EKSPONATŲ ISTORIJOS - stalo žaidimas LOTTO. XX a. vid.


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas s
talo žaidimas LOTTO. Lietuva. XX a. vid. Kartonas, medis, perkelis.
UkKM 21221 IE-4020

 

Lotto žaidimų istorija prasidėjo 1530 m., kai Italijoje imta rengti loteriją „Lo Giuoco del Lotto D’Italia“. Apie 1770 m. žaidimą perėmė ir patobulino prancūzai, apie 1800 m. jį pradėjo žaisti Vokietijoje, vėliau ir Rusijoje.

Stalo žaidimas loto priskiriamas sėkmės žaidimų tipui, kurių pagrindinis tikslas – pasiekti finišą aplenkiant priešininkus arba surinkti tam tikrą skaičių taškų. Klasikinį loto komplektą tradiciškai sudaro 90 medinių statinaičių su skaičiais nuo 1 iki 90 bei kartono kortelės, ant kurių – trys eilės po devynis langelius. Kiekvienoje eilėje atsitiktine tvarka pažymėti penki skaičiai nuo 1 iki 90. Komplekte taip pat yra kartono, popieriaus ar medžio skridinėliai kortelių skaičiams uždengti/pasižymėti.

Muziejuose saugomi vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų XX a. I pusėje naudoti skaičių loto žaidimai neturi jokių užrašų, liudijančių gamintoją ar gamybos vietą, todėl sunku pagrįsti jų lietuvišką kilmę. Vis dėlto, atsižvelgiant į kompleksines žinias – savininkus, įsigijimo vietą bei laiką, informaciją literatūroje galima teigti, kad bent dalis jų turėtų būti vietos gamintojų produkcija.

ĮDOMYBĖS

* XX a. stalo žaidimai tapo masiniu pomėgiu, o jie patys virto atskira pramogų industrijos šaka.

* Lietuvoje buvo populiarūs įvairūs loto žaidimo pavidalai. Populiariausi – loto lošimų klubai, skirti suaugusiems.

* Šiuo metu pasaulyje yra išskiriama apie 78 rūšis loto žaidimų.

* Viktorijos laikų darželiuose jau buvo naudojami loto su nuotraukomis, gėlėmis ir raidėmis, vietoje skaičių, vaikų edukaiciniems tikslams.

* Europoje žaidimas buvo populiariausias tarp vaikų ir studentų – šiems mokantis matematikos, tarimo ar istorijos.


EKSPONATŲ ISTORIJOS - Juozo Zikaro skulptūra „Be vietos“

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Juozo Zikaro skulptūra „Be vietos“. Skulptūra 40 cm aukščio, atlikimo technika – liejyba, pagaminta iš statybinio gipso ir dažų. Sukūrimo data – XX a. 4 deš.
UkKM 1225 D-18

 

Juozas Zikaras – vienas pirmųjų ir žymiausių XX a. I pusės profesionalių lietuvos skulptorių. 1904-1906 metais mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, baigęs ją išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dailės akademiją, ją baigė 1916 metais. 1918 metais grįžo į Lietuvą. Skulptorius dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose vykusiose Vilniuje (1907-1914 metais). Taip pat rengė individualias parodas Panevėžyje, 1927 m. kartu su A. Žmuidzinavičiumi, Kaune, 1923 m., kartu su P. Rimša, P. Kalpoku. 1932-1938 metais buvo Lietuvos dailininkų draugijos pirmininkas.

Juozas Zikaras daugiausia iš bronzos kūrė portretinius biūstus ir reljefus. Taip pat kūryboje yra daug figūrinių kompozicijų, religinių skulptūrų, skulptūrų ir reljefų interjerams bei eksterjerams. Skulptoriaus kūrybai būdinga realizmo ir akademizmo bruožai, kūriniai pasižymi harmoningomis formomis bei ekspresyvia lipdyba. Pagrindinės temos – lietuvių tautos laisvės idealai, tautiniai motyvai bei kaimo žmogaus gyvenimas.

ĮDOMYBĖS

* Kalbama, jog A. Smetona lankydamasis vienoje parodoje, kurioje buvo eksponuojama J. Zikaro skulptūra „Prie valstybės lovio“, vaizduojanti daug kiaulių užpakalių aplink lovį, pasiteiravo menininko: „Juozai, pasakyk, kuris užpakalis yra mano?“. J. Zikaras pasiūlė A. Smetonai išsirinkti pačiam.

* 1937 metais Paryžiuje vykusios parodos metu buvo apdovanotas Didžiuoju prizu už lietuviškos sodybos maketą.

* J. Zikaro mokiniai buvo – P. Aleksandravičius, P. Vaivada, D. Tarabildienė, N. Petrulis, A. Žuklys.

* 1924 ir 1936 metais sukūrė visų nominalų litų ir centų monetų gipsinius modelius, o 1928 metais buvo Lietuvos nepriklausomybės medalio autorius.

* Didžiausia dalis J. Zikaro kūrinių – 121 skulptūra ir reljefai, 75 grafikos ir tapybos darbai, 69 pinigų modeliai yra saugomi Nacionaliniam M. K. Čiurlionio Dailės muziejuje.

* Brandžiausias ir vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos dekoratyvinės paminklinės skulptūros pavyzdžių – skulptūra „Laisvė“, sukurta 1921 m., Panevėžyje. Buvo sukurti 2 šios skulptūros variantai.


EKSPONATŲ ISTORIJOS - porcelianinė lėkštutė. Kinija, XIX a. II p.


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma p
orcelianinė lėkštutė dekoruota spalvotais vaizdais iš kinų gyvenimo. Kinija, XIX a. II p. Skersmuo – 11 cm.
UKKM-9571 D-1011

Porcelianas sukurtas Kinijoje VI–VII a. tobulinant akmens masės keramiką. Priklausomai nuo sudėties porcelianas skirstomas į kelias rūšis: kietasis, minkštasis, kaunilinis ir fajansas. Ankstyviausi porceliano dirbiniai priminė to laikotarpio keramikos ir metalo indus. Pirmasis porcelianas buvo baltos spalvos, o dekoras – mėlynas. Tik XVII – XVIII a. Kinijoje suklestėjo įvairios spalvos ir auksavimas. X–XIII a. plito įvairesnių formų ir glazūrų porcelianas. Kinų porcelianas labiausiai klestėjo XVII–XVIII a., sukurta įvairių formų indų, dekoruotų buitiniais, mitologiniais siužetais, peizažais, paukščių, drugių ir gėlių motyvais. Porceliano populiarumas skatino porceliano receptūros paieškas visoje Europoje. XVI a. Florencijoje išrastas minkštasis porcelianas, nuo XVII a. jis gamintas Prancūzijoje.

Į Lietuvą porceliano gaminius įveždavo pirkliai, o XVIII–XIX a. pradėti daryti fajanso – nepermatomi ir lengvai dūžtantys, gaminiai.

1974 m. „Jiesios” keramikos gamykloje pradėtas steigti eksperimentinis kaulinio porceliano gamybos baras, kuris vėliau pertvarkytas į kaulinio porceliano gamybinę tyrimų laboratoriją. Kol technologai eksperimentavo ir ruošė porceliano masės gamybos technologiją, gamyklos dailininkės I. Petravičienė ir A. Višinskienė kūrė pirmuosius porceliano servizus ( „Modern” ir „Klasika”, 1978 m., „Ampyras”, 1984 m.) ir kitus dirbinius, kurie su pakeistu dekoru kuriami iki šiol. Pagausėjus dirbinių, servizuose plėtotos ir modernesnės – funkcionalizmo, art deco formos. Gamykloje gaminti pramoniniai dirbiniai, išsiskiriantys peršviečiama, plona šuke ir gelsvai baltu atspalviu, atsiliepė bendroms Lietuvos pramoninio porceliano raidos tendencijoms.

ĮDOMYBĖS

* Pirmasis į Europą porcelianą atvežė keliautojas Markas Polas (1254–1324) – Venecijos pirklys ir keliautojas, vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją.
* Porceliano gamyba, degimas buvo paslaptis, už kurios išdavimą meistrai ir jų šeimos nariai bausti mirtimi.
* 1748 m. Anglijoje išrasta kaulo porceliano receptūra kurios pagrindas – kaolinas, sumaišytas su kaulų pelenais. Iki šių dienų Anglija išlikusi kaip vienintelė kaulinio porceliano tiekėja.
* Europos karaliai ir Rusijos carai, saugodami savo gyvybę, valgė tik iš porcelianinių indų, nes buvo manoma, jog į porceliano indus patekęs apnuodytas maistas, pakeisdavo indų spalvą.
* Garsiausi XX a. Lietuvos porceliano meistrai – L. Šulgaitė, J. Adomonis, E. Talmantas.
* Beveik visose Europos kalbose porcelianas pavadintas pagal itališką jūrų kriauklės pavadinimą „Porcela“.


EKSPONATŲ ISTORIJOS - vyriškas kelioninis kišeninis „SMITHS“ laikrodis. XX a. vid.


Ukmergės kraštotyros muziejus saugomas vyriškas kelioninis kišeninis „SMITHS“ firmos laikrodis. Naudota kino teatro „Pasaka“ savininko V. Mikoliūno. Ukmergės m. XX a. vid. Oda, vilna, geležis, stiklas. Dydis 10,5x10,5 cm, cigerblato skersmuo 6 cm.
UkKM 5942 IE-1045


EKSPONATŲ ISTORIJOS - Ukmergės miesto herbas


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas paveikslėlis, kuriame pavaizduotas senasis Ukmergės miesto herbas.

 

2021 M. GEGUŽĖS 22 D. UKMERGĖ ŠVENTĖ SAVO 688-ĄJĮ GIMTADIENĮ. ŠI DATA SUSIJUSI SU MAGDEBURGO TEISIŲ SUTEIKIMU UKMERGĖS MIESTUI.

Magdeburgo teisė – seniausia ir labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė. Susiformavo XII-XIII a. Jos pagrindas buvo Magdeburgo arkivyskupo Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos. Vėliau išplito į kitus Vokietijos miestus, buvo taikoma Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos miestams.

Kada pirmą kartą Magdeburgo teises gavo Ukmergė, tiksliai nežinoma. Jokių tai patvirtinančių dokumentų neišliko.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad XV a. 4 deš. Ukmergės miestui pirmą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis už miesto paramą kovoje su Švitrigaila. Ilgainiui miestas tas teises prarado. XVI a. I p. miestui antrą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė karalius Žygimantas Senasis. To meto dokumentų neišliko, tačiau XVII–XVIII a. Ukmergės miestas savivaldą buvo praradęs, miesto žemės priskirtos prie Ukmergės seniūnijos (karaliaus dvaro).

1792 m. gegužės 22 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos–Lietuvos Valstybės) valdovas karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Ukmergės miestui grąžino savivaldos Magdeburgo teises, patvirtino herbą ir vėliavą. Miestiečiai tapo visai nepriklausomi nuo dvaro, tapo pilnateisiais savo namų ir sklypų savininkais, juos teisti galėjo tik pačių miestiečių išrinktas teismas, leista miestiečiams rinkti savivaldos pareigūnus, pasistatyti rotušę ir t.t. Miestui suteiktas herbas „pačių miestiečių pasirinktas“, herbą sukūrė patys miestiečiai, o ne karaliaus dvaro pareigūnai.

1992 m. gegužės 25 d. miestui patvirtintas senojo herbo pavyzdžiu sukurtas šiuolaikinis herbas.

Ukmergės miesto herbo simbolika:

Iš griuvėsių kylantis namas simbolizuoja atgautas miesto teises.

Raudona širdis – vilties ir miesto klestėjimo simbolis.

Atskleista knyga simbolizuoja įstatymą, kuriuo remiantis grąžintos miesto teisės.

Veršis – karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šeimos herbo simbolis.

Rožė – Ukmergės miesto vaito Juozapo Kučevskio šeimos herbo simbolis.

Daugiau informacijos apie Ukmergės istoriją skaitykite čia:

https://ukmergesmuziejus.lt/magdeburgo-teisiu-suteikimas-ukmerges-miestui/

https://www.gzeme.lt/2020/05/22/ukmerges-miesto-savivaldos-istorija/


EKSPONATŲ ISTORIJOS - atvirukas pagamintas Štutgarte XX a. pr. Išsiųstas 1909 m.


Tai pats seniausias Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas. Pagaminta Štutgarte (Vokietija) XX a. pr. Išsiųsta 1909 m. 8,9x14 cm.
UkKM 20269 R-6386

 

Sveikiname visas MAMAS su šia gražia pavasario švente

Mama – pats brangiausias žemėje žmogus. Mama – pats gražiausias žodis žemėj, į kurį sutelpa visi kiti.

Truputėli istorijos

Motinos dienos ištakos – gilioje senovėje, kai įvairios pasaulio tautos garbindavo moteriškos prigimties deives. Pagonys lietuviai garbino deives: Žemyną (žemės globėją), Mildą (meilės deivę), Laimą (likimo, vaisingumo, vaikų globojimo deivę). Manoma, kad moteriškųjų dievybių garbinimas Lietuvoje buvo itin paplitęs. Šią tradiciją po Lietuvos krikšto iš dalies perėmė Mergelės Marijos – Jėzaus motinos – garbinimas.

Pasaulyje Motinos diena kildinama iš senovės Graikijos ir Romos tradicijų. Deivės motinos buvo garbinamos abiejose šiose civilizacijose per pavasario festivalius. Graikai kiekvieną pavasarį aukodavo aukas dievų motinai, Chrono žmonai Rėjai. Aptikta įrodymų, kad 250 m. pr. Kr. buvusi šventė romėnų deivės Magna Mater, kitaip tariant, Didžiosios Motinos garbei. Europoje paplitus krikščionybei, šias pagonių šventes pakeitė Motinos Bažnyčios šventė.