EKSPONATAI - SIMBOLIAI: paminklo Lituania Restituta lenta ir kapsulėje rastas raštas
Pristatomi du eksponatai ir viena istorija apie paminklą Lietuvos nepriklausomybei Lituania Restituta Ukmergės Kęstučio aikštėje.
– Raštas, draugijos Lietuvai pagražinti, Ukmergės skyriaus. Iš kapsulės 1928 m. gegužės 15 d. įmūrytos Kęstučio a. dedant pamatus paminklui Lituania Restituta (pastatytas 1930 m.)
– Lenta, metalinė nuo paminklo Lituania Restituta, kurioje rašoma, kas ir dėl ko pastatė šį paminklą. 1951 m., griaunant paminklą, Vytį ir paminklo lentą išsaugojo Jonas Fišeris ir Rapolas Diečkus iki atstatymo 1989 m. 1990 m. paminklas atstatytas, Vytis grįžo į savo vietą, paminklo lenta perduota muziejui.
Nuoroda dalinimuisi: https://youtu.be/PwF0ldQ0a-c
Eksponatų istorijos -1932 metų armonika
Armonika, mediniais rėmais. Galai pjaustyti ažūru, ornamentuoti, daryti iš faneros. Mediniai rėmai puošti geležiniais apkaustėliais. Gaminta meistro Jurevičiaus apie 1932 m. Ilgis -30 cm, plotis -31,5 cm.
Armònika (vok. Handharmonika), muzikos instrumentas – dumplinis hemiidiofonas su laisvaisiais (šokčiojančiais) liežuvėliais. Armoniką sudaro du puskorpusiai, sujungti dumplėmis. Abiejuose puskorpusiuose įtaisytos klaviatūros. Europoje labiausiai paplitę šie rankinių armonikų tipai: vokiškoji armonika, Vienos armonika ir Vienos armonikos tipo Peterburgo armonika. 1822 Berlyne rankinės armonikos prototipą (tik su melodine kairiąja klaviatūra) sukonstravo C. F. L. Buschmannas ir pavadino rankine eolina. 1829 Vienoje C. Demianas patobulino Buschmanno instrumentą – pridėjo gatavų mažorinių akordų klaviatūrą. Vėliau tobulinamą rankinę eoliną imta vadinti vokiškąja armonika, o Demiano akordeoną – Vienos armonika. Kai kuriose šalyse sukonstruotos nacionalinės armonikos turi tų šalių liaudies muzikai būdingus garsaeilius. Tokios yra kai kurios rusiškosios, marių, čiuvašų, totorių, Užkaukazės ir arabų tautų armonikos.
Lietuvoje armonika paplito nuo 19 a. vidurio. Daugiausia armonikų į Lietuvą pateko iš Vokietijos ir Austrijos, mažiau iš Rusijos ir Italijos. Sovietų okupacijos metais paplito standartizuota rusiškoji armonika, vienodai skambanti tempiant ir glaudžiant dumples.
ĮDOMESNI FAKTAI:
?XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos;
?Nematerialaus kultūros paveldo vertybe yra pirpažintas rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika;
?Lietuvoje, rašytiniuose šaltiniuose armonika pirmą kartą paminėta 1853 m., kai mokymąsi ja groti aprašė A. Baranauskas;
?Kernavėje yra įkurtas armonikų muziejus;
?Žymiausi armonikų meistrai Lietuvoje buvo: M. Savickas, M. Kavaliūnas, J. Sipavčius, J. Taraila, L. Jurevičius ir J. Griškevičius.
Savaitės eksponatas - LDK Kazimiero Jogailaičio denaras (1440–1492)
Jūsų dėmesiui dar vienas, jau minėto Bečių senkapio, eksponatas – viena pirmųjų lietuviškų kaltinių monetų, priskiriama Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto (1392-1430) laikams – LDK Kazimiero Jogailaičio denaras (1440–1492). Aver.: Gediminaičių stulpai, rev.: raitelis (jojantis į dešinę ir laikantis kalaviją). Moneta rasta 1985 metais, Lietuvos Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų ekspedicijos – Bečių senkapio kasinėjimų metu, kuriems vadovavo archeologas Gintautas Zabiela.
Pirmųjų lietuviškų monetų kaldinimo pradžia susijusi su XIV a. pab. vykusiais svarbiais politiniais įvykiais Lietuvoje. Lietuvos numizmatų nuomonės dėl pirmųjų monetų kaldinimo išsiskiria. Vienų nuomone (Vytautas Aleksiejūnas, Mykolas Michelbertas, Stanislovas Sajauskas), monetos galėjo būti kaldinamos iki 1387 m., t. y. iki krikščionybės įvedimo, jas greičiausiai kaldino Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (1345–1377) valdymo pabaigoje arba jo sūnus Jogaila (1377–1392). Kitų nuomone (Eugenijus Ivanauskas, Robertas Douchis (1941–2005), Eduardas Remecas), pirmosios monetos pasirodė po Jogailos karūnavimo 1386 m.
Jogailą vainikavus Lenkijos karaliumi, buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija. Vilniuje Jogailai pradėjus leisti denaro tipo monetas, galutinai susiformavo sava pinigų sistema. Vėliau monetas kaldino didieji kunigaikščiai Vytautas (1392–1430) ir Kazimieras (1440–1492). Pirmosios lietuviškos monetos buvo žymimos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių herbais arba jų figūromis – raiteliu, Gediminaičių stulpais, dvigubu kryžiumi. Dinastiniai herbai vėliau virto valstybiniais.
Seniausios monetos buvo kaldinamos iš sidabro vielos gabaliukų. Savo monetas kaldino ir sritinės LDK kunigaikštystės: Kijevas, Brianskas, Severėnų Naugardas, Starodubas, Smolenskas. Pirmųjų LDK monetų masė buvo labai skirtinga – nuo mažiau kaip 0,5 g iki daugiau kaip 1 g. Istoriniuose šaltiniuose jos vadinamos pinigėliais (пенязи). Pirmosios monetos tapo svarbiu Lietuvos savarankiškumo požymiu.
Įdomybė: Numizmatas E. Ivanauskas pastebi, kad tiksli Kazimiero monetų kaldinimo pradžia nežinoma. Tikriausiai Vilniaus monetų kalykla darbą pradėjo 1440 m. ir veikė didesnį Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpį. Tai liudija ir 1489 m. istoriniame šaltinyje minimas Vilniaus monetų meistras Henrikas Šliogeris. Buvo kaldinami tiktai pinigėliai (denarai) pagal Novgorodo monetų kaldinimo normas.
Literatūra: Vincas Ruzas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos Lietuvos banko Pinigų muziejuje, Vilnius: Lietuvos banko Pinigų muziejus, 2015 m.
Savaitės eksponatas:
LDK Kazimiero Jogailaičio denaras (1440–1492). Aver.: Gediminaičių stulpai, rev.: raitelis (jojantis į dešinę ir laikantis kalaviją), sidabras, Ø – 1.4 cm.
Eksponatų istorijos: stalo žaidimas LOTTO
Stalo žaidimas LOTTO. Pilnos komplektacijos. Sprendžiant iš dėžutės viršelyje vaizduojamo itin ryškaus tautinio oranmento- suvalkietiškos tulpės motyvą, spėjama, jog šis žaidimas pagamintas Lietuvoje.
Lotto žaidimų istorija prasidėjo 1530 m., kai Italijoje imta rengti loteriją „Lo Giuoco del Lotto D’Italia“. Apie 1770 m. žaidimą perėmė ir patobulino prancūzai, apie 1800 m. jį pradėjo žaisti Vokietijoje, vėliau ir Rusijoje.
Stalo žaidimas loto priskiriamas sėkmės žaidimų tipui, kurių pagrindinis tikslas – pasiekti finišą aplenkiant priešininkus arba surinkti tam tikrą skaičių taškų. Klasikinį loto komplektą tradiciškai sudaro 90 medinių statinaičių su skaičiais nuo 1 iki 90 bei kartono kortelės, ant kurių – trys eilės po devynis langelius. Kiekvienoje eilėje atsitiktine tvarka pažymėti penki skaičiai nuo 1 iki 90. Komplekte taip pat yra kartono, popieriaus ar medžio skridinėliai kortelių skaičiams uždengti / pasižymėti.
Muziejuose saugomi vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų XX a. I pusėje naudoti skaičių loto žaidimai neturi jokių užrašų, liudijančių gamintoją ar gamybos vietą, todėl sunku pagrįsti jų lietuvišką kilmę. Vis dėlto, atsižvelgiant į kompleksines žinias – savininkus, įsigijimo vietą bei laiką, informaciją literatūroje galima teigti, kad bent dalis jų turėtų būti vietos gamintojų produkcija.
ĮDOMESNI FAKTAI:
?XX a. stalo žaidimai tapo masiniu pomėgiu, o jie patys virto atskira pramogų industrijos šaka;
?Lietuvoje buvo populiarūs įvairūs loto žaidimo pavidalai. Populiariausi – loto lošimų klubai, skirti suaugusiems;
?Šiuo metu pasaulyje yra išskiriama apie 78 rūšis loto žaidimų;
?Viktorijos laikų darželiuose jau buvo naudojami loto su nuotraukomis, gėlėmis ir raidėmis, vietoje skaičių, vaikų edukaiciniems tikslams;
?Europoje žaidimas buvo populiariausias tarp vaikų ir studentų – šiems mokantis matematikos, tarimo ar istorijos.
Eksponatų istorijos - Liaudies skulptūrėlė „Šv. Barbora“, sukurta apie 1860 m., autorius - Mykolas Vyšniauskas
Liaudies skulptūrėlė „Šv. Barbora“, sukurta apie 1860 m., autorius - Mykolas Vyšniauskas. Atlikimo technika - drožyba ir polichrominis dažymas. Aukštis - 29 cm. Ši skulptūrėlė 1959 m. buvo nuimta nuo stogastulpio.
Šv. Barbora - viena populiariausių iš moterų šventųjų vaizduojamų liaudies bei sakralinėje skulptūroje ir dailėje. Ji vaizduojama stovinti, dažniausiai dešinėje rankoje laikanti taurę su ostija (Paskutinio patepimo Sakramento simbolį), o kairėje kalaviją (jos mirties simbolį) arba palmės šakelę (kankinio simbolį). Kartais vaizduojama vienoje rankoje drauge laikanti kardą ir palmės šakelę. Ji visuomet vaizduojama su karūna ant galvos, vilkinti ilga suknia, liemene ar tunika, o kartais puošnia palaidine ar švarkeliu ir beveik visada apsisiautusi apsiaustu. Liemenį juosia įvairaus pločio juostos, kartais ornamentuotos segmentinėmis žvaigždėmis. Ant kaklo ištapyti arba reljefu išdrožti karoliai. Mažosios liaudies architektūros paminklai su šv. Barboros skulptūrėlėmis statomi įvairiose vietose: sodybose, pakėlėse, laukuose,kapinėse. Liaudiškasis religingumas ją laiko saugotoja nuo žaibo, ugnies ir staigios mirties.
ĮDOMESNI FAKTAI:
?Visais laikais Šešuolių šv. Juozapo bažnyčios parapijoje buvo itin gerbiama šv. Barbora, kuriai bažnyčioje statytos statulos, tapyti paveikslai. Šiuo metu bažnyčioje galime išvysti apie 7 šventosios pavaizdavimus skulptūroje ar paveiksluose;
?Šv. Barboros ikonografinis kultas paplito kontrreformacijos laiku, kai kartu su Mergelės Marijos kultu, buvo gaivinamas kitų šventųjų moterų garbinimas;
?Skulptūroje ir dailėje ją priimta visada vaizduoti jauną ir itin gražaus veido;
?Viduramžiais šv. Barborą savo globėja išsirinko kalnakasiai ir artileristai;
?Žemaičiai dievdirbiai šv. Barboros statulėles dažnai puošdavo kelių eilių stiklo karoliukų vėriniais;
?Visuotinai šv. Barbora dar laikoma ir parako sandėlių, fortifikacijų, gaisrininkų ir visų, kuriems gresia staigi mirtis, globėja.
Savaitės eksponatas - Žemaitkiemio meteoritas
1933 metų vasarį dangų virš Žemaitkiemio miestelio Ukmergės apskr. (dabar Ukmergės r.) nušvietė svečias iš kosmoso: krito akmeninis meteoritas, suskilęs į daugelį fragmentų.
1933 m. vasario 2 d. į Žemaitkiemio miestelio apylinkes atūžė meteoritų lietus. Iš dangaus krentantys akmenys nusėjo maždaug 3 -7,5 km elipsės formos teritoriją. Anot tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Kazio Sleževičiaus, vietos gyventojus išgąsdino stipri šviesa bei smarkus trenksmas, panašus į perkūniją. Daug kam atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Dangus griaudėjo ir žaibavo.
Vietos policijos viršininko B. Savicko rapotre rašoma: „1933 m. vasario 3 dieną 8 val. į Žemaitkiemio policijos nuovados raštinę atėjo pil. Morkūnas Steponas, gyv. Klepšių kaime, Žemaitkiemio vlsč. ir papaskojo štai ką: š. m. vasario mėn. 2 dieną 20 val. 30 min., gyventojams nemiegant, pasidarė ore labai šviesu ir pasigirdo didelis ūžimas, nelyginant perkūnija. Gyventojai persigando nepaprastų įvykių, akimirksniu užsigirdo kritimo bildesys ir pasidarė ramu; už poros minučių vėl užsigirdo nepaprastas ūžimas tamsumoje”. Per stebuklą niekas nenukentėjo, nes meteorito dalys krito ir gyvenamosiose vietose, visiškai arti trobesių. K. Sleževičius nurodo, kad 4 kg gabalas krito Klepšių kaimo ūkininko sodelyje apie 50 m nuo gyvenamojo namo, o 7 kg meteoritas nukrito 200 m atstumu nuo Rundžių kaimo ūkininko Tvarijono namų.
Nukritusio meteorito ieškojo daugelis miestelio gyventojų, mokytojai su mokiniais. Kaip rašoma, paieškos sąlygos buvo labai geros, nes meteoritas išsibarstė laukuose ir pievose aplink Klepšių ežerą, lietaus suplotame sniege matėsi kiekvienas juodas kūnas. Tiesa, kartais tai būdavo tiesiog akmenys. Iš viso buvo surasti 22 gabalai, kurių bendra masė – 42,1 kg. Po kelių dienų „dangaus akmenis“ supirko į miestelį suvažiavę mokslininkai. Šiuo metu, didžioji dalis Žemaitkiemio vardą išgarsinusių meteoritų saugoma Vilniaus universitete bei Lietuvos geologijos instituto muziejuje, 1,1 kg Rusijos Mokslų Akademijoje, 2,1 kg Čekijos muziejuje, 0,6 kg Londono muziejuje. Praėjus daugeliui metų po įvykio, viena meteorito nuolaužų pateko ir į Ukmergės kraštotyros muziejų, kurią padovanojo Kazys Mickus.
Žemaitkiemio miestelis įsikūręs prie nedidelio Žemaitkiemio ežero, 17 km į rytus nuo Ukmergės, 2 km į šiaurės vakarus, prie Kliepšių ežero.
