EKSPONATŲ ISTORIJOS - volungės (Oriolus oriolus) iškamša
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma volungės (Oriolus oriolus) iškamša. Dydis 20x11 cm.
UkKM 198 G-16
40-ties paukščių diena
Lietuviai nuo seno kovo 10-ąją minėjo kaip 40-ties paukščių dieną, kuri simbolizavo mūsų krašto paukščių sugrįžimą, kas kaimo žmogui būdavo rodiklis planuoti ar net pradėti kasmetinius ūkio darbus. Etnografai ir gamtininkai mano, jog „40-ties paukščių diena“ taip pavadinta, nes apytikriai tiek įprastų (paprastam žmogui pažįstamų) paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę.
Nuo senovės lietuviai šią dieną švęsdavo. Parskridusius paukščius pagerbti yra sukurta daug įvairių dainų ir žaidimų. Norėta, kad žmonės gerbtų ir mylėtų paukščius, jų neskriaustų, geriau pažintų. Žmonės stebėjo gamtą, tikėjo ja lyg pranašyste.
Šventė tebešvenčiama – organizuojami paukščių grįžimo renginiai, paukščiai saugomi ir globojami. Įvairiose šalies vietovėse, miškuose, kiemuose ir parkuose keliami inkilai. Inkilai gali būti gaminami iš įvairių medžiagų: medinės lentos, medžio trinkos, molinių vamzdelių, cemento ir pjuvenų mišinių. Seniau ūkininkai prie pastato sienos prikaldavo nukirptas palto kišenes, ir jose neretai apsigyvendavo liepsnelės.
ĮDOMYBĖS
* Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.
* Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų.
* Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima.
* Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.
* Senoliai metų laiką, orus nustatydavo stebėdami gamtą. Paukščių elgesys jiems atstodavo kalendorių.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://day.lt/sventes/straipsniai/40_pauksciu
https://www.lnb.lt/naujienos/6507-kovo-10-oji-40-ies-pauksciu-diena
https://www.bernardinai.lt/2014-03-10-kovo-10-oji-40-ties-pauksciu-diena/
https://alkas.lt/2011/03/10/siandien-40-ties-pauksciu-diena/
https://mokovas.wordpress.com/2013/03/09/40-ties-pauksciu-diena/
EKSPONATŲ ISTORIJOS - ukmergiškio Valentino Butkaus drožta kaukė. 2010 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma ukmergiškio tautodailininko Valentino Butkaus drožta kaukė. 2010 m. Medis. Kaukės aukštis – 42 cm, plotis – 24 cm.
UkKM 21302 D-1481
Užgavėnių kaukė
Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Pagrindiniai šventės simboliai: kaukės, persirengėliai, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas.
Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, kailio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Kai persirengėliai kaukių nesidėdavo, jie veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. Persirengėliai eidavo iš trobos į trobą, krėsdavo pokštus, dainuodavo.
Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Užgavėnės – šventė ne tik žiemai išvaryti, kuo greičiau pavasariui prišaukti, bet ir įvairiausioms negandoms, nelaimėms, ligoms, susikaupusioms per metus, išvaryti. Krikščionims tai yra gavėnios – priešvelykinio pasninko ir atgailavimo laikotarpio – išvakarės.
Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Iki šventės žmonės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t.
Užgavėnių dieną buvo stebimi orai ir pagal juos sprendžiama, kokie bus metai ir koks – derlius: jeigu saulė šviečia – reikia skubėti pavasarį anksti sėti, jeigu šlapia ir drėgna – bus geri metai, javai augs bet kur pasėti, o jeigu Užgavėnių dieną kiemai pilni sniego – tai ir Velykos bus su sniegu.
ĮDOMYBĖS
* Tikima, kad, jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų, vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus.
* Kodėl tokie svarbūs per Užgavėnes blynai? Todėl, kad blynas yra apvalus, o apskritimas buvo suvokiamas kaip neprieinama erdvė piktosioms dvasioms. Kita vertus, karštas, didelis, geltonas blynas – sugrįžtančios saulės simbolis. Blynus kepdavo didelius, per visą keptuvę, ir valgydavo su įvairiais riebiais mirkalais.
* Užgavėnių simbolis – Morė, dar vadinama Kotre, Magde, Globėja, Motinėle. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja išvaromas susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema.
* Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę persijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.
* Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.bernardinai.lt/viskas-apie-uzgavenes/
https://romuva.lt/apeigos/kalendorines-sventes/uzgavenes/
https://lt.wikipedia.org/wiki/U%C5%BEgav%C4%97n%C4%97s
EKSPONATŲ ISTORIJOS - dekoratyvinis dirbinys išpjaustytas tremtyje iš plastikinio dantų šepetėlio koto
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas dekoratyvinis dirbinys su dvigubo kryžiaus ženklu. Išpjaustytas tremtyje iš plastikinio dantų šepetėlio koto. Dirbinio ilgis – 2,2 cm, plotis – 1,4 cm.
UkKM 25107 IE-4649
Lietuvos valstybės simboliai: dvigubas kryžius
Lietuvoje minint vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – pasidomėkime vienu Lietuvos valstybės simbolių – dvigubu kryžiumi, kitaip dar vadinamu Vyčio kryžiumi.
Dvigubas kryžius vaizduojamas geltonas (auksinis) mėlyname skyde ir yra sudedamoji Lietuvos valstybės herbo dalis. Šis simbolis gali būti naudojamas ir savarankiškai tiek su skydu, tiek be jo.
Pirmą kartą dvigubas kryžius raitelio skyde pavaizduotas 1386 m. Lenkijos karaliaus Jogailos antspaude. Iš pradžių jis buvo Jogailos, vėliau Jogailaičių dinastijos herbas.
Iš pradžių dvigubas kryžius rodė valdančiąją Jogailaičių dinastiją. Lenkijos karalius Jogaila leido kryžiaus simbolį naudoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei Vilniui ir keliems Lenkijos miestams. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kryžius vaizduotas valstybės herbo raitelio skyde, XIV a. pab. Lietuvos monetose, valdovo dvaro vėliavoje. 1572 m. mirus paskutiniam Jogailaičiui Žygimantui Augustui dvigubas kryžius imtas vadinti Vyčio kryžiumi.
Nuo 1919 m. Vyčio kryžius naudojamas valstybės apdovanojimų, karo aviacijos, policijos simbolikoje. Lietuvos partizanai 1944–1953 m. šį simbolį naudojo rezistencinėje spaudoje, apdovanojimams, uniformų ženklams, ginklų puošybai. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, Vyčio kryžius kaip valstybės simbolis vėl pradėtas naudoti karo aviacijoje, policijoje. Vyčio kryžių kaip savo simbolį naudoja ir Lietuvos šaulių sąjunga.
ĮDOMYBĖS
* Karališkas geltonas (auksinis) herbas mėlyname fone – taikos vėliava. Karalius Jogaila, kuris laikėsi savo titulo Rex Litvanie – Lietuvos karalius, sąmoningai net Žalgirio mūšio lauke naudojo šią vėliavą parodydamas, kad jis nori taikos.
* Paprastai mėlyname lauke vaizduotas auksinis dvigubas kryžius ankstyvuoju laikotarpiu dažnai pateikiamas su ilgesne apatine kryžma. Nuo XVI a. II p. kartais pieštas sidabrinis lygių galų dvigubas kryžius raudoname skyde arba raudonas kryžius auksiniame skyde.
* 1919 m. dvigubas kryžius buvo pavadintas kryžiumi „Už Tėvynę“ ir tapo vienu aukščiausių valstybės apdovanojimų.
* 1920 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku kryžius „Už Tėvynę“ buvo pavadintas Vyčio Kryžiumi.
* 1927 m. balandžio 1 d. buvo priimtas Vyčio Kryžiaus įstatymas, o tų pačių metų rugpjūčio 31 d. patvirtintas Vyčio Kryžiaus statutas.
* 1930 m. rugsėjo 1 d. Vyčio Kryžius buvo pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Daugiau informacijos apie dvigubą kryžių skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/kryzius-4/
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38115&p_k=1
https://lkakeliautojai.lt/lietuvos-valstybes-simboliai
EKSPONATŲ ISTORIJOS - veltiniai su naginėmis. XIX a.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi veltiniai su naginėmis. XIX a. Vilna, oda, linas. Naginės ilg. – 34 cm, veltinio aukšt. – 39 cm.
UkKM 9285 IE-1848
Apie veltinį
Nors žiema ir nelabai žiemiška, bet vis tiek norisi jaukios šilumos. Tad pasidomėkime, kaip ir kada atsirado veltiniai ir vilnos vėlimo amatas.
Veltiniai – suaugusiųjų ir vaikų žieminis apavas iš suveltų vilnų, daugelio pasaulio tautų avimas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Lietuvoje jie dar vadinami tūbais, vailokais, veilokais.
Vilnos vėlimas – vienas iš archajiškiausių žmonių verslų, seniausia neaustinės tekstilės technologija, jai nereikia verpimo ratelių, audimo staklių, nes tai yra pats paprasčiausias mechaninis procesas, kurio metu natūralus gyvulinis pluoštas (vilna) veikiamas drėgmės, karščio, trynimo ir spaudimo tampa vientisu paviršiumi – veltiniu.
Pasak legendos, pirmasis vilnonis kilimas atsirado Nojaus laive, kuomet mažame garde laikomos avys, besišerdamos metė vilną ant grindų ir ją trypdamos ilgainiui suvėlė kilimą. Archeologai pirmųjų veltų gaminių atsiradimą datuoja VI–III a. pr. m. e. Surinkę besišeriančių laukinių gyvūnų vilną senovės žmonės gamino iš jų primityvius rūbus, uždangalus bei patiesalus, ir tik praėjus amžiams žmonės išmoko verpti, austi, megzti.
XIX a. I p. veltiniai paplito Rusijoje, XIX a. II p. – ir didelėje Lietuvos dalyje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje. Lietuvoje veltinius veldavo patys valstiečiai ir vėlimu užsiimantys keliaujantys arba vėlyklose dirbantys amatininkai veliušiai. Veltiniai būdavo skirtingo standumo (įvėlimo). Minkštesni avėti su naginėmis, vyžomis ar kaliošais. Kietesni veltiniai avėti atskirai.
Šiandien ši viena iš seniausių tekstilės rūšių vėl tapo madinga ir aktuali. Pusiau užmirštas amatas atgimė šiuolaikinėje mados industrijoje. Lietuviškas veltinių vėlimo amatas įtrauktas į Tautinio paveldo sąrašą.
ĮDOMYBĖS
* Nauji, negumuoti veltiniai neskirstomi į „dešinįjį“ ar „kairįjį“, turi išgaubtą pado formą, todėl juos būtina pranešioti.
* Veltiniai pasiuvami papildomais padais tik pranešioti.
* Veltinių padų prisiuvimui naudojama speciali yla–kabliukas, neperšlampamas bitumuotas siūlas. Kad vaikštant siūlas pade nenusitrintų, jis klojamas batsiuvio peiliu išpjautoje vagelėje. Meistras gali prisiūti ir veltinę pakulnę.
* Gaminami ir kupranugario vilnos veltiniai, išsiskiriantys plaukuotumu.
* Sovietmečiu veikė vienintelis Lietuvoje vėlimo fabrikas „Spartakas“ (Anykščiuose).
* Moteriškiems veltiniams reikia 800 g vilnų, o vyriškiems 1 kg.
* Vieninteliai seniausi išlikę velti daiktai Lietuvos teritorijoje datuojami XVI-XVII a.
* Patys įspūdingiausi pasaulyje radiniai velti iš vilnos datuojami VI–III a. pr. m. e. priskiriami rastiesiems Sibire, Altajaus krašte, Pazyryk pilkapiuose.
Daugiau informacijos apie veltiniu ir vilnos vėlimą skaitykite čia:
https://www.llbm.lt/veltiniu-velimas/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Veltiniai
https://www.rankdarbiunamai.lt/veltinis/veltinio-istorija/
EKSPONATŲ ISTORIJOS - kryžius. XX a. I p.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kryžius. XX a. I p. Metalas. 56x29 cm.
UkKM 6384 D-796
Lietuvoje minint laisvės gynėjų dieną prisiminkim sakralinio turinio paminklus – kryžius. Lietuviškas kryždirbystės menas yra unikalus, neturintis analogų pasaulyje. Viena iš priežasčių – unikali kryžių simbolika. Kryždirbystės tradicija Lietuvoje susiklostė su krikščionybės atėjimu. Joje susiliejo ikikrikščioniškosios kultūros elementai ir savitai traktuotas krikščioniškas sakralinis menas. Pasaulyje kryžiai paprastai reiškia kančią ir tikėjimą, o Lietuvoje kryžius – ne tik religinis, bet lietuvybės, kovos už laisvę simbolis. Kryždirbystė įamžina visos Lietuvos tikėjimą, gyvenimą ir kultūrą. Nepaisant dažnai nepalankių istorinių aplinkybių, kryždirbystės menas išliko daugiau nei 400 metų, perduodamas žodžiu ir praktiškai iš kartos į kartą. Kryžiai ir koplytėlės, pilnos meniškų liaudies meistrų sukurtų šventųjų skulptūrų, atitiko lietuvio pasaulėjautą, estetinę sampratą.
Kryžiai – smulkiosios architektūros rūšis – dažniausiai krikščionių memorialiniai paminklai, krikščioniškosios kultūros ir žmogaus atminimo žymuo. Būna mediniai, metaliniai, akmeniniai; turi vieną ar kelias kryžmas. Kuriami drožybos, kalybos ir liejybos technika. Puošiami profiliavimu, kiaurapjūvio, kontūrinio raižymo, reljefiniais ornamentais, polichromija, skulptūromis. Paplitę įvairiuose kraštuose (skiriasi formomis, proporcijomis, stiebo ir kryžmos profiliais, dekoru). Statomi sodybose, laukuose, pakelėse, miškuose, aikštėse, bažnyčių šventoriuose, kapinėse, kitose ypatingose vietose (pvz., Lietuvoje Kryžių kalne ar kryžių kalneliuose).
Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryžiai skiriasi savo stiliumi ir dydžiu. Aukštaitijos kryžiai, tiek mediniai, tiek akmeniniai su žėrinčiomis geležinėmis viršūnėmis, yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų (nuo 3-5 iki 7-9 m aukščio). Horizontaliųjų kryžiaus šakų ilgis vidutiniškai atitinka trečdalį stiebo ilgio. Masyvūs ir aukšti Aukštaitijos kryžiai pasižymi gausia ornamentika ir savita kryžmos kompozicija, išsiskiria monumentalumu. Rytinėje Aukštaitijos dalyje (Rokiškis, Zarasai, Ukmergė, Utena) populiarūs kryžiai su kryžmoje įkomponuotais atvirais baldakimo pavidalo altorėliais. Jie gausiai puošiami skulptūriniais elementais ir smulkiais ažūriniais drožiniais, jais paryškinama kryžma ir stiebas. Dzūkijoje labiau mėgtos koplytėlės, Mažojoje Lietuvoje kryžiai buvo žemi, o koplystulpių vietos meistrai visai nekūrė. Miškingiausiose Lietuvos dalyse kryžiai ir koplytėlės būdavo tvirtinami prie medžių (tokių galima pamatyti ir dabar, pavyzdžiui, keliose Labanoro girios vietose). Suvalkijoje mėgtos kryžių dekoracijos su augalų motyvais. Žemaitijoje kryžiai taip pat aukšti ir masyvūs, čia labiausiai išplėtotas mažosios skulptūros menas.
ĮDOMYBĖS
* Kryždirbystės istorija Lietuvoje prasidėjo krikščionybei atėjus į mūsų kraštą (nežymus krikščionybės skverbimasis į Lietuvos kraštą prasidėjo dar X a., tačiau sustiprėjo XIII a., kartu su Lietuvos valstybės iškilimu), nors patikimų, raštiškų, materialių to paliudijimų nėra išlikę.
* Po 1863-iųjų sukilimo drauge su spaudos draudimu keturiasdešimt metų neleista statyti naujų kryžių nei remontuoti senųjų nešventintose vietose, tai yra ne bažnyčių šventoriuose ir kapinėse. Nekalbant jau apie sovietmetį, kada ne tik draustas kryžių statymas, bet ir naikinti senieji.
* XIX a.–XX a. pr. – kryždirbystės klestėjimo laikas, bent apie jį daugiausia žinoma. Tuo laikotarpiu, ypač kylant tautiniam atgimimui, buvo pabrėžiama, kad kryžius yra ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraiška.
* Kryžius sodyboje, ypač XIX–XX a. pirmoje pusėje, atspindėjo ir tam tikrą socialinę padėtį.
* Kryžiais Lietuvoje, bent jau kaime, įprasta vadinti visus krikščioniškojo sakralinio turinio statinius – kryžmiškus ir stoginius kryžius arba stogastulpius, koplytstulpius, išskyrus koplytėles, kabinamas medžiuose ir statomas ant žemės.
* Neatsitiktinai tarp sodybos koplytėlėje ar koplytstulpyje esančių skulptūrų būdavo ir šeimininkų šventųjų globėjų atvaizdai.
* Dvikryžmiai kryžiai, vadinamieji karavikai ar benediktiniai, statyti prašant apginti nuo didžiųjų grėsmių – epidemijų ir kitų megandų.
* Tarpukariu tradiciniai sakraliniai paminklai neretai būdavo dedikuojami ir įvairioms tautos sukaktims paminėti. Sovietiniais draudimų metais pastatyta kryžių – beveik išimtinai vien bažnyčių šventoriuose, nes tik čia buvo įmanoma juos apsaugoti nuo sunaikinimo. Atgimimo ir atgautos Lietuvos nepriklausomybės metais ypač daug kryžių atsirado tremtinių, partizanų atminimui.
* Lietuvos kryždirbystė 2001 m. UNESCO pripažinta pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru.
* 2008 m. pabaigoje kryždirbystės tradicija buvo įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
* Lietuva yra gavusi Kryžių žemės vardą.
Daugiau informacijos apie kryždirbystę ir kryžius skaitykite čia:
http://www.tradicija.lt/tyrinejimai/ck_aukstaitijos_kryziai.htm
https://www.vle.lt/straipsnis/kryziai/
https://www.vle.lt/straipsnis/kryzdirbyste/
EKSPONATŲ ISTORIJOS - atvirukas. XX a. 3-4 deš.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas. XX a. 3-4 deš.
UkKM 19964 R-6304
Kalėdų šventė pakylėja mus nuo darbais ir rūpesčiais persmelktos kasdienybės prie amžinųjų vertybių. Kūčių vakarą išgyvename mums brangių žmonių artumą, dalydamiesi su jais dvasios šiluma. Tegul Jūsų namuose nepritrūksta jaukumo ir žmogiškosios šilumos, džiaugsmo ir ramybės. Viltingai žvelkime į ateinančius metus, tebūnie jie sėkmingi ir sveiki!
