EKSPONATŲ ISTORIJOS - vyriškas kelioninis kišeninis „SMITHS“ laikrodis. XX a. vid.
Ukmergės kraštotyros muziejus saugomas vyriškas kelioninis kišeninis „SMITHS“ firmos laikrodis. Naudota kino teatro „Pasaka“ savininko V. Mikoliūno. Ukmergės m. XX a. vid. Oda, vilna, geležis, stiklas. Dydis 10,5x10,5 cm, cigerblato skersmuo 6 cm.
UkKM 5942 IE-1045
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Ukmergės miesto herbas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas paveikslėlis, kuriame pavaizduotas senasis Ukmergės miesto herbas.
2021 M. GEGUŽĖS 22 D. UKMERGĖ ŠVENTĖ SAVO 688-ĄJĮ GIMTADIENĮ. ŠI DATA SUSIJUSI SU MAGDEBURGO TEISIŲ SUTEIKIMU UKMERGĖS MIESTUI.
Magdeburgo teisė – seniausia ir labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė. Susiformavo XII-XIII a. Jos pagrindas buvo Magdeburgo arkivyskupo Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos. Vėliau išplito į kitus Vokietijos miestus, buvo taikoma Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos miestams.
Kada pirmą kartą Magdeburgo teises gavo Ukmergė, tiksliai nežinoma. Jokių tai patvirtinančių dokumentų neišliko.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad XV a. 4 deš. Ukmergės miestui pirmą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis už miesto paramą kovoje su Švitrigaila. Ilgainiui miestas tas teises prarado. XVI a. I p. miestui antrą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė karalius Žygimantas Senasis. To meto dokumentų neišliko, tačiau XVII–XVIII a. Ukmergės miestas savivaldą buvo praradęs, miesto žemės priskirtos prie Ukmergės seniūnijos (karaliaus dvaro).
1792 m. gegužės 22 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos–Lietuvos Valstybės) valdovas karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Ukmergės miestui grąžino savivaldos Magdeburgo teises, patvirtino herbą ir vėliavą. Miestiečiai tapo visai nepriklausomi nuo dvaro, tapo pilnateisiais savo namų ir sklypų savininkais, juos teisti galėjo tik pačių miestiečių išrinktas teismas, leista miestiečiams rinkti savivaldos pareigūnus, pasistatyti rotušę ir t.t. Miestui suteiktas herbas „pačių miestiečių pasirinktas“, herbą sukūrė patys miestiečiai, o ne karaliaus dvaro pareigūnai.
1992 m. gegužės 25 d. miestui patvirtintas senojo herbo pavyzdžiu sukurtas šiuolaikinis herbas.
Ukmergės miesto herbo simbolika:
Iš griuvėsių kylantis namas simbolizuoja atgautas miesto teises.
Raudona širdis – vilties ir miesto klestėjimo simbolis.
Atskleista knyga simbolizuoja įstatymą, kuriuo remiantis grąžintos miesto teisės.
Veršis – karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šeimos herbo simbolis.
Rožė – Ukmergės miesto vaito Juozapo Kučevskio šeimos herbo simbolis.
Daugiau informacijos apie Ukmergės istoriją skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/magdeburgo-teisiu-suteikimas-ukmerges-miestui/
https://www.gzeme.lt/2020/05/22/ukmerges-miesto-savivaldos-istorija/
EKSPONATŲ ISTORIJOS - atvirukas pagamintas Štutgarte XX a. pr. Išsiųstas 1909 m.
Tai pats seniausias Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas. Pagaminta Štutgarte (Vokietija) XX a. pr. Išsiųsta 1909 m. 8,9x14 cm.
UkKM 20269 R-6386
Sveikiname visas MAMAS su šia gražia pavasario švente
Mama – pats brangiausias žemėje žmogus. Mama – pats gražiausias žodis žemėj, į kurį sutelpa visi kiti.
Truputėli istorijos
Motinos dienos ištakos – gilioje senovėje, kai įvairios pasaulio tautos garbindavo moteriškos prigimties deives. Pagonys lietuviai garbino deives: Žemyną (žemės globėją), Mildą (meilės deivę), Laimą (likimo, vaisingumo, vaikų globojimo deivę). Manoma, kad moteriškųjų dievybių garbinimas Lietuvoje buvo itin paplitęs. Šią tradiciją po Lietuvos krikšto iš dalies perėmė Mergelės Marijos – Jėzaus motinos – garbinimas.
Pasaulyje Motinos diena kildinama iš senovės Graikijos ir Romos tradicijų. Deivės motinos buvo garbinamos abiejose šiose civilizacijose per pavasario festivalius. Graikai kiekvieną pavasarį aukodavo aukas dievų motinai, Chrono žmonai Rėjai. Aptikta įrodymų, kad 250 m. pr. Kr. buvusi šventė romėnų deivės Magna Mater, kitaip tariant, Didžiosios Motinos garbei. Europoje paplitus krikščionybei, šias pagonių šventes pakeitė Motinos Bažnyčios šventė.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - pensnė. XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma pensnė. XX a. pr.. Stiklas, auksuotas metalas. Ilgis – 9,8 cm, stikliuko skersmuo – 4 cm.
UkKM 15739 IE-2687
Artėjant Pasaulinei regėjimo dienai (spalio 10 d.) pristatome Jums dar vieną muziejaus eksponatą. Pensnė – (pranc. pince-nez) akinių tipas, kurių rėmeliai be ienelių, dedami ant nosies ir laikosi sugnybančiomis spyruoklėmis.
Pirmieji akiniai, tai yra du lęšiai, pritvirtinti prie pagrindo – rėmelių, buvo sukonstruoti XIII a. pab. Venecijoje. Dokumentais autorystė nėra patvirtinta, bet manoma, kad akinius išrado Alesandras Spina, vienuolis iš Pizos. Akinių paklausa smarkiai išaugo atsiradus spausdintinėms knygoms. Tiksliai žinoma, kad iki XV a. vid. akinius jau plačiai naudojo visi, kas norėjo matyti aiškiau, ir tapo visų pripažinta naujovė. Netruko atsirasti įvairių pakaitalų įprastiems akiniams: lornetas – akiniai su rankenėle, monoklis – apvalus stiklas vienai akiai, pensnė – akiniai be ienelių, nešiojami ant nosies. Tais laikais naudojami akiniai dar buvo be ienelių, jas XVIII a. pr. išrado anglų optikas Edvardas Skarletas.
ĮDOMYBĖS
* Apie pusiau išgaubtus lęšius jau XIII a. savo raštuose rašė viduramžių filosofas Rodžeris Beikonas.
* 1466 m. Šventosios Romos imperijos teritorijoje, Strasbūre, buvo atidaryta pirmoji specializuota akinių parduotuvė.
* Pirmą kartą akiniai dailės kūrinyje – freskoje, buvo įamžinti XIV a. Trevize, Šiaurės Italija;
* Pirmųjų akinių rėmeliai buvo gaminami iš medžio, metalo ar banginio ūsų.
* Akiniai ilgą laiką buvo itin brangi prekė, kurią giminaičiai vieni kitiems palikdavo testamentu.
