Eksponatų istorijos: stalo žaidimas LOTTO
Stalo žaidimas LOTTO. Pilnos komplektacijos. Sprendžiant iš dėžutės viršelyje vaizduojamo itin ryškaus tautinio oranmento- suvalkietiškos tulpės motyvą, spėjama, jog šis žaidimas pagamintas Lietuvoje.
Lotto žaidimų istorija prasidėjo 1530 m., kai Italijoje imta rengti loteriją „Lo Giuoco del Lotto D’Italia“. Apie 1770 m. žaidimą perėmė ir patobulino prancūzai, apie 1800 m. jį pradėjo žaisti Vokietijoje, vėliau ir Rusijoje.
Stalo žaidimas loto priskiriamas sėkmės žaidimų tipui, kurių pagrindinis tikslas – pasiekti finišą aplenkiant priešininkus arba surinkti tam tikrą skaičių taškų. Klasikinį loto komplektą tradiciškai sudaro 90 medinių statinaičių su skaičiais nuo 1 iki 90 bei kartono kortelės, ant kurių – trys eilės po devynis langelius. Kiekvienoje eilėje atsitiktine tvarka pažymėti penki skaičiai nuo 1 iki 90. Komplekte taip pat yra kartono, popieriaus ar medžio skridinėliai kortelių skaičiams uždengti / pasižymėti.
Muziejuose saugomi vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų XX a. I pusėje naudoti skaičių loto žaidimai neturi jokių užrašų, liudijančių gamintoją ar gamybos vietą, todėl sunku pagrįsti jų lietuvišką kilmę. Vis dėlto, atsižvelgiant į kompleksines žinias – savininkus, įsigijimo vietą bei laiką, informaciją literatūroje galima teigti, kad bent dalis jų turėtų būti vietos gamintojų produkcija.
ĮDOMESNI FAKTAI:
?XX a. stalo žaidimai tapo masiniu pomėgiu, o jie patys virto atskira pramogų industrijos šaka;
?Lietuvoje buvo populiarūs įvairūs loto žaidimo pavidalai. Populiariausi – loto lošimų klubai, skirti suaugusiems;
?Šiuo metu pasaulyje yra išskiriama apie 78 rūšis loto žaidimų;
?Viktorijos laikų darželiuose jau buvo naudojami loto su nuotraukomis, gėlėmis ir raidėmis, vietoje skaičių, vaikų edukaiciniems tikslams;
?Europoje žaidimas buvo populiariausias tarp vaikų ir studentų – šiems mokantis matematikos, tarimo ar istorijos.
Eksponatų istorijos - Liaudies skulptūrėlė „Šv. Barbora“, sukurta apie 1860 m., autorius - Mykolas Vyšniauskas
Liaudies skulptūrėlė „Šv. Barbora“, sukurta apie 1860 m., autorius - Mykolas Vyšniauskas. Atlikimo technika - drožyba ir polichrominis dažymas. Aukštis - 29 cm. Ši skulptūrėlė 1959 m. buvo nuimta nuo stogastulpio.
Šv. Barbora - viena populiariausių iš moterų šventųjų vaizduojamų liaudies bei sakralinėje skulptūroje ir dailėje. Ji vaizduojama stovinti, dažniausiai dešinėje rankoje laikanti taurę su ostija (Paskutinio patepimo Sakramento simbolį), o kairėje kalaviją (jos mirties simbolį) arba palmės šakelę (kankinio simbolį). Kartais vaizduojama vienoje rankoje drauge laikanti kardą ir palmės šakelę. Ji visuomet vaizduojama su karūna ant galvos, vilkinti ilga suknia, liemene ar tunika, o kartais puošnia palaidine ar švarkeliu ir beveik visada apsisiautusi apsiaustu. Liemenį juosia įvairaus pločio juostos, kartais ornamentuotos segmentinėmis žvaigždėmis. Ant kaklo ištapyti arba reljefu išdrožti karoliai. Mažosios liaudies architektūros paminklai su šv. Barboros skulptūrėlėmis statomi įvairiose vietose: sodybose, pakėlėse, laukuose,kapinėse. Liaudiškasis religingumas ją laiko saugotoja nuo žaibo, ugnies ir staigios mirties.
ĮDOMESNI FAKTAI:
?Visais laikais Šešuolių šv. Juozapo bažnyčios parapijoje buvo itin gerbiama šv. Barbora, kuriai bažnyčioje statytos statulos, tapyti paveikslai. Šiuo metu bažnyčioje galime išvysti apie 7 šventosios pavaizdavimus skulptūroje ar paveiksluose;
?Šv. Barboros ikonografinis kultas paplito kontrreformacijos laiku, kai kartu su Mergelės Marijos kultu, buvo gaivinamas kitų šventųjų moterų garbinimas;
?Skulptūroje ir dailėje ją priimta visada vaizduoti jauną ir itin gražaus veido;
?Viduramžiais šv. Barborą savo globėja išsirinko kalnakasiai ir artileristai;
?Žemaičiai dievdirbiai šv. Barboros statulėles dažnai puošdavo kelių eilių stiklo karoliukų vėriniais;
?Visuotinai šv. Barbora dar laikoma ir parako sandėlių, fortifikacijų, gaisrininkų ir visų, kuriems gresia staigi mirtis, globėja.
Savaitės eksponatas - Žemaitkiemio meteoritas
1933 metų vasarį dangų virš Žemaitkiemio miestelio Ukmergės apskr. (dabar Ukmergės r.) nušvietė svečias iš kosmoso: krito akmeninis meteoritas, suskilęs į daugelį fragmentų.
1933 m. vasario 2 d. į Žemaitkiemio miestelio apylinkes atūžė meteoritų lietus. Iš dangaus krentantys akmenys nusėjo maždaug 3 -7,5 km elipsės formos teritoriją. Anot tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Kazio Sleževičiaus, vietos gyventojus išgąsdino stipri šviesa bei smarkus trenksmas, panašus į perkūniją. Daug kam atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Dangus griaudėjo ir žaibavo.
Vietos policijos viršininko B. Savicko rapotre rašoma: „1933 m. vasario 3 dieną 8 val. į Žemaitkiemio policijos nuovados raštinę atėjo pil. Morkūnas Steponas, gyv. Klepšių kaime, Žemaitkiemio vlsč. ir papaskojo štai ką: š. m. vasario mėn. 2 dieną 20 val. 30 min., gyventojams nemiegant, pasidarė ore labai šviesu ir pasigirdo didelis ūžimas, nelyginant perkūnija. Gyventojai persigando nepaprastų įvykių, akimirksniu užsigirdo kritimo bildesys ir pasidarė ramu; už poros minučių vėl užsigirdo nepaprastas ūžimas tamsumoje”. Per stebuklą niekas nenukentėjo, nes meteorito dalys krito ir gyvenamosiose vietose, visiškai arti trobesių. K. Sleževičius nurodo, kad 4 kg gabalas krito Klepšių kaimo ūkininko sodelyje apie 50 m nuo gyvenamojo namo, o 7 kg meteoritas nukrito 200 m atstumu nuo Rundžių kaimo ūkininko Tvarijono namų.
Nukritusio meteorito ieškojo daugelis miestelio gyventojų, mokytojai su mokiniais. Kaip rašoma, paieškos sąlygos buvo labai geros, nes meteoritas išsibarstė laukuose ir pievose aplink Klepšių ežerą, lietaus suplotame sniege matėsi kiekvienas juodas kūnas. Tiesa, kartais tai būdavo tiesiog akmenys. Iš viso buvo surasti 22 gabalai, kurių bendra masė – 42,1 kg. Po kelių dienų „dangaus akmenis“ supirko į miestelį suvažiavę mokslininkai. Šiuo metu, didžioji dalis Žemaitkiemio vardą išgarsinusių meteoritų saugoma Vilniaus universitete bei Lietuvos geologijos instituto muziejuje, 1,1 kg Rusijos Mokslų Akademijoje, 2,1 kg Čekijos muziejuje, 0,6 kg Londono muziejuje. Praėjus daugeliui metų po įvykio, viena meteorito nuolaužų pateko ir į Ukmergės kraštotyros muziejų, kurią padovanojo Kazys Mickus.
Žemaitkiemio miestelis įsikūręs prie nedidelio Žemaitkiemio ežero, 17 km į rytus nuo Ukmergės, 2 km į šiaurės vakarus, prie Kliepšių ežero.
Istorinė spauda - "Kregždutė"
„Kregždutė“ – tai laikraštėlis vaikams, ėjęs nuo 1934 iki 1940 m., kol buvo uždraustas sovietinės valdžios. Jį įsteigė, redagavo ir savo lėšomis leido žinomas nepriklausomos Lietuvos kultūrininkas, pedagogas ir visuomenės veikėjas Stasys Tijūnaitis (1888-1966 m.). Šalia eilėraščių, pasakų, dainų ir žaidimų moksleiviams laikraštėlyje galėjai rasti ir įdomios informacijos apie Lietuvos vietoves, jų istoriją ir žmones. Buvo išleista keletas specialių, konkrečioms vietovėms skirtų „Kregždutės“ numerių: Krikštėnams (1934 m., Nr. 6), Pabaiskui (1935 m., Nr. 16), Širvintų valsčiui (1936 m., Nr. 6) ir Vepriams (1936 m., Nr. 7). Visos vietovės anuomet priklausė Ukmergės apskričiai . Toks dėmesys Ukmergės kraštui nėra atsitiktinis, S. Tijūnaitis buvo gimęs Vareikiuose, Deltuvos valsčiuje, o jo mama – veprietė, Darata Rudokaitė iš Barboriškio kaimo. Savo ryšius su Vepriais leidėjas mini ir įžanginiame Veprių „Kregždutės“ žodyje, ten taip pat teigia, kad sumanymas išleisti šį “Kregždutės“ numerį kilo pačiuose Vepriuose, mokytojų būrelyje. Didžioji dalis straipsnelių atsirado bendradarbiaujant S. Tijūnaičiui ir mokytojui Jonui Jurkūnui (1883-1957 m.).
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB0000042D
Į ekspoziciją sugrįžo unikalus muziejaus eksponatas - 1863 m. sukilėlio lazda iš mamuto kaulo
