės knyga „Aukštuolių ąžuolai“ – tai Lietuvos istorijos, jos pasipriešinimo kovų pokarį puslapis, atskleidžiamas per dramatišką Katliorių šeimos likimą. Tai ir liudijimas, kad toje šeimoje išliko „tikro lietuvio“ genas, perduodamas iš kartos į kartą. Knygos struktūra nuosekli ir logiška. Stilius grakštus ir nuoširdus. Sakiniai trumpi: juose ankšta žodžiams, bet erdvu minčiai. Knygą perskai- tai vienu prisėdimu nekantraudamas sužinoti, kas gi išaugo iš tų ąžuolų gilių. Užvertęs paskutinį puslapį nusiramini – iš Aukštuolių ąžuolų gilių išaugo ąžuolai į Lietuvos žemę giliai įaugusiomis šaknimis, lapojantys po Nepriklausomos Lietuvos dangumi ir saule. (Voverienė O. Aukštuolių ąžuolai tebežaliuoja. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, liepos 4, p. 8) Įspūdingas „Aukštuolių ąžuolų“ viršelis – seno  lietuviško  šulinio nuotrauka tamsiai žaliame fone. Jis man priminė kažkur skaitytą mintį, kad žmonės yra panašūs į šulinius. Vieni jų – gilūs ir skaidrūs. Kiti – seklūs. Ateini vieną gražų rytą prie seklaus šulinio ir nustembi… jame vandens nė lašo, nors verk. Ar gali būti Lietuvoje kas nors ny- kesnio kaip tuščias šulinys? Niekam nereikalinga ir netinkama duobė. Tik tiek. O gilieji… Jie patikimi. Jie nežino, nei kas yra sausra, nei kas šaltis. Iškasti ant tikro tako, jie niekada neišsenka. Prie šito šulinio vi- sada ateis žmogus. Ir ne tik vandens atsigerti. Net ir dieną į giliuosius šulinius pažvelgęs žvaigždes pamatysi. Net ir tą, kuri yra tavoji…

Lietuvos laisvės kovotojų Katliorių šeima – tai gilieji mūsų Tautos ir mūsų žemės šuliniai. Autorė nuoširdžiai žavisi gimine, kuriai svetimas gobšus materia- lizmas, dar neužgesusia, neišrauta ir nenužudyta tikro lietuvio dvasia. Knyga kupina optimizmo – dar nežuvome, dar esame! Kol Lietuvoje yra tokių šeimų kaip Katlioriai. Knyga bus įdomi ne tik pokario liudininkams. Dėl autentiškumo ją ims ir istorikai, ir sociologai, ir tautotyrininkai, ir visi naujosios Lietuvos kūrėjai. Ji leis visa širdimi pajusti epochą, kai mylėti Tėvynę, būti lietuviu nebuvo gėda ir kai visi jautė pareigą ginti Lietuvą aukojant viską, įskaitant ir gyvybę. Tegul bus platus šios knygos kelias į Lietuvos bibliotekas ir dar tautinio orumo bei savivertės nepraradusių lietuvių širdis.

Šaltiniai ir literatūra:

Narbutaitė-Lipovienė S. Aukštuolių ąžuolai. Vilnius, 2012.

Voverienė O. Aukštuolių ąžuolai tebežaliuoja. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, liepos 4, p. 8.

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Kovotojams už Lietuvos laisvę (Pasitinkant Lietuvos šimtmetį). Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2006 m.

Pasitinkant Lietuvos šimtmetį

Istorijos šaltiniuose Taujėnų miestelis (Ukmergės raj.) kaip valsčius minimas nuo XVI a. antrosios pusės. Nuo XVIII a. jau vadinamas miesteliu, kunigaikščių Radvilų tėvūnija.

Kai 1944 m. liepą rusų kariuomenė su frontu grįžo į Lietuvą, vietos gyventojai suprato, kad NKVD Lietuvoje ir toliau, kaip 1940–1941 m., vykdys M. Suslovo doktriną: „Lietuva bus,  tik  be  lietuvių.“  Jau  1944 m. rugpjūtį Taujėnų miškuose pradėjo tvirtintis Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojų būriai.

1944 m. gruodį susiformavo vienas pirmųjų Lietuvoje Vyčio apygardos partizanų būrys, kuriam vadovavo LLA narys, Lietuvos kariuomenės kpt. Juozas Krikštaponis, prezidento Antano Smetonos sesers sūnus. 1944 m. pabaigoje į Vyčio apygardos partizanų rinktinę įsitraukė partizanų būriai, kurie buvo įsikūrę ir kovojo Siesikų, Pagirių, Taujė- nų, Raguvos, Ramygalios ir Vadoklių areale. Pirmaisiais Vyčio apygar- dos partizanais tapo kpt. J. Krikštaponio bendraminčiai Antanas Danyla-Kernius, Bronius Eglinskas, Marijonas Smetona, Jonas Dambrauskas, Juozas Survila-Šarūnas, Bronius Kadžys-Vytautas.

1944 m. pabaigoje Vyčio partizanų apygardoje jau buvo 555 kovo- tojai.

1945 m. sausio 12 d. prieš Vyčio apygardos partizanus buvo pasiųstos didžiulės NKVD kariuomenės pajėgos. Partizanų štabas Užulėnio miške buvo apsuptas. Žiauriame mūšyje tada žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas kpt. J. Krikštaponis ir 23 jo bendražygiai. Buvo nukauta apie 80 NKVD karių. (Ignatavičius I. Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998. Vilnius,1999, p. 266) Visi žuvę partizanai Amžinojo poilsio atgulė Lėno kapinaitėse. 1996 m. pastatytas tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus sukurtas paminklas – partizanų būrio žiemos stovyklos schema.

Po J. Krikštaponio žūties Vyčio apygardai nuo 1945 m. vadovavo vyr. ltn. Danielius Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojais tapo J. Survila-Šarūnas ir ltn. P. Blieka. Pirmuoju savo dekretu naujasis Vyčio apygardos vadas Briedis paskelbė amnestiją Ukmergės rajono stribams: 32 stribai su ginklais iš Pagirių miestelio pasitraukė pas partizanus ir garbingai kovojo J. Dambrausko partizanų būryje už Lietuvos Nepriklausomybę iki pat daugelio jų didvyriškos žūties.

Dalis partizanų, kilusių iš Taujėnų valsčiaus arba šioje teritorijoje žuvusių, priklausė DKA B rinktinei, iš pradžių mokytojo Juozo Sauliūno būriui (12 partizanų, veikusių Taujėnų ir Raguvos apylinkėse) ir mokytojo Aleknavičiaus iš Skabeikių kaimo būriui, vėliau Stiklo būriui, kita dalis – Vyčio partizanų apygardos J. Krikštaponio, po jo mirties – Danieliaus Vaitelio-Briedžio partizanų būriui.

1946 m. vasario pradžioje DKA B rinktinės vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir štabo viršininkas J. Šibaila-Diedukas B rinktinėje įkūrė 5-ąjį batalioną, kurio kovos arealu paskirtos Taujėnų ir Kavarsko apylinkės.

1946 m. balandžio 10 d. Taujėnų valsčiuje prie Varžukų kaimo ūkininko Kaušo sodyba, kurioje slėpėsi 5 Stiklo būrio kovotojai, buvo apsupta. Nelygioje kovoje su NKVD kariuomene žuvo partizanai Marijonas Krogertas-Uosis, Tomas Našlėnas-Radvila, Antanas  Kerbelis-Robinzonas ir Jonas Ignatavičius-Jaunutis. (Gaškaitė-Žemaitienė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. p. 157)

Kaušų sodyba buvo stribų sudeginta, šeimininkai ištremti į Sibirą. Sodybos vietoje dabar stovi atminimo kryžius žuvusiems partizanams. (Krikštaponytė E. Taujėnų partizanų keliais. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2016, birželio 12, p. 1–2)

1946 m. rugsėjo 24 d. NKVD kariuomenė apsupo Boleslovo ir Vandos Dalinkevičių sodybą. Čia atsišaudydami žuvo trys partizanai: Ignas Zelionka, Karolis Žižys ir Petras Pauliukonis. Jie užkasti Vidiškių kaime, perlaidoti Dukstynos kapinėse. (Abromavičius S. ir kiti. Ten pat, p. 636) Sodybos vietoje stovi tautodailininko Prano Kaziūno sukurtas kryžius.

1947 m. rugsėjo 30 d. žuvo Vyčio apygardos vado D. Vaitelio-Briedžio pavaduotojas J. Survila-Šarūnas, jį pakeitė ltn. P. Blieka. Partizanų būriui, veikusiam Ukmergės ir Taujėnų areale, ėmė vadovauti Antanas Stimburys-Tankistas. (Ignatavičius I. Ten pat, p. 285)

1948 m. vasario 26 d. Kurkliniškių kaime Januškevičiaus sodyboje, išduoti MGB agentės Berželytės, žuvo DKA Stiklo būrio partizanai: Kazimieras Tušas-Nemunas, Alfonsas Tušas-Papuošalas ir Steponas Zalaginas-Ripka. Jų palaikai išniekinti Ukmergėje.

Kaip rašyta ankstesniame skyriuje, sodybą, kur buvo iškasta jų slėptuvė, enkavedistai sudegino. Dabar jos vietoje stovi atminimo kryžius žuvusiems partizanams. (Abromavičius S., Kasparas K., Trimoniene R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 685)

1948 m. gegužės 13 d. Taujėnų valsčiuje prie Juodviršių (Juodvisinės) kaimo žuvo Vyčio apygardos vadas kpt. Danielius Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojas J. Kilijonas-Mikas ir štabo apsaugos būrio vadas A. Šy- vis-Šalapka. (Ignatavičius I. Ten pat.)

1949 m. spalio 10 d. Skabeikų kaime P. Valeikos sodyboje žuvo DKA B rinktinės 5-ojo bataliono vadas Bronius Jakubonis-Stiklas. Perlaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse. (Abromavičius S. ir kiti. Ten pat, p. 576) 1949 m. gruodžio 30 d. Pabaisko valsčiuje, Juodkiškių kaime žuvo DKA vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas. (Ignatavičius I. Ten pat, p. 298) Taujėnų valsčiaus partizaninių kovų areale 1944–1953 m. žuvo 1315 Vyčio apygardos kovotojų.

Lėno apylinkėse buvusio laisvės kovų dalyvio Algirdo Blauzdžio iniciatyva gražioje miško aikštelėje iškilo didžiulis paminklinis akmuo visiems tose apylinkėse gimusiems ir dalyvavusiems pasipriešinimo dalyviams atminti. (Krikštaponytė E. Ten pat)

Prie Taujėnų mokyklos sienos pritvirtinta memorialinė lenta aktyviam pasipriešinimo kovos dalyviui mokytojui Smalsčiui. (Krikštaponytė E. Taujėnų partizanų keliais. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2016, birželio 12)

2014 m. vasario 16-ąją Lietuvos Respublikos prezidentūroje buvo apdovanoti iš Taujėnų apylinkių kilę Laisvės kovotojai: mokytoja Valentina Budnikienė – Vyčio ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jos vyras Lietuvos partizanas Florijonas Budnikas – Vyčio Kryžiaus Riterio kryžiumi (po mirties). Mokytoja V. Budnikienė pokario metais buvo enkavedistų žiauriai nukankinta Užulėnio miške, kai savo vyrui partizanui nešė maisto. Ją miške užklupę enkavedistai negyvai subadė durtuvais ir paliko miške žvėrims sudoroti. Jos vyrą partizaną F. Budniką nušovė. V. Budnikienės palaikuose rastos 7 didžiulės žaizdos – budeliai dūrė tiesiai į širdį. Mokytoja, kaip partizanų ryšininkė, buvo slapta palaidota Lėno kapinaitėse. Be mamos liko trys mažamečiai vaikai: Gediminas neturėjo nė metukų, Antanas ėjo trečius, o Juozas buvo penkerių. Našlaičiai užaugo pas gimines, gerus žmones, tapo padoriais Lietuvos piliečiais patriotais. Jie iš Lietuvos Respublikos Prezidentės rankų priėmė apdovanojimus jų žuvusiems tėvams. (Ežerskytė L. Broliams Budnikams žuvę tėvai visada buvo didvyriai. Gimtoji žemė, 2014, kovo 8; Tremtinys, 2014, kovo 21, p. 1, 2) Paminklinis akmuo Taujėnų mokytojams ir kitiems Lietuvos laisvės kovotojams stovi ir per amžius stovės Didžiosios Kovos apygardos parke prie Mūšios. Jis pasakos tragiškas žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę ir jų šeimų istorijas.

Šaltiniai ir literatūra:

Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998. Sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius, 1999, p. 266.

Gaškaitė-Žemaitienė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. Vilnius, 1997, p. 157.

Krikštaponytė E. Taujėnų partizanų keliais. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2016, birželio 12, p. 1–2.

Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 685.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998. Sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius, 1999, p. 266.

Gaškaitė-Žemaitienė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. Vilnius, 1997, p. 285. Ten pat, p. 298.

Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 576.

Ežerskytė L. Broliams Budnikams žuvę tėvai visada buvo didvyriai. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2014, kovo 8; Tremtinys, 2014, kovo 21, p. 1, 2.

Voverienė O. Paminklas Taujėnų mokytojams, kovotojams už Lietuvos laisvę. www.llks.lt. 2016, gruodžio 1.

Prof. Ona Voverienė