EKSPONATŲ ISTORIJOS - Alavinės taurelės
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos alavinės taurelės. Metalas. XIX a. pab.
UkKM 5276 IE-905, UkKM 5277 IE-906
Alavas (lot. Stannum), cheminių elementų periodinėje lentelėje žymimas Sn. Tai sidabriškai pilkas, blizgantis, tamprus ir labai minkštas, lengvai liejamas, kalus, atsparus atmosferos įtakai metalas. Naudojamas plieninei skardai alavuoti, įvairiuose lydiniuose. Nedidelis kiekis alavo dedamas ir į monetas – 50, 20 ir 10 euro centų monetos turi apie 1 % alavo.
Alavas buvo žinomas nuo maždaug 5000 m. pr. m. e. Istorijos laikotarpis, kai alavas plačiai naudotas bronzos gamybai, vadinamas „bronzos amžiumi“.
Vakarų Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII a., pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII a. Nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų jų naudojimą namų apyvokoje, tačiau net ir XIV a. vid. tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.
Tinkamai pagamintas alavas mažai skiriasi nuo sidabro, tad naudotas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kuriuos ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas, kaip ir sidabras, pakankamai minkštas ir pasiduoda įvairiam apdirbimui. Dėl savo plastinių savybių, labai žemos lydymosi temperatūros (galima lydyti namų sąlygomis), šio metalo dirbiniai buvo lengvai gaminami, o jų paviršius turėjo šviesią, sidabrą primenančią spalvą.
Iki XIX a. vid. alaviniai indai retai buvo graviruoti ar turėjo reljefinių puošmenų. Pirmieji tokie indai atsirado XIV a., bet dažniausiai tai tik ornamentai, XVI a. jau pasitaikydavo ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – buvo su herbais, veidais, jais buvo demonstruojams meistriškumas, jų buvo galima rasti tarp bažnytinių rakandų ir t. t.
XIX a. pab.–XX a. pr. pasiturinčių miestelėnų namuose alaviniai indai išliko ganėtinai populiarūs. Vėliau buvo daugiau kaip suvenyrai. Alavo masinė gamyba sustojo XIX a. vid., kai Lenkijoje buvo pradėta gaminti pigesnius pasidabruotus indus.
ĮDOMYBĖS
* Pagal brangumą alavas buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovėje naudotų metalų: auksas, sidabras, varis, alavas, geležis, švinas ir gyvsidabris.
* Alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Meistrų gildijas ar cechus, dažniausiai, alavu aprūpindavo Persija, Iranas, Sirija.
* Dažnai XV–XVI amžių graviūrose galima matyti, kaip miestelėnai ar kariai vaizduojami prie diržo prisisegę alavinį puodelį. Tam yra kelios priežastys: statuso ženklas, mokumo įrodymas ir azartiniai žaidimai. Tais laikais buvo labai populiarūs lošimai kauliukais, o graviruoti alaviniai indai – puikus laimikis.
* Puošnieji alaviniai indai buvo liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - kaišytinė lovatiesė. Audė Ona Vasiliauskaitė 1934 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Ukmergės r. Pagirio vlsč. Lininiai ir vilnoniai siūlai. 181x130 cm.
UkKM 1300 Au-77
Kaišytinis audinys (kaišymas) – vienpusio audinio ornamento išrinkimas rankomis. Raštai: tulpės, lelijos, žvaigždutės, saulutės, roželės, drugeliai. Šie audiniai patys spalvingiausi liaudies tekstilėje. Kaišytiniu būdu audžiami sijonai, prijuostės, juostos, lovatiesės, pagalvės.
Namų darbo audiniai – svarbi kiekvienos tautos etninės kultūros dalis. Greta drabužiams skirtų audinių ypatingu dekoratyvumu pasižymi lovatiesės. Aukštaitijoje jos vadintos paklodėmis, marškomis, divonais, kapomis, dekiais.
Lovãtiesė – dekoratyvinis siuvinys iš audinio, megztinės ar neaustinės medžiagos lovai užtiesti. Lietuvių liaudies lovatiesės audžiamos iš lininių, vilnonių, medvilninių, kanapinių verpalų. XIX a. I p. buvo audžiamos dvinytai (languotos). Ripsinės lovatiesės būdavo dryžuotos: Žemaitijoje išilgadryžės, Aukštaitijoje skersadryžės. Daugiausia buvo audžiamos diminių geometrinių raštų lovatiesės. Rinktinės (kontrastingų spalvų) lovatiesės taip pat buvo audžiamos dvinytai. Kaišytinės (tamsiame fone iškaišytais raštais) lovatiesės XIX a. pab.–XX a. 1–2 deš. dažniausiai buvo audžiamos Suvalkijoje ir Dzūkijoje.
ĮDOMYBĖS
* Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a.
* Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis.
* Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir gyvūnijos motyvų.
* Lovatiesės buvo naudojamas ne tik namų buityje, bet ir kelionių metu – uždengti vežimo pasostę, užsikloti kojas, sustojus apkloti arklį.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Anatolijaus Stiško paveikslas „Sanctus“. 1990 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas dailininko Anatolijus Stiško paveikslas „Sanctus“. 1990 m. Aliejus, drobė, lakas. 120x120 cm.
UkKM 22945 D-1536
Ukmergės kraštotyros muziejus jungiasi prie socialinės akcijos atkreipti dėmesį į Alzheimerio ligą ir siunčia #melynazinute – Anatolijaus Stiško paveikslas „Sanctus“ (lot. „šventas“). Sukurtas 1990 m.
A. Stiško gimė 1937 m. ir augo Ukrainoje, Dnepropetrovsko srityje. 1966 m. baigė monumentaliosios tapybos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Kurį laiką dirbo Kauno dailės kombinate. 1974 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1986 m. A. Stiško suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. Dailininkas – žymi savo menine ir kultūrine veikla asmenybė, tarptautinių parodų dalyvis, kelių prestižinių premijų laureatas.
1979-ųjų pavasarį atvyko į Griežionių kaimą netoli Lyduokių miestelio Ukmergės rajone tapyti etiudus. Nuo to laiko Lyduokiai tapo jo pastovia gyvenimo ir kūrybos vieta.
Paveiksluose atsispindi autoriaus meilė šiam kraštui, jo grožiui, dvasiai, jo žmonėms. Visi paveikslo komponentai skleidžia šviesą ir spinduliuoja būties harmoniją. Pasak A. Stiško, „paveikslas gimsta iš didžiulės meilės arba stipraus dvasinio sukrėtimo. Mene būtini nuoširdumas ir didžiulė meilė – tik tai amžina ir nepakartojama. Gal iš tiesų menas yra tarsi sodas. Ir kad jis žydėtų, o sielai jame būtų šviesu, džiugu ir gera, reikia jame dirbti kiekvieną dieną“.
Paveiksle „Sanctus“ dominuoja daugiaplanė kompozicija. Potėpiai tolygūs, švelnūs spalvų perėjimai. Dominuoja mėlyna, žalia, balta ir geltona spalvos ir jų atspalviai. Paveiksle vaizduojamas Virkščių kaimo peizažas su tvenkiniu, krūmynais, o tarp jų matomos medinės kaimo sodybos. Paveikslo viršutinėje dalyje, ties viduriu, vaizduojama deganti žvakė. Geltonos spalvos tonai pasikartoja ir tolumoje vaizduojamame horizonte.
melynazinute #pazinkdemencija #pazinkAlzheimeri. Sužinok daugiau – www.demencijalietuvoje.org.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - medinės vaikiškos klumpės. XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos medinės vaikiškos klumpės. XX a. pr. Ilgis – 20 cm, plotis – 7,5 cm, aukštis – 8,5 cm, kulniuko aukštis – 1 cm.
UkKM 3595 IE-548; UkKM 3595 IE-549
Klumpės – iš kietos, bet lengvos medienos pagaminta avalynė turi daug privalumų: lengvas, natūralus, neperšlampamas ir šiltesnis už aulinius batus. Klumpėms skirtoms bristi per gilų sniegą ar žvejybai būdavo prikalami aulai. Avėtos daugelio Vakarų Europos tautų. Mažojoje Lietuvoje klumpes pradėta avėti XVIII a. (atvežė kolonistai iš Prancūzijos ir Šveicarijos), XIX a. paplito Užnemunėje ir Žemaitijoje. Iki XX a. vid. jomis, greta kitokio apavo, avėta Žemaitijoje. Aukštaičiai negalėjo pasigirti tokiu medinės avalynės populiarumu ir gausa. Tačiau prieš porą šimtų metų mėgstamiausias apavas Molėtuose buvo iš beržo ar juodalksnio išskaptuotos lengvos klumpės.
Lietuviškasis žodis “klumpės” ne be reikalo siejamas su olandišku žodžiu “klompen”. Manoma, kad jos iš netolimų Nyderlandų į Lietuvą atkeliavo per Šventąją ar Palangą. Nors patys žemaičiai turi ir kitokią versiją. Jie teigia, kad prie klumpių atsiradimo daug prisidėjo meninės prigimties ir šviesaus proto kunigaikštis Irinėjus Oginskis. Pasakojama, kad jis specialiai iš Austrijos atsivežė klumpių meistrą, kuris išmokė vietinius gyventojus klumpdirbystės amato. Spėjama, kad patyręs žemaitis klumpdirbys per dieną padarydavo apie dešimt, o kartais ir daugiau medinio apavo porų.
Šiandien jos – tautinio kostiumo dalis ir su jomis šokamas lietuvių liaudies šokis „Klumpakojis”.
ĮDOMYBĖS
* Įvairūs istorijos šaltiniai teigia, kad XII a. klumpės vadintos galijokijomis (Galliochios). Tuomet jos teturėjo medinį padą ir jį prilaikančius dirželius. Tokią apsauginę avalynę ypač vertino Europos miestų gyventojai, nes odinis apavas gana greitai susidėvėdavo nuo kieto akmens grindinio. Viduramžiais šios klumpės tapo prieinamos ir vargingiesiems. Neturėdami kitos avalynės, jie apsaugines klumpes dėvėjo it batus, juos prisitvirtindami prie basos pėdos.
* Šiandien gerai pažįstamas klumpes XIII a. II pusėje pirmieji sau išsiskaptavo olandai. Seniausios klumpės rastos 1250 m. Amsterdame, Šiaurės Olandijoje, ir 1271 m. Roterdame, Pietų Olandijoje. XVI a. ši vien tik iš medžio pagaminta avalynė labai išpopuliarėjo visoje šalyje ir už jos ribų.
* Nyderlanduose klumpės buvo itin svarbus apavas. Ant šios medinės avalynės paviršiaus klumpdirbiai dažais užrašydavo ilgesniam laikui išplaukiančių žvejų ir jūreivių vardus.
* Prieš kelis šimtus metų klumpes Olandijoje dėvėjo tik turtingieji. Vėliau, kai klumpės tapo prieinamos daugumai, sparčiai keitėsi jų išvaizda. Klumpės išduodavo, iš kur žmogus atvykęs ir kokiu tikslu. Mat kiekviena proga derėjo avėti skirtingą medinį apavą: kasdieninį, šventinį, vestuvinį ir sekmadienio.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - stalo žaidimas LOTTO. XX a. vid.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas stalo žaidimas LOTTO. Lietuva. XX a. vid. Kartonas, medis, perkelis.
UkKM 21221 IE-4020
Lotto žaidimų istorija prasidėjo 1530 m., kai Italijoje imta rengti loteriją „Lo Giuoco del Lotto D’Italia“. Apie 1770 m. žaidimą perėmė ir patobulino prancūzai, apie 1800 m. jį pradėjo žaisti Vokietijoje, vėliau ir Rusijoje.
Stalo žaidimas loto priskiriamas sėkmės žaidimų tipui, kurių pagrindinis tikslas – pasiekti finišą aplenkiant priešininkus arba surinkti tam tikrą skaičių taškų. Klasikinį loto komplektą tradiciškai sudaro 90 medinių statinaičių su skaičiais nuo 1 iki 90 bei kartono kortelės, ant kurių – trys eilės po devynis langelius. Kiekvienoje eilėje atsitiktine tvarka pažymėti penki skaičiai nuo 1 iki 90. Komplekte taip pat yra kartono, popieriaus ar medžio skridinėliai kortelių skaičiams uždengti/pasižymėti.
Muziejuose saugomi vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų XX a. I pusėje naudoti skaičių loto žaidimai neturi jokių užrašų, liudijančių gamintoją ar gamybos vietą, todėl sunku pagrįsti jų lietuvišką kilmę. Vis dėlto, atsižvelgiant į kompleksines žinias – savininkus, įsigijimo vietą bei laiką, informaciją literatūroje galima teigti, kad bent dalis jų turėtų būti vietos gamintojų produkcija.
ĮDOMYBĖS
* XX a. stalo žaidimai tapo masiniu pomėgiu, o jie patys virto atskira pramogų industrijos šaka.
* Lietuvoje buvo populiarūs įvairūs loto žaidimo pavidalai. Populiariausi – loto lošimų klubai, skirti suaugusiems.
* Šiuo metu pasaulyje yra išskiriama apie 78 rūšis loto žaidimų.
* Viktorijos laikų darželiuose jau buvo naudojami loto su nuotraukomis, gėlėmis ir raidėmis, vietoje skaičių, vaikų edukaiciniems tikslams.
* Europoje žaidimas buvo populiariausias tarp vaikų ir studentų – šiems mokantis matematikos, tarimo ar istorijos.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Juozo Zikaro skulptūra „Be vietos“
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Juozo Zikaro skulptūra „Be vietos“. Skulptūra 40 cm aukščio, atlikimo technika – liejyba, pagaminta iš statybinio gipso ir dažų. Sukūrimo data – XX a. 4 deš.
UkKM 1225 D-18
Juozas Zikaras – vienas pirmųjų ir žymiausių XX a. I pusės profesionalių lietuvos skulptorių. 1904-1906 metais mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, baigęs ją išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dailės akademiją, ją baigė 1916 metais. 1918 metais grįžo į Lietuvą. Skulptorius dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose vykusiose Vilniuje (1907-1914 metais). Taip pat rengė individualias parodas Panevėžyje, 1927 m. kartu su A. Žmuidzinavičiumi, Kaune, 1923 m., kartu su P. Rimša, P. Kalpoku. 1932-1938 metais buvo Lietuvos dailininkų draugijos pirmininkas.
Juozas Zikaras daugiausia iš bronzos kūrė portretinius biūstus ir reljefus. Taip pat kūryboje yra daug figūrinių kompozicijų, religinių skulptūrų, skulptūrų ir reljefų interjerams bei eksterjerams. Skulptoriaus kūrybai būdinga realizmo ir akademizmo bruožai, kūriniai pasižymi harmoningomis formomis bei ekspresyvia lipdyba. Pagrindinės temos – lietuvių tautos laisvės idealai, tautiniai motyvai bei kaimo žmogaus gyvenimas.
ĮDOMYBĖS
* Kalbama, jog A. Smetona lankydamasis vienoje parodoje, kurioje buvo eksponuojama J. Zikaro skulptūra „Prie valstybės lovio“, vaizduojanti daug kiaulių užpakalių aplink lovį, pasiteiravo menininko: „Juozai, pasakyk, kuris užpakalis yra mano?“. J. Zikaras pasiūlė A. Smetonai išsirinkti pačiam.
* 1937 metais Paryžiuje vykusios parodos metu buvo apdovanotas Didžiuoju prizu už lietuviškos sodybos maketą.
* J. Zikaro mokiniai buvo – P. Aleksandravičius, P. Vaivada, D. Tarabildienė, N. Petrulis, A. Žuklys.
* 1924 ir 1936 metais sukūrė visų nominalų litų ir centų monetų gipsinius modelius, o 1928 metais buvo Lietuvos nepriklausomybės medalio autorius.
* Didžiausia dalis J. Zikaro kūrinių – 121 skulptūra ir reljefai, 75 grafikos ir tapybos darbai, 69 pinigų modeliai yra saugomi Nacionaliniam M. K. Čiurlionio Dailės muziejuje.
* Brandžiausias ir vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos dekoratyvinės paminklinės skulptūros pavyzdžių – skulptūra „Laisvė“, sukurta 1921 m., Panevėžyje. Buvo sukurti 2 šios skulptūros variantai.
