EKSPONATŲ ISTORIJOS – šiaudinis sodas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas šiaudinis sodas, dekoruotas paukštelių figūromis. Rištas Danutės Atkočiūnaitės. 2001 m. Ilgis – 59 cm, plotis – 48 cm.
UkKM 17760 D-1417
Šiaudinis sodas
Šiaudiniai sodai yra viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusios sudėtingesnės struktūros, taip pat sutinkamos žvaigždės, skritulio formos. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Puošiami jie tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais. Sakrali ir sodo rišimo medžiaga. Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį, nes jis užaugina, išsūpuoja varpą ir subrandina grūdą, kurį pasėjus prasideda naujas gyvenimo ratas. Kitąmet atgimsta nauju derliumi, pakildamas iš žemės – išauga naujas daigas, kuris maitina žmones. Tokiu būdu šiaudas jungia požemį ir dangų. Manoma, kad aukso spalvos stiebuose yra sukaupta daug saulės energijos ir į namus jie atneša laimę bei harmoniją.
Sodo pavadinimas kildinamas iš jau nebevartojamo būdvardžio „sodnus“, kuris turi kelias prasmes: tas, kuris lengvai susispaudžia, skaidrus ir švelnus, romus. Kabantys šiaudiniai namų papuošimai ne tik Lietuvos liaudies meno paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą ir tradicijas.
Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Taip pat būdavo veriami ruošiantis didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms bei Velykoms ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą. Šiaudinius sodus dovanodavo per vestuves naujai besikuriančiai šeimai.
ĮDOMYBĖS
* Seniausias sodas, kuriam yra apie 100 metų, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jis surištas iš storų apie 30 cm ilgio šiaudelių.
* Įvairiose etnografinėse srityse sodas vadinamas skirtingai: liktorius, voras, pajonkas, dangus, rojus, sietynas, reketukas, krijelis, aitvaras, miestas, žarondėlis ir kt.
* Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, sodas yra slavų kultūros palikimas. Kiti teigia, kad sodų pynimo tradicija priklauso baltams. Tačiau soduose atsispindi svarbiausi senosios Lietuvos kultūros motyvai, kurie savo prasme susipina su pagonybe ir krikščionybe.
* Pakabintas palubėje sodas būtinai turėjo suktis: kuo greičiau, tuo geriau – buvo tikima, jog besisukantis sodas ne tik apvalo, bet ir pripildo namus gera energija, suteikia harmonijos, sutarimo ir tvarkos.
* Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.
* 2016 m. lietuvio sukurtas sodas, kurio tūris buvo 1,64 kubinių metrų, buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą.
* Sodai ir jų rišimo tradicija buvo paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje – šiaurės rytų ir rytų Lietuvoje.
* Paprotys puošti patalpas sodu buvo paplitęs ir Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, skandinavų, slavų kraštuose bei kitur.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.kumutis.lt/produktas/siaudinis-sodas-2/
https://savadas.lnkc.lt/saudiniai_sodai.html
https://www.etno.lt/straipsniai/841-siaudinis-sodas-materija-ir-dvasia-sujungiantis-pasaulio-modelis
EKSPONATŲ ISTORIJOS – paskutinis meteoritas Lietuvoje (nuolauža, rasta Žemaitkiemio sen.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma meteorito nuolauža, rasta Klepšių k., Žemaitkiemio sen., Ukmergės r. Dydis 5,5x7 cm.
UkKM 16714 G-93
Žemaitkiemio meteoritas – paskutinis Lietuvoje
1933 m. vasario 2 d., apie 20 val. 30 min., tarp dviejų netoli Žemaitkiemio miestelio esančių kaimų – Kliepšių ir Rundžių, pastebėtas gan retas reiškinys – iš dangaus pasipylė meteoritų lietus. To meto spauda rašė, jog atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau netrukus viskas tapo kur kas aiškiau ir šis neįprastas reiškinys pavadintas Žemaitkiemio meteoritu.
Lietuvoje iš viso per pastaruosius beveik 150 metų regėti ir rasti keturi meteoritai:
Juodžių – kritęs 1877 m. birželio 17 d. Panevėžio r.;
Akmenės – oficialiuose dokumentuose minimas 1908 m. gegužės 25 d.;
Andrioniškio – žemę pasiekęs 1929 m. vasario 9 d. Anykščių r.;
Žemaitkiemio meteoritas, kuris yra ne tik didžiausias, bet ir paskutinis.
Vėliau šių kosminių kūnų kritimo atvejų šalyje neužfiksuota.
Praėjus vos kelioms dienoms po meteorito nukritimo gamtos mokslų daktaras, fizikas, geologas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mykolas Kaveckis (1889–1969) organizavo paieškų ekspediciją.
Žemaitkiemio meteorito dalys buvo rastos labai greitai, kadangi jų paiešką lengvino žemės paviršių nuklojusi plona sniego danga. Iš viso tuomet pievose ir laukuose, sodybų teritorijose bei Kliepšių ežero pakrantėje rasta 20 meteorito gabalų, kurių didžiausias svėrė 7,3 kg, o bendra radinių masė siekė virš 42 kg, išsibarsčiusių beveik apskritos formos plote, kurio skersmuo – maždaug 2,5 km. Keli gabalai pramušė ledą ir atsidūrė ežero dugne. Mokslininko manymu, pilnas Žemaitkiemio meteorito svoris turėtų būti virš 50 kg.
Išsamūs M. Kaveckio atlikti tyrimai parodė, jog Žemaitkiemio meteoritas akmeninis – apytiksliai 83,5 procento šio kosminio kūno sudaro silikatinės kilmės medžiaga, o 16,5 procento – metalų priemaišos. Taip pat mokslininkas darė prielaidą, jog meteoritų amžius atitinka Žemės amžių.
Šiuo metu Žemaitkiemio meteorito pavyzdžiai yra saugomi Gamtos istorijos muziejuje Londone, Rusijos MA Vernadskio institute, Čekijos nacionaliniame muziejuje Prahoje, Lietuvos Geologijos ir geografijos instituto Mineralų muziejuje, Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus Geologijos ir mineralogijos katedros meteoritų kolekcijoje bei Ukmergės kraštotyros muziejuje.
ĮDOMYBĖS
* M. Kaveckio ataskaitoje paminėta, jog liudininkų pasakojimais vasario 2-osios vakarą, apie 20 val. 30 min., rytinė horizonto dalis staiga nušvito, gyventojai išgirdo ūžimą, šnypštimą, perkūniją primenantį dundėjimą, įvairaus garsumo trenksmus bei sprogimus. Reiškinys truko vos kelias dešimtis sekundžių, po to viskas nurimo.
* Žemaitkiemio meteoritas priklauso paprastiesiems, L6 klasės akmeniniams chondritams (chondritas (gr. chondros) – kruopelė, grūdelis; apie 85% akmeninių meteoritų yra chondritai). Meteoritas sudarytas iš olivino chondrulių ir labai smulkios pagrindinės masės, kurioje yra olivino1 ir pirokseno2 kristalų bei jų nuolaužų.
* Olivinas ir piroksenas yra pagrindiniai mineralai sudarantys viršutinę Žemės mantijos dalį.
1. Olivinas (lot. oliva − alyvmedis) – magminės kilmės, vienas iš svarbiausių intruzinių bazinių (olivino gabrų ir bazaltų) ir ultrabazinių (dunitų, peridotitų) uolienų mineralų, t. p. dažnai randamas akmeniniuose meteorituose. Spalva nuo gelsvai žalios iki žalsvai juodos, būna bespalvių ir skaidrių. Naudojamas ugniai atsparioms medžiagoms gaminti. Lietuvoje olivino yra kristalinio pamato uolienose.
2. Piroksenų pavadinimas kilo nuo graikiškų žodžių „ugnis“ ir „keistas“, reiškiančius keistus kristalus, įsiterpusius vulkaninėje lavoje. Piroksenai svarbi uolienas formuojančių silikatinių mineralų grupė, randama magminėse ir metamorfinėse uolienose.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.gzeme.lt/2021/01/19/zemaitkiemio-meteoritas-paskutinis-lietuvoje/
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDemaitkiemio_meteoritas
https://www.vle.lt/straipsnis/olivinas/
https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Chondritas
EKSPONATŲ ISTORIJOS – EKSLIBRISAS
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas ekslibris „MIESTAS KRYŽKELĖJE“. Autorius Robertas Mikonis. Panevėžys. 2001 m. Popierius, grafika: lino raižinys. 100x117 mm
UkKM 17290 D-1380
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas ekslibris „Idioma“. Autorius Julius Zareckas. Ukmergė. 2001 m. Popierius, kompiuterinė grafika. 55x90 mm
UkKM 17272 D-1362
Ekslibrisas (lot. ex libris – iš knygų), knygos savininko ženklas – mažas popieriaus lapelis, klijuojamas vidinėje knygos viršelio pusėje arba priešlapyje; smulkiosios grafikos kūrinys, kurį sudaro knygos savininko asmenvardis (kartais inicialai) arba institucijos pavadinimas ir papildanti kompozicija (heraldinė, ornamentinė, šriftinė, vaizduojamoji, abstrakti ar kita). Ekslibriso atmaina yra superekslibrisas. Kai kada ekslibrisais vadinami ir savininką nurodantys jo paties įrašai knygoje, t. p. specialūs spaudai, vinjetės.
EKSLIBRISO RAIDA
Ankstyviausias ekslibriso prototipas – fajansinė plokštelė iš senovės Egipto su faraono Amenchotepo III (XV a. pr. Kr. pab.–XIV a. pr. Kr. pr.) ir jo žmonos Tėjos vardais. Europoje rankraštinės knygos ženklintos savininko įrašais, autografais. Vėlyvaisiais viduramžiais išplitus heraldikai – ir pieštais herbais, puošniais inicialais. Ekslibrisus imta kurti XV a. Vokietijoje išradus spaudą. Plito medžio, vėliau vario raižinio technika sukurti ekslibrisai su alegoriniais piešiniais ir sentencijomis, knygos ar bibliotekos vaizdais, kartais – savininkų portretais. XVI a. ekslibrisai išpopuliarėjo visoje Europoje.
XVII a. buvo populiarūs vario raižinio technika atlikti ekslibrisai. Nuo XVIII a. kuriami oforto, mecotintos, nuo XIX a. cinkografijos, vėliau – ir kitomis grafikos technikomis. XX a. pab. ekslibrisai kuriami dažniausiai atsisakius įprastos paskirties, tradicinių kompozicijų (jos daug laisvesnės). XX a. II pusėje didėjant formatui ekslibrisas netenka taikomosios paskirties ir tampa savarankišku smulkiosios grafikos kūriniu.
EKSLIBRISAS LIETUVOJE
Lietuvoje ankstyviausi ekslibrisai – Renesanso epochos: Žygimanto Augusto superekslibrisas (1518 m.), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos piešti herbiniai ekslibrisai (Lietuvos Statuto lotyniškas nuorašas, 1531 m.), P. Alšėniškio (apie 1533 m., spėjama, pirmasis spausdintas ekslibrisas). Iš įrašų knygoje ranka seniausi Kauno dominikonų vienuolyno inkunabulo (apie 1500 m.), M. Mažvydo (jo nuosavybės ženklas, 1546–48 m.) ir M. Giedraičio įrašai (Ex libris Melchior Dux Giedroic, XVI a. antra pusė). XIX a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje atsirado ekslibrisų su lietuviškais įrašais: „Banchero“, „U. Požinaitės“ (abu 1866 m.), „Budrikio“ (1867 m.), „M. Kybelkos“ (1869 m.), „J. Klimkaičio“ (1873 m.), visi šie ekslibrisai sukurti nežinomų dailininkų. Daug ekslibrisų sukūrė XX a. Lietuvos grafikai. Nuo 1960 m. nuolat rengiamos ekslibrisų parodos. Nuo 1970 m. skelbiami ekslibriso konkursai svarbioms sukaktims pažymėti, nuo 1977 m. rengiamos tarptautinės Vilniaus ekslibriso bienalės.
ĮDOMYBĖS
* Ekslibrisai – maži kryžiažodžiai, kuriuose daug informacijos apie konkretų žmogų, jo profesiją, pomėgius, asmenybę. Dažnai piešinyje naudojami įvairiūs tekstai – ekslibriso savininko mėgiamo eilėraščio gabaliukas, lotyniškas posakis, linkėjimas ir pan.
* Seniausias ekslibrisas, darytas Lietuvoje – 1671 m. vario raižinys su lotynišku užrašu didiko B. Radvilos knygoms.
* Pirmuoju lietuvišku ekslibrisus laikomas XIX a. pab. – XX a. pr. nežinomo autoriaus sukurtas ekslibrisas J. Tumui – Vaižgantui.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/ekslibrisas/
https://www.bernardinai.lt/2013-06-26-ekslibris-lt-kaip-atgimsta-knygu-zymejimo-menas/
https://ausrosgrafika.lt/exlibris.html
https://lietuvai.lt/wiki/Ekslibrisas
EKSPONATŲ ISTORIJOS – šaškės pagamintos XIX a. vid. (aut. J. Ningelevskis, Ukmergė)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas stalo žaidimas ŠAŠKĖS – lenta su 23 medinėmis tekintomis kūgio formos figūrėlėmis. Šaškės pagamintos Justino Ningelevskio, gyv. Ukmergėje XIX a. vid. Lentos dydis – 13,1x26,5 cm; šaškės aukštis – 1,5 cm, Ø – 2,5 cm.
UkKM 19036/1-24 IE-3386/1-24
Šãškės – abstrakčios strategijos ir taktikos 2 žaidėjų sportinis stalo žaidimas. Paprastosios (Lietuvoje paplitusios) šaškės žaidžiamos ant 8x8 langelių šachmatų lentos su 24-iomis šaškėmis (12 šviesių ir 12 tamsių).
Šaškės yra jaunesnis žaidimas už šachmatus. Panašus į šaškes žaidimas rastas archeologinių kasinėjimų metu Egipte ir datuojamas VI a. prieš Kristų. Į Europą ankstesnioji šaškių versija atkeliavo kartu su maurais, invazijos į Ispaniją metu. Apie 1100 m., Pietų Prancūzijoje žaidimas buvo pritaikytas šaškių lentai, 1535 m. įvesta privalomo kirtimo taisyklė. XVIII a. pr. buvo sukurtas žaidimas, jungiantis daugelio šalių šaškių žaidimo įvairias taisykles, jis buvo pavadintas šimtalangėmis šaškėmis (dabartinės tarptautinės šaškės).
Lietuvoje šaškės (paprastosios) žinomos nuo seno. 1932 m. surengtos Kauno pirmenybės, 1950 m. – Lietuvos vyrų, 1959 m. – moterų čempionatai. 1950 m. V. Mikėno iniciatyva įkurtas Respublikinis šachmatų ir šaškių klubas (nuo 1970 m. – Vilniaus miesto šachmatų ir šaškių sporto mokykla). 1953 m. pradėtos žaisti tarptautinės šaškės. 1954 m. surengtas Lietuvos čempionatas. 1959 m. J. Kulikausko iniciatyva įkurta Lietuvos šaškių federacija (1991 m. priimta į Pasaulinę šaškių federaciją). Nuo 1990 m. paplito braziliškosios šaškės. Rengiami paprastųjų (vyrų nuo 1950 m., moterų nuo 1959 m.), tarptautinių (vyrų nuo 1954 m., moterų nuo 1975 m.) ir braziliškųjų (vyrų nuo 1993 m., moterų nuo 2008 m.) šaškių Lietuvos čempionatai, pagrindiniai turnyrai, greitųjų šaškių ir žaibo partijų turnyrai.
1947 m. įkurta Pasaulinė šaškių federacija, 1988 m. – Europos šaškių konfederacija, 2005 m. – Tarptautinė intelektualaus sporto asociacija, kuri jungia tarptautines šachmatų, šaškių, bridžo, go federacijas.
Kokias šaškes stumdė viduramžių Lietuva: https://www.valdovurumai.lt/aktualijos/kokias-saskes-stumde-viduramziu-lietuva
I.A. Oficialios pasaulinės šaškių federacijos (FMJD) žaidimo šaškėmis prie 64 langelių taisyklės: http://www.saske.lt/doc/taisykles1a.htm
ĮDOMYBĖS
* Šaškių variantai: angliškosios, braziliškosios, ispaniškosios, itališkosios, kanadietiškosios, paprastosios (rusiškosios), tarptautinės (arba šimtalangės), turkiškosios, vokiškosios šaškės. Populiariausios paprastosios ir tarptautinės šaškės.
* 2007 m. liepos 19 d., Kanados Albertos universiteto tyrinėtojai, vadovaujami Džonatano Šeferio (Jonathan Schaeffer) oficialiai paskelbė, kad jie išsprendė šaškių žaidimą. Jie surinko informaciją apie bet kokią galimą šaškių partijos metu susidariusią poziciją ir kokį rezultatą duos kitas ėjimas. Padaryta išvada, kad abiem žaidėjams darant geriausius ėjimus pasiekiamas rezultatas – lygiosios. Toks pasiekimas pareikalavo 13 metų kompiuterinės analizės, kad būtų ištyrinėta 500 milijardų įmanomų pozicijų.
* 2008 m. surengtos pirmosios intelektualaus sporto žaidynės, kuriose Lietuvos šaškininkas E. Bužinskis laimėjo pasaulio veteranų tarptautinių šaškių varžybas.
* Kompiuterinės šaškės. Pirmasis kompiuterinių šaškių variantas buvo sukurtas per dešimtmetį 1952–1962 m. IBM programuotojo Artūro Samuelio (Arthur Samuel). Pirmoji šaškių programa buvo silpna ir neturėjo jokių galimybių žaidžiant prieš profesionalius šaškių žaidėjus. Bet tai buvo didelis šuolis intelektinio programavimo srityje.
Paskutinis kompiuterinis pasaulio čempionas (išrinktas Las Vegase 2002 m. „Pasauliniame kompiuterinių šaškių turnyre“) yra programa Nemesis. Ji nugalėjo tiek KingsRow, tiek Cake programas. Po 72-jų žaidimų rezultatas buvo 69 lygiosios ir 3 pergalės. Po turnyro Nemesis tobulinimas sustojo ir manoma, kad Cake ir KingsRow programos jau aplenkė Nemesis.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/saskes/
https://lietuvai.lt/wiki/%C5%A0a%C5%A1k%C4%97s
https://site2read.com/lt/history/belongings/page=16b41f4ef2515f9667f076a9b61fdb26
https://www.saske.lt/bendros-zinios-apie-istaiga/atributika/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – terkšlė, 1890 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma terkšlė naudota Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje kaip apeiginis instrumentas kalendorinių švenčių (ypač Užgavėnių) ir bažnytinių apeigų (per gavėnią vietoje varpų) metu. Ant apatinio rėmelio yra neįskaitomas žodis ir data „1890.2“ Aukštis x plotis (bendras) – 29x26 cm, rankenos ilgis – 16,5 cm.
UkKM 24992 IE-4588
Terkšlė yra sukamas tarškantis lietuvių muzikos instrumentas – grandomasis idiofonas. Idiofonai – saviskambiai lietuvių liaudies instrumentai, kurių garsas susidaro smūgiu suvirpinus instrumentą arba jo dalį.
Instrumentą sudaro medinis rėmas (staklės), 1–2 arba 3–4 lentelės ir dantytas velenėlis. Sukant velenėlį, lentelių laisvieji galai muša per dantelius ir skleidžia stiprius, sausai tarškančius garsus. Yra keletas šio lietuvių muzikos instrumento rūšių:
* rankinių – mažų nešiojamų;
* didelių stacionarių – įtvirtinamų bažnyčios grindyse arba turinčių stovą, kurių velenėlis sukamas tiesia arba 2 stačiais kampais sunarstyta rankena;
* ratukinių – abiem rankomis stumiamo karučio velenėlis sukasi kartu su jo ratuku.
Nuo seno terkšlė naudota (kai kada tebenaudojama) visoje Lietuvoje kaip apeiginis kalendorinių švenčių (ypač Užgavėnių) ir bažnytinių apeigų (per gavėnią vietoje varpų), galvijų ganymo, naktigonių, pasėlių ir sodo sargų, panaktinių, medžioklės varovų, karybos (šūvius imituojantis), sueigų signalinis, žaidimų instrumentas. Iki šiol mažosios rankinės terkšlės naudojamos folkloro (dažniausiai), dainų ir šokių ansambliuose, instrumentinėse kapelose. Panašių instrumentų turi ir kitos tautos.
ĮDOMYBĖS
* Kiti terkšlės pavadinimai: plerškỹnė, skambinė, tarškalas, tarškỹnė, tarškùliai, tarškùtis, tartyklė.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/terksle/
http://www.ltinstrumentai.lt/instrumentai/saviskambiai/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – rankinė (XX a. II p.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma įmantri rankinė viršuje užspaudžiama sagtele, rudos odos, keturkampio formos. Aukštis – 18 cm, plotis – 19 cm. XX a. II p.
UkKM 5749 IE-1001
RANKINĖS ISTORIJA
Šiandieninės rankinės prototipu galima laikyti ant ilgo pagalio parištą, per petį permestą maišelį, kuriame klajokliai žmonės gabendavosi svarbiausius daiktus. Senosiose civilizacijose vyrai ir moterys nešiodavosi nedidelius krepšelius, kurie praversdavo piniginiuose mainuose, renkant uogas, grybus ar tiesiog nešant asmeninius daiktus. Ilgainiui keitėsi krepšelių dizainas, radosi odiniai su sagtimis, praveriamomis virvelėmis, prisegami prie diržo vyriški krepšeliai, skirti žvejybos ir kitiems reikmenims. Dar gilioje senovėje moterys buvo linkusios juos dekoruoti, puošti kailiu ar odos raižiniais. Vis dėlto, rankinių, krepšelių, kaip garderobo aksesuaro, era prasidėjo tik viduramžiais, o išpopuliarėjo – Renesanso laikais. Rankines imta dekoruoti akmenimis, šilku, raižiniais, siuviniais, karoliais. Krepšeliuose kilmingos damos laikydavo grožio priemones, sau brangius daiktus. Laikui bėgant, išryškėjo skirtumai tarp rankinių ir piniginių.
Jau XVII a. kilmingų damų gyvenime rankinės vis dažniau praversdavo susidedant ten siuvimo, rankdarbių gamybos reikmenis. Rimtesni rankinių dizaino pasikeitimai išryškėjo jau Viktorijos laikais (karalienės Viktorijos era truko nuo 1837 iki 1901 m.), kada moterų drabužiai vis labiau gludo prie kūno ir ėmė stokoti vietos kišenių įsiuvimui. Taip atsirado maži, kompaktiški rankinukai, į kuriuos moterys dėdavo kvepalus, vėduokles, kitus dekoratyvinius daiktus. Prieš tai dažniausiai vyravusį maišelio su virvelėmis modelį papildė plokščių formų rankinės, jau primenančios šiandieninius modelius. Merginos ir moterys rankines ėmė siūti pačios.
Moderni tarpukario moteris rankinėje pradėjo nešiotis ir cigaretes, ir akinius nuo saulės. Pamažu kito ir rankinių tekstūra bei formos. II-ojo pasaulinio karo laikotarpiu imta masiškai gaminti rankines, skirtas nešioti per petį, o XX a. II p. išpopuliarėjo milžiniški paplūdimio stiliaus krepšiai, derantys su laisvu, neįpareigojančiu hipišku stiliumi. Rankines masiškai gamino ir didžiausi pasaulyje mados bei dizaino namai, tokie kaip Gucci, Prada, Louis Vuitton, Fendi ir kiti.
Mada praeina ir sugrįžta su naujais vėjais. Keičiasi rankinių dydžiai ir stiliai, rankenų ilgiai, puošybos elenemtai.
ĮDOMYBĖS
* Bulgarijoje saugoma XV a. brangakmeniais nusagstyta rankinė.
* XV a. daugelyje tautų rankinė buvo tradicinė dovana jaunajai vestuvių proga. Ant tokių, dažnai odinių krepšelių, būdavo išraižomos gražiausios meilės istorijos.
* XVI a. paveiksluose pagal pavaizduotą kapšelį galima būdavo spręsti apie žmogaus statusą.
* XVII a. moterys pradėjo nešioti rankines po sijonais. Gera idėja!
* Senovėje turtuoliai kapšelius prie diržo kabindavo taip, kad pasislėptų po drabužiais, nepritrauktų nereikalingo dėmesio ir netaptų plėšikų aukomis.
* XVIII a., Madam de Pompadour išrado naują rankinės stilių – elegantiškas šilko ar aksomo kamuolys, pakabintas ant plono dirželio – prancūziškai vadinamas „reticule“, kas išvertus reiškia „juokinga“. Juose tilpdavo viskas, kas būdavo būtina – lūpų dažai, veidrodėlis, uostomos druskos dėžutė, žaidimo kortos...
* XIX a. pab. pasirodė moteriškos rankinės – lagaminai. Tai ne nuostabu, kadangi žmonės ėmė daug ne tik darbo reikalais keliauti, bet ir savo malonumui. 1896 m. Lui Vuitton mados namai, kurie specializavosi lagaminų gamyboje, pirmą kartą išleido moteriškų lagaminų, apdirbtų metalu ir lakuota oda. Pirmą kartą šio prekės ženklo istorijoje buvo panaudotas audinys su įspausta monograma, kuri laikui bėgant tapo legendine.
* XX a. pr. buvo rankinių, skirtų pasivažinėjimams dviračiu, darbui, teatrui ir netgi eiti į pirtį. Rankinės gamintos iš medžiagos ir rečiau odinės. Vakariniai modeliai puošiami stiklo gaminiais ir pusbrangiais akmenimis.
* Kažkada rankines užtraukdavo specialiu dirželiu. Tačiau 1923 m. buvo išrastas pirmasis užsegtukas, o dar vėliau ir užtrauktukas.
* 1960 m. Rok ‚n' roll populiarumo bangoje atsirado gitaros formos rankinių.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://brunka.lt/blog/16-moterisku-rankiniu-istorija-nuo-senoves-iki-mus-laiku
https://www.delfi.lt/gyvenimas/stilius/rankines-istorija.d?id=43910
