Kovų už laisvę keliu į amžinybę

V. Gorio nuotrauka

Pastatytas 2009 m. Autoriai ir statytojai: mons. Alfonsas Svarinskas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas, Vytautas Viliūnas

Tebus palaiminta širdis, Mane į saulę kėlusi

Pro surūdijusius spyglius Per sužvėrėjimą…

P. Varnagiris

Matyt, lemtinga, kad Motinos ir Spaudos atgavimo bei knygos šventės kalendoriuje šalia, o kartais net sutampa. Motina ir Šviesa – artimos, viena kitą papildančios sąvokos. Juk ir gimęs kūdikis pirmiausia išvysta šviesą ir motinos veidą…

Viena žymiausių tarpukario Lietuvos moterų gydytoja ir visuomenės veikėja Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė taip išaukštino Motinos vaidmenį siekiant jos vaikeliams šviesos: „Kas mokė kalbos, šio svarbiausiojo tautiškumo požymio? Be abejo, daugiausia kalbos mokė kūdikius augindamos ir juos lietuviškus žodžius tarti mokindamos Motinos.

Kas mokė lietuviško rašto spaudos draudimo metais? Verpėjos. Jos viena ranka tęsė giją iš kuodelio, o antra – pirštu vedžiojo po elemento- rių ir mokė vaikus skaityti. Dėl to slaptos mokyklos simboliu šiandien mes turime skulptoriaus Rimšos „Motiną, sukančią ratelį ir mokančią vaiką. Kas augančiams piliečiams daugiausia įkvėpdavo Tėvynės meilę, mūsų tautos papročius ir tradicijas, prisirišimą prie gimtųjų žemių? Be abejo, Motinos, pasakas sekdamos, dainas dainuodamos ir lietuviukus gyvenimui ruošdamos.“ (Ambraziejūtė-Steponaitienė A. Šeimininkė, 1937, Nr. 3, p.1)

Iš visų moters talentų pats svarbiausias ir reikšmingiausias yra motinystė. „Nėra kitos tokios nemarios ir pasiaukojančios meilės kaip motinos meilė“, – 1952 m. Motinos dienos proga rašė Žemaičių apygardos partizanai. Ta meilė kaip ryškiausia žvaigždė danguje suspindi, kaip gražiausia gėlė Žemėje pražysta Lietuvoje jos negandų dienomis. Simonas Daukantas pirmąją Lietuvos istoriją dedikavo „Tautos motinoms, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių ir prabočių papasakoti“. Motinos išsaugojo ir savo vaikams iš kartos į kartą perdavė Tautos kalbą, papročius ir tradicijas, sakmes, dainas ir legendas.

Lietuvos moterys visais laikais turėjo ką savo vaikams papasakoti. Visais laikais lietuvės moterys su savo vyrais, broliais ir tėvais gynė Tėvynę. Kartu su vyrais, vaikais ir senoliais jos degė Pilėnų ugnyje. Kartu žuvo Kražių skerdynėse, dalyvavo sukilimuose prieš caro patvaldystę, laimino savo vaikus, išeinančius ginti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės 1918–1920 m. kovose. Kartu gynė savo Valstybės laisvę nuo rudojo ir raudonojo okupanto karo ir pokario metais, kartu kentė ir mirė Sibiro gulaguose, dalyvavo Norilsko sukilime ir Sąjūdžio dainuojančioje revoliucijoje.

Lietuvos savanorių motinos laužė iš sielvarto rankas dėl Nepriklausomybės mūšiuose žuvusių vaikų. Ant jų sūnų kapų pasodintos laisvės gėlės ir jų malda kartu su likusiais vaikais už žuvusiųjų už Tėvynę atilsį brandino laisvės siekį ir jį perdavė kitoms kartoms.

Kas galėjo nusakyti motinos skausmą matant ant grindinio numestą išniekintą žuvusio sūnaus ar dukters kūną? Sūnūs ir dukros pokario rezistencijoje, tame kraujo verpete, turėjo dar vieną išeitį – ištraukti granatos sprogdiklį ar prie galvos prisidėti pistoleto vamzdį ir mirti laisvi. Motinos tokios galimybės neturėjo. Jos turėjo tiek gyvybių, kiek turėjo vaikų. Su kiekvieno iš jų žūtimi jų širdis apsipildavo krauju ir mirdavo. Veronika Morkūnienė iš Ukmergės apraudojo 3 sūnus partizanus; Kazimiera Vasiliauskienė iš Jurbarko užaugino ir apraudojo už Tėvynę žuvusius 6 sūnus ir žentą; Magdalena Popierienė iš Marijampolės – 6 sūnus; Agota Senavaitienė iš Prienų – 6 sūnus; Agota Juodienė iš Prienų – 6; Ona Katliorienė iš Ukmergės – 5; Ona Kuzinevičienė iš Žiežmarių – 5 sūnus ir vyrą; Ona Lukšienė, legendinio partrizano Juozo Lukšos motina, – 3 sūnus ir vyrą. Politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva po visą Lietuvą pasklido tūkstantis lentelių „Čia ilsisi partizano Motina“. (Abro- mavičius S. Partizanų motinos. Kaunas, 2010)

Iš jų skausmo dėl vaikų kraujo išdygo tvirčiausi mūsų Tautos tiesos ir amžinybės daigai – trečioji karta Lietuvos didvyrių, padėjusių galvas ant Laisvės aukuro už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-ąją. Trys Lietuvos motinų kartos išaugino didvyrius, žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovoje su tuo pačiu priešu – Rusijos komunizmu. Iš visų moters talentų motinystė yra pats švenčiausias ir prasmingiausias. Ne veltui Motinos diena minima gražiausiu metų laiku. Lietuvoje Motinos diena pirmą gegužės sekmadienį pradėta švęsti 1928 m. Kituose Europos kraštuose ir Amerikoje anksčiau, daug kur iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Žudynių ir kančių sukrėstam pasauliui reikėjo atgauti pasitikėjimą ir viltį. Visų akys nukrypo į Motiną – amžinąją viltį, kantrybę ir meilę. (Žabienė S. Pagarba motinai senovės Lietuvoje. Motina ir Lietuva šiandien. Vilnius, 1995)

Matriarchato epochoje motina buvo giminės centras. Ji buvo giminės papročių saugotoja, ugdė gražiuosius savo vaikų jausmus: gailestingumą, atjautą, pagarbą vyresniam. Motina pirmoji sėjo gėrio sėklas vaikų širdelėse, žadino taurius jausmus, Tėvynės meilę ir pareigą ją ginti. Lydėjo ir laimino sūnus, kovojančius už Lietuvos laisvę. Kai iškildavo būtinybė ginti savo šalį, lietuvės kartu su vyrais degė Pilėnų ugnyse, triūsė ir kovojo pogrindyje, net ginklą į rankas paimdavo. Lietuvoje motina laikė tris namų kertes. Senieji lietuvių tautos papročiai liudija, kad visos šeimos dvasinis gyvenimas visada buvo motinos rankose. Troboje, klėtyje, kieme – visur buvo jos tvarka. Vaikai visada atsiklausdavo jos leidimo. Visos mūsų tautosakos – dainų, pasakų, mitologijos – centras yra motina. Pagoniškąjį dievų pulką puošia meilės deivė Milda, žmogaus lemties – Laima ir Dalia, ugnies ir šeimos židinio – Gabija, bičių globėja – Austėja, visų žemės vaisių saugotoja – Žemyna ir t. t. Anot legendų, seniausioms baltų gentims vadovavusios išmintingosios moti- nos. Motiniškumo dvasią iš senosios Lietuvos perėmė krikščioniškoji. Motiniškumas pradėtas sieti su Dievo motinos Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardu, kaip tarpininkės tarp žmogaus ir jos sūnaus Jėzaus Kristaus.

Sovietinės okupacijos metais tikėjimas buvo Lietuvos žmonių atspara, padėjusi iškęsti pragariškas fizines ir dvasines kančias, Tautos genocidą, artimųjų netektis ir kitas skriaudas.

Motinos nenuildamos laukdavo savo žuvusių arba įkalintų vaikų. Partizanė Jadvyga Žardinskaitė, po 15 metų grįžusi iš lagerio, 1966 m. aplankė dviejų žuvusių partizanų motiną. Buvo vėlyva naktis, kai ji pasiekė pamiškės sodybą ir pasibeldė į tą patį langelį, į kurį belsdavosi partizanavimo laikais. Motina iškart atvėrė duris. Paklausta, ar nemiegojo, ji atsakė: „Aš dvidešimt metų kas naktį sėdžiu prie lango ir laukiu grįžtančių savo sūnų.“ (Gaškaitė N. Lietuvos moterys – partizaninio judėji- mo dalyvės. Lietuvaitė. Vilnius, 1998) Trijų partizanų Barisų iš Utenos motina Marija Barisienė, žuvus vyriausiam sūnui Mindaugui, priėjo prie jo, nušluostė kraują nuo veido, užmerkė akis. Ją keikiantiems žmogiškumą praradusiems stribams pasakė, kad tai jos šventa pareiga. Buvo nuteista 10 metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Partizanas Vytenis pogrindiniame laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ rašė: „Ir rauda Motina Tėvynė. Rauda ties pakelių Rūpintojėliu suklupusi, iš namų išvaryta senutė partizano motina, kad šių metų gegužio žiedais nepradžiugins vaikai numylėtieji. Ji šiandien kalta, kad pagimdė sūnų, kad mokė jį lietuviškai kalbėti, mylėti savo tėvynę, kad išleido į žūtbūtinę kovą dėl jos laisvės, kad nori turėti į jį motinos teisių, kad neišduoda jo oku- pantams. Už tai ją spardo sužvėrėję sadistai, kankina kalėjimų rūsiuose, tremia į Sibiro ar Vorkutos puslaukines sritis…“

Lietuvos moterys atlaikė kančias ir negandas. Ir Sibire savo vaikus mokė lietuviško žodžio, dainavo pokario partizanų dainas, mokė savo Tautos istorijos ir pareigos jausmo – mylėti artimą, Dievą ir Tėvynę. Jų atminimui – šis paminklas.

Šaltiniai ir literatūra:

Ambraziejūtė-Steponaitienė A. Šeimininkė. 1937, Nr. 3, p. 2. Abromavičius S. Partizanų motinos. Kaunas, 2010.

Žabienė S. Pagarba motinai senovės Lietuvoje. Motina ir Lietuva šiandien. Vilnius,1995.

Gaškaitė-Žemaitienė N. Lietuvos moterys – partizaninio judėjimo dalyvės. Lietuvaitė. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1998.

Voverienė O. Paminklas Lietuvos motinoms, už Tėvynės laisvę paaukoju- sioms savo vaikus. 1009–2009 m. www.llks.lt, 2016, gruodžio 5.

Prof. Ona Voverienė

A. Vyšniausko nuotrauka

Šis ąžuolinis 2 metrų aukščio kryžius parke atsirado ukmergiškio tautodailininko Stanislovo Zinkevičiaus (Rimanto Zinkevičiaus brolio) iniciatyva. Jis yra ir šio kūrinio autorius. Pasak S. Zinkevičiaus, idėja pagaminti kryžių jam kilo spontaniškai, be to, tam pasitaikė ir puiki proga – dukra Aurelija bebaiginėjo trečiąją tuometinės vidurinės mokyklos klasę. „Su visa jos klase – daugiau nei 20 mokinių – ir mokytoja Ona Tamošaitiene suorganizavome išvyka pėsčiomis į parką. Vaikai man talkino pastatant tą kryžių. Kryžius pastatytas su monsinjoro Alfonso Svarinsko žinia, jis jį ir pašventino“, – sakė S. Zinkevičius

V. Gorio nuotrauka

Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis Pastatytas 1993, atstatytas – 2018 m.

Lietuvos Partizano malda

Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink  ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegul tie bandymai, kuriuos Tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir jos dvasinei gerovei.

Laimink, Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojam prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią. Padaryk, kad mes visi grįžtume, nešdami naują atgimimo ugnį.

Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų Tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems namuose mūsų broliams ir sesėms. Stiprink dėl Tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžinąją šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau yra žuvę kovos lauke.

Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros vartų Gailestingumo Motina, pavesk savo dieviškajam sūnui Jėzui Kristui mūsų Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina. Neleisk, kad Tavo sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvio širdies.

Šventasis Kazimierai, mūsų Tautos globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės, kaip kitados stebuklingu būdu kad vadovavai mūsų tėvams.

Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kurį tiki, išpažįsta ir myli kiekvienas taurus lietuvis. Amen.

Šaltiniai ir literatūra:

Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. Vilnius, 1997, p. 219.

Prof. Ona Voverienė

A. Vyšniausko nuotrauka

Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatytas 1993 m.

V. Gorio nuotrauka

Kryžius Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės 6–ojo bataliono partizanų atminimui. Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatytas 1993 m.

1950 m. gegužės 12 d. buvo suimti Dobilo būrio kovotojai J. Kudelis-Dobilas, V. Macijauskas-Žirgelis, J. Bartosevičius-Medžiotojas. Juos išdavė Čiobiškio malūninkas P. Serapinas, partizanus „pavaišinęs“ užnuo- dytu gėrimu. 1951 m. sausio 16 d. J. Kudelis-Dobilas, buvęs mokytojas, nuteistas 25 metams lagerių. V. Macijauskas-Žirgelis ir J. Bartosevičius „troikos“ nuteisti mirties bausme. Sušaudyti 1951 m. gegužės 17 d.

1950 m. lapkričio 25 d. laikinai einančio Ryto Lietuvos vado pareigas B. Kalyčio-Liutauro įsakymu DKA buvo panaikinta. Jos kovotojai perėjo į Vyčio apygardą.

1954 m. kovo 10 d. Širvintų rajone, Daugeliškio kaime MGB čekistams pasidavė paskutiniai DKA partizanai J. Kiburys-Dobilas, partizanavęs nuo 1944 m., ir B. Purlys-Bosas, partizanavęs nuo 1945 m.

Šaltiniai ir literatūra:

Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998. Sud. Izidorius Ignatavičius.

Vilnius, 1999.

Prof. Ona Voverienė

A. Vyšniausko nuotrauka

Kryžius Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės 5–ojo bataliono partizanų atminimui. Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatytas 1993 m.

1946 m. vasarą sukurtas 5-asis batalionas veikė Taujėnų ir Kavarsko teritorijose. Jam vadovavo Bronius Jakubonis-Stiklas iš Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaimo.

Batalione buvo dvi kuopos: 1-ajai vadovavo Kazys Tušas-Nemunas, o 2-ajai – Alfonsas Tušas-Papuošalas. Abu broliai žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Kurklintiškių kaime Januškevičiaus sodyboje.

Su jais krito jų bendražygis S. Zalagėnas-Ripka. Visi partizanai buvo išduoti MGB agentės „Berželytės“. Jų palaikai išniekinti Ukmergėje.

Jakubonis-Stiklas buvo sunkiai sužeistas 1949 spalio 10 d. Naručių kaime, kur žuvo jo bendražygiai P. Bundonis-Petras ir J. Ramanauskas. Pasislėpė pas P. Valeiką Skabeikių kaime. Buvo MGB susektas ir nužudytas. 1989 m. jo palaikai perlaidoti Ukmergės Dukstynos kapinėse