EKSPONATŲ ISTORIJOS – margutis. Autorius Robertas Klimavičius. ~1992 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas margutis. Autorius Robertas Klimavičius. Atlikimo technika: dažymas, skutinėjimas. Pagaminimo data: ~1992 m.
UkKM 14097 D–1166
Šv. Velykoms artėjant!
Virtuali paroda „Velykų tradicijos Lietuvoje“: https://ukmergesmuziejus.lt/virtuali-paroda-velyku-tradicijos-lietuvoje/
Pavasaris ir Šv. Velykos – neatsiejamas duetas – tiek vienas, tiek kitas žavi gyvybe, spalvomis, gera nuotaika. Krikščionybėje Velykų šventės kilmė siejama su po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimu. Nemaža dalis Šv. Velykų simbolių turi pagoniškas ištakas: esminis Velykų simbolis – margučiai, lalavimai, mažiesiems itin daug smagių emocijų dovanojantis margučių ridenimas. Daugiau apie Velykinius žaidimus skaitykite čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/ruosiames-velykoms-sventiniai-zaidimai-1038-319839
Velykų tradicijos Lietuvoje
Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet bažnyčioje šventinama verba – tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė. Plakimas verba – apeiginis veiksmas, kai linkėjimai išsakomi tam tikra formule: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus tikint jos magiška apsaugine galia.
Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo.
Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių), stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti.
Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose.
Velykų rytą su bažnyčioje pašventintais valgiais (margučiais, duona, sviestu, sūriu, pyragais, druska) visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens. Vėliau tas vadeles grąžindavo. Namuose laukdavo vaišių stalas. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną – buku galu.
Velykų antrąją dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese – kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Mitologine prasme tai žemės įsūpavimas, kad ji prabustų iš žiemos miego, kaip vaikas paūgėtų, sustiprėtų ir augintų gerą derlių.
Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos. Visas kaimas susirinkdavo tik prie kryžių pagiedoti.
ĮDOMYBĖS
* Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti – tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą.
* Ankstų šventišką Velykų rytą visi stengdavosi būti žvalūs, mat buvo tikima, kad jei būsi mieguistas, tai toks išliksi ir visus metus.
* Velykų rytą spėdavo vasaros orus. Pasak etnologo Liberto Klimkos „Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės – šalta, iš pietų – maloni ir derlinga. Jei vėjo prie bažnyčios nebūdavo, namuose sukdavo margutį – į kurią pusę atsisuka jo smaigalys, tokie bus vasaros orai“.
* Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983
https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.15min.lt/tema/velykos-5010
https://www.kaipkada.lt/news/kada-velykos-2022-metais/
https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas „Balandis Balandis“ ~1940 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas „Balandis Balandis“. Lietuva. ~1940 m. Dydis 9x13,5 cm.
UkKM 14915 R-4336
Melai, tie saldūs kerai. Balandžio 1-oji – pasaulinė melagių ir juokų diena.
Vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – susiduriame su keistu psichologiniu paradoksu – galime meluoti kiek tik leidžia laki fantazija ir nesulauksime jokių priekaištų. Maža to, užsitikrinsime sėkmę visiems ateinantiems metams. Būtina šios dienos sąlyga – negalima pykti ant to, kuris tave apgavo. Ne veltui sakoma, kad reikia juokauti tik su protingais žmonėmis.
Melagių diena − pasaulinė juoko diena, švenčiama visame pasaulyje. Manoma, kad šią šventę sugalvojo prancūzai. Bet dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmąją, o paskutinę kovo dieną.
Yra legenda, kad vienas senovės valdovas kažkada paskelbė šventę po visus pašiurpinusio žemės drebėjimo. Tada jam virėjai iškepė labai skanią žuvį. Po metų valdovas pareikalavo lygiai tokios pačios žuvies. Vargšai virėjai tokios žuvies negavo. Tada, bijodami valdovo pykčio, atnešė kitą, labai panašią. Nors valdovas ir suprato, kad jį bando apgauti, tačiau nesupyko, o ėmė juoktis.
Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ir Lietuvoje. Seniau „melagio, arba šido, diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neapgausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sugalvoti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apgauti savo draugą ar giminaitį.
Seniau kaime buvo paprotys nesusivokiančius pusbernius siuntinėti pas kaimyną ko nors nesamo parnešti, pavyzdžiui, „gaištuvėlio“ arba „žiočių“. Kaime „gaištuvėliu“ vadino vos gimusį kūdikį, mat su juo daug laiko sugaištama, o „žiotimis“ – tarpą, kuris atsiranda tarp metmenų siūlų audžiant. Nesusivokiančiam kaimynas prikraudavo į maišą gelžgalių ar kitko, kad parneštų šeimininkams. Iš to, žinoma, buvo gražaus juoko, o pusberniui – pamoka.
Taigi juokas – dalykas rimtas… Juoktis sveika… Juokas prailgina gyvenimą… Visiems tikrai gerai žinomos aksiominės frazės nekelia jokių abejonių. Prisiminkite jas dažniau, ir telydi Jus juokas visą gyvenimą.
ĮDOMYBĖS
* 13 linksmų balandžio 1-osios pokštų bendradarbiams rasite čia: https://www.cvmarket.lt/karjeros-centras/ivairenybes/13-linksmu-balandzio-1-osios-pokstu-bendradarbiams
* Pasaulinio garso švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas Akselis Miuntė (Axel Munthe; 1857-1949) yra pasakęs, kad „nė pats velnias nepajėgs susidoroti su žmogumi, kol šis neprarado sugebėjimo juoktis“.
* Tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija, Airija, Didžioji Britanija, Australija ir PAR melų juokai geriausi iki 12 val., nes vėliau, tuos, kurie ir toliau meluoja, vadina balandžio kvailiais.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Baland%C5%BEio_1
https://lt.wikipedia.org/wiki/Melagi%C5%B3_diena
https://day.lt/straipsniai/melagiu_diena
EKSPONATŲ ISTORIJOS - volungės (Oriolus oriolus) iškamša
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma volungės (Oriolus oriolus) iškamša. Dydis 20x11 cm.
UkKM 198 G-16
40-ties paukščių diena
Lietuviai nuo seno kovo 10-ąją minėjo kaip 40-ties paukščių dieną, kuri simbolizavo mūsų krašto paukščių sugrįžimą, kas kaimo žmogui būdavo rodiklis planuoti ar net pradėti kasmetinius ūkio darbus. Etnografai ir gamtininkai mano, jog „40-ties paukščių diena“ taip pavadinta, nes apytikriai tiek įprastų (paprastam žmogui pažįstamų) paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę.
Nuo senovės lietuviai šią dieną švęsdavo. Parskridusius paukščius pagerbti yra sukurta daug įvairių dainų ir žaidimų. Norėta, kad žmonės gerbtų ir mylėtų paukščius, jų neskriaustų, geriau pažintų. Žmonės stebėjo gamtą, tikėjo ja lyg pranašyste.
Šventė tebešvenčiama – organizuojami paukščių grįžimo renginiai, paukščiai saugomi ir globojami. Įvairiose šalies vietovėse, miškuose, kiemuose ir parkuose keliami inkilai. Inkilai gali būti gaminami iš įvairių medžiagų: medinės lentos, medžio trinkos, molinių vamzdelių, cemento ir pjuvenų mišinių. Seniau ūkininkai prie pastato sienos prikaldavo nukirptas palto kišenes, ir jose neretai apsigyvendavo liepsnelės.
ĮDOMYBĖS
* Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.
* Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų.
* Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima.
* Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.
* Senoliai metų laiką, orus nustatydavo stebėdami gamtą. Paukščių elgesys jiems atstodavo kalendorių.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://day.lt/sventes/straipsniai/40_pauksciu
https://www.lnb.lt/naujienos/6507-kovo-10-oji-40-ies-pauksciu-diena
https://www.bernardinai.lt/2014-03-10-kovo-10-oji-40-ties-pauksciu-diena/
https://alkas.lt/2011/03/10/siandien-40-ties-pauksciu-diena/
https://mokovas.wordpress.com/2013/03/09/40-ties-pauksciu-diena/
EKSPONATŲ ISTORIJOS - ukmergiškio Valentino Butkaus drožta kaukė. 2010 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma ukmergiškio tautodailininko Valentino Butkaus drožta kaukė. 2010 m. Medis. Kaukės aukštis – 42 cm, plotis – 24 cm.
UkKM 21302 D-1481
Užgavėnių kaukė
Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Pagrindiniai šventės simboliai: kaukės, persirengėliai, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas.
Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, kailio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Kai persirengėliai kaukių nesidėdavo, jie veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. Persirengėliai eidavo iš trobos į trobą, krėsdavo pokštus, dainuodavo.
Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Užgavėnės – šventė ne tik žiemai išvaryti, kuo greičiau pavasariui prišaukti, bet ir įvairiausioms negandoms, nelaimėms, ligoms, susikaupusioms per metus, išvaryti. Krikščionims tai yra gavėnios – priešvelykinio pasninko ir atgailavimo laikotarpio – išvakarės.
Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Iki šventės žmonės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t.
Užgavėnių dieną buvo stebimi orai ir pagal juos sprendžiama, kokie bus metai ir koks – derlius: jeigu saulė šviečia – reikia skubėti pavasarį anksti sėti, jeigu šlapia ir drėgna – bus geri metai, javai augs bet kur pasėti, o jeigu Užgavėnių dieną kiemai pilni sniego – tai ir Velykos bus su sniegu.
ĮDOMYBĖS
* Tikima, kad, jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų, vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus.
* Kodėl tokie svarbūs per Užgavėnes blynai? Todėl, kad blynas yra apvalus, o apskritimas buvo suvokiamas kaip neprieinama erdvė piktosioms dvasioms. Kita vertus, karštas, didelis, geltonas blynas – sugrįžtančios saulės simbolis. Blynus kepdavo didelius, per visą keptuvę, ir valgydavo su įvairiais riebiais mirkalais.
* Užgavėnių simbolis – Morė, dar vadinama Kotre, Magde, Globėja, Motinėle. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja išvaromas susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema.
* Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę persijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.
* Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.bernardinai.lt/viskas-apie-uzgavenes/
https://romuva.lt/apeigos/kalendorines-sventes/uzgavenes/
https://lt.wikipedia.org/wiki/U%C5%BEgav%C4%97n%C4%97s
EKSPONATŲ ISTORIJOS - dekoratyvinis dirbinys išpjaustytas tremtyje iš plastikinio dantų šepetėlio koto
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas dekoratyvinis dirbinys su dvigubo kryžiaus ženklu. Išpjaustytas tremtyje iš plastikinio dantų šepetėlio koto. Dirbinio ilgis – 2,2 cm, plotis – 1,4 cm.
UkKM 25107 IE-4649
Lietuvos valstybės simboliai: dvigubas kryžius
Lietuvoje minint vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – pasidomėkime vienu Lietuvos valstybės simbolių – dvigubu kryžiumi, kitaip dar vadinamu Vyčio kryžiumi.
Dvigubas kryžius vaizduojamas geltonas (auksinis) mėlyname skyde ir yra sudedamoji Lietuvos valstybės herbo dalis. Šis simbolis gali būti naudojamas ir savarankiškai tiek su skydu, tiek be jo.
Pirmą kartą dvigubas kryžius raitelio skyde pavaizduotas 1386 m. Lenkijos karaliaus Jogailos antspaude. Iš pradžių jis buvo Jogailos, vėliau Jogailaičių dinastijos herbas.
Iš pradžių dvigubas kryžius rodė valdančiąją Jogailaičių dinastiją. Lenkijos karalius Jogaila leido kryžiaus simbolį naudoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei Vilniui ir keliems Lenkijos miestams. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kryžius vaizduotas valstybės herbo raitelio skyde, XIV a. pab. Lietuvos monetose, valdovo dvaro vėliavoje. 1572 m. mirus paskutiniam Jogailaičiui Žygimantui Augustui dvigubas kryžius imtas vadinti Vyčio kryžiumi.
Nuo 1919 m. Vyčio kryžius naudojamas valstybės apdovanojimų, karo aviacijos, policijos simbolikoje. Lietuvos partizanai 1944–1953 m. šį simbolį naudojo rezistencinėje spaudoje, apdovanojimams, uniformų ženklams, ginklų puošybai. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, Vyčio kryžius kaip valstybės simbolis vėl pradėtas naudoti karo aviacijoje, policijoje. Vyčio kryžių kaip savo simbolį naudoja ir Lietuvos šaulių sąjunga.
ĮDOMYBĖS
* Karališkas geltonas (auksinis) herbas mėlyname fone – taikos vėliava. Karalius Jogaila, kuris laikėsi savo titulo Rex Litvanie – Lietuvos karalius, sąmoningai net Žalgirio mūšio lauke naudojo šią vėliavą parodydamas, kad jis nori taikos.
* Paprastai mėlyname lauke vaizduotas auksinis dvigubas kryžius ankstyvuoju laikotarpiu dažnai pateikiamas su ilgesne apatine kryžma. Nuo XVI a. II p. kartais pieštas sidabrinis lygių galų dvigubas kryžius raudoname skyde arba raudonas kryžius auksiniame skyde.
* 1919 m. dvigubas kryžius buvo pavadintas kryžiumi „Už Tėvynę“ ir tapo vienu aukščiausių valstybės apdovanojimų.
* 1920 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku kryžius „Už Tėvynę“ buvo pavadintas Vyčio Kryžiumi.
* 1927 m. balandžio 1 d. buvo priimtas Vyčio Kryžiaus įstatymas, o tų pačių metų rugpjūčio 31 d. patvirtintas Vyčio Kryžiaus statutas.
* 1930 m. rugsėjo 1 d. Vyčio Kryžius buvo pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Daugiau informacijos apie dvigubą kryžių skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/kryzius-4/
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38115&p_k=1
https://lkakeliautojai.lt/lietuvos-valstybes-simboliai
EKSPONATŲ ISTORIJOS - veltiniai su naginėmis. XIX a.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi veltiniai su naginėmis. XIX a. Vilna, oda, linas. Naginės ilg. – 34 cm, veltinio aukšt. – 39 cm.
UkKM 9285 IE-1848
Apie veltinį
Nors žiema ir nelabai žiemiška, bet vis tiek norisi jaukios šilumos. Tad pasidomėkime, kaip ir kada atsirado veltiniai ir vilnos vėlimo amatas.
Veltiniai – suaugusiųjų ir vaikų žieminis apavas iš suveltų vilnų, daugelio pasaulio tautų avimas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Lietuvoje jie dar vadinami tūbais, vailokais, veilokais.
Vilnos vėlimas – vienas iš archajiškiausių žmonių verslų, seniausia neaustinės tekstilės technologija, jai nereikia verpimo ratelių, audimo staklių, nes tai yra pats paprasčiausias mechaninis procesas, kurio metu natūralus gyvulinis pluoštas (vilna) veikiamas drėgmės, karščio, trynimo ir spaudimo tampa vientisu paviršiumi – veltiniu.
Pasak legendos, pirmasis vilnonis kilimas atsirado Nojaus laive, kuomet mažame garde laikomos avys, besišerdamos metė vilną ant grindų ir ją trypdamos ilgainiui suvėlė kilimą. Archeologai pirmųjų veltų gaminių atsiradimą datuoja VI–III a. pr. m. e. Surinkę besišeriančių laukinių gyvūnų vilną senovės žmonės gamino iš jų primityvius rūbus, uždangalus bei patiesalus, ir tik praėjus amžiams žmonės išmoko verpti, austi, megzti.
XIX a. I p. veltiniai paplito Rusijoje, XIX a. II p. – ir didelėje Lietuvos dalyje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje. Lietuvoje veltinius veldavo patys valstiečiai ir vėlimu užsiimantys keliaujantys arba vėlyklose dirbantys amatininkai veliušiai. Veltiniai būdavo skirtingo standumo (įvėlimo). Minkštesni avėti su naginėmis, vyžomis ar kaliošais. Kietesni veltiniai avėti atskirai.
Šiandien ši viena iš seniausių tekstilės rūšių vėl tapo madinga ir aktuali. Pusiau užmirštas amatas atgimė šiuolaikinėje mados industrijoje. Lietuviškas veltinių vėlimo amatas įtrauktas į Tautinio paveldo sąrašą.
ĮDOMYBĖS
* Nauji, negumuoti veltiniai neskirstomi į „dešinįjį“ ar „kairįjį“, turi išgaubtą pado formą, todėl juos būtina pranešioti.
* Veltiniai pasiuvami papildomais padais tik pranešioti.
* Veltinių padų prisiuvimui naudojama speciali yla–kabliukas, neperšlampamas bitumuotas siūlas. Kad vaikštant siūlas pade nenusitrintų, jis klojamas batsiuvio peiliu išpjautoje vagelėje. Meistras gali prisiūti ir veltinę pakulnę.
* Gaminami ir kupranugario vilnos veltiniai, išsiskiriantys plaukuotumu.
* Sovietmečiu veikė vienintelis Lietuvoje vėlimo fabrikas „Spartakas“ (Anykščiuose).
* Moteriškiems veltiniams reikia 800 g vilnų, o vyriškiems 1 kg.
* Vieninteliai seniausi išlikę velti daiktai Lietuvos teritorijoje datuojami XVI-XVII a.
* Patys įspūdingiausi pasaulyje radiniai velti iš vilnos datuojami VI–III a. pr. m. e. priskiriami rastiesiems Sibire, Altajaus krašte, Pazyryk pilkapiuose.
Daugiau informacijos apie veltiniu ir vilnos vėlimą skaitykite čia:
https://www.llbm.lt/veltiniu-velimas/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Veltiniai
https://www.rankdarbiunamai.lt/veltinis/veltinio-istorija/
