EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas „Laimingų Naujųjų metų“.Burneika, 1986 m. (Kas „sugalvojo“ Kalėdų eglutę?)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas fotoatvirukas. Fotografas I. Burneika, „Mintis“, 1986 m., K. Požėlos sp. Dydis 10,5x14,7 cm.
UkKM 24545 R-7733
Kas „sugalvojo“ Kalėdų eglutę?
Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš senų pagonybės laikų, kuomet žalio medžio puošimas turėjo magiškos reikšmės, simbolizavo gyvybės atsiradimą, kad saulė, kurios žiemą trūksta, vieną dieną vėl sugrįš ir gamta sužaliuos. Žmonės tikėjo, kad žalio medžio pagerbimas suteiks jiems laimės, stiprybės, padės sulaukti gero derliaus, apsisaugoti nuo raganų, vaiduoklių, blogųjų dvasių ir ligų.
Pirmosios Kalėdų eglutės, panašios į dabartines, atsirado XVI a. Vokietijoje, Elzaso krašte. Per didikų rūmus, dvarus bei bažnyčias Kalėdų eglutės tradicija ėmė plačiai plisti visuomenėje ir pamažu išplito po visą pasaulį.
Iš bažnyčios į miesto aikštę kalėdinę žaliaskarę pirmieji iškėlė Rygos miestelėnai. Priešais jų rotušę į grindinį įleista bronzinė plokštė su įrašu skelbia, kad čia 1510 m. jau stovėjo pirmoji miesto Kalėdų eglė.
Tačiau visuotine namų puošmena, tikruoju šeimų Kalėdiniu džiaugsmu eglutė tapo tik nuo maždaug XIX a. vid. Kai Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Mat princas buvo gimęs Vokietijoje, tad žinojo senojo žemyno tautų tradicijas.
Kalėdų eglutė Lietuvoje
Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m.; išpuoštą eglutę matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko – vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje...
Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pab. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti juos nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Lietuvių šviesuomenė priešinosi tokiems vakarėliams, aiškindama, kad tai nesanti mūsų tradicija.
Todėl Lietuvos kaimuose apie Kalėdų eglutę XX a. 1-2 deš. dar nebuvo žinoma. Tačiau buvęs paprotys Kūčių dieną rugių pėdą statyti po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolėje (krikštãsuolė, aukštaičių ir užnemuniečių gyvenamojo namo pagrindinio kambario kampas ties namo šoninės ir galinės sienų sudūrimu). Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių.
I pasaulinio karo metu Kalėdų eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Kaizerinės administracijos valdininkai surengdavo šventinį pobūvį, prie eglutės pakviesdami mokytojus, valsčiaus seniūnus, kunigus.
Kalėdų eglutės paprotys per gana trumpą laiką įsitvirtino žmonių sąmonėje ir palaipsniui atsirado tiesioginis eglutės tapatinimas su Kalėdomis. Kalėdų eglutė netrukus išplito į miestiečių, o vėliau ir į kaimo gyventojų namus. Galutinai Kalėdų eglutės puošimo paprotys Lietuvoje susiformavo XX a. 3-4 deš.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://slaptai.lt/kas-sugalvojo-kaledine-eglute/
https://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/trumpa-kaledu-eglutes-istorija-841688
EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas fotoatvirukas. Naudotas Lietuvoje XX a. pr. Dydis 8,5x13,5 cm.
UkKM 14941 R-436
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Pasveikinkime savo draugus su Draugo diena!
Lietuvoje lapkričio 29-oji paskelbta Draugo diena. Šią dieną visi kviečiami prisiminti, pasveikinti savo draugus, pasakyti vieną kitą gerą žodį ir pabrėžti, kokie svarbūs mūsų visų gyvenime yra tie keli artimi žmonės.
Yra sakoma, kad draugai – tai šeima, kurią patys pasirenkame. Draugai mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Moksliškai nustatyta, kad asmenys, turintys artimų draugų, yra labiau patenkinti gyvenimu, rečiau suserga depresija, yra atsparesni kylantiems sunkumams, labiau pasitiki savimi, pasižymi geresne fizine sveikata ir ilgiau gyvena.
Draugystė – tai abipusis ryšys, puoselėjantis bendravimo atvirumą, nuoširdumą, paremtas abipusiu pasitikėjimu, pagarba kito asmens nuomonei, poreikiams ir laisvei, mokantis tolerancijos. Draugystė yra kuriama, auginama, puoselėjama. Tikro draugo vardą reikia užsitarnauti. O kas yra tas tikras draugas? Tikras draugas yra tas, su kuriuo tu gali būti savimi. Tai žmogus, kuris sugeba mylėti, priimti tave tokį, koks tu esi, nepaisant to, kad mato visas tavo silpnybes, klaidas ir trūkumus. Kitaip tariant, tikra draugystė – pastovūs, ilgalaikiai, abipusį pasitenkinimą teikiantys santykiai, kurie remiasi abipuse pagarba, pasitikėjimu ir atvirumu. Atrodo, kad draugams yra keliami nemaži reikalavimai? Taip ir yra, ir tikriausiai būtent dėl to tikrų draugų mūsų gyvenime nėra daug. Be to, reikia nepamiršti ir bene pagrindinės draugystės taisyklės – norint turėti gerų draugų, pirmiausia pats turi tokiu tapti! Niekada nevėlu atrasti draugus, tačiau be galo svarbu nepamiršti ir jau esamų.
Laikui bėgant draugystės samprata kinta. Ir tai visiškai normalu, nes žmogui bręstant keičiasi jo vertybės, prioritetai, tikslai, tad ir lūkesčiai draugų atžvilgiu tampa visai kitokie. Jei ankstyvoje vaikystėje svarbu turėti su kuo pažaisti slėpynių, ar statyti pilis smėlio dėžėje, tai augant svarbus tampa ne tik kartu leidžiamas laisvalaikis, bet ir kiti dalykai – pasitikėjimas vienas kitu, ištikimybė, nuoširdumas, panaši pasaulėžiūra, galop – tiesiog žinojimas, kad parpuolus draugas tau išties ranką. Ne veltui liaudis sako, kad bėdoje draugą pažinsi.
Pasidalinkite su draugais savo šypsena, jausmais, išgyvenimais. Prisiminkime ir pasveikinkime draugus, kurie šalia, ar kurie toli nuo mūsų, pasakykime vienas kitam gerą, šiltą, širdžiai mielą žodį!
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://jp.lt/psichologe-kas-yra-tikras-draugas/
https://day.lt/sventes/straipsniai/draugo_diena
https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/psichologija/kas-yra-draugyste
http://laiskailietuviams.lt/index.php/1962m-9-rugsejis/1720-draugyste
EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ kopija (XIX a. pab. – XX a. pr.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ kopija. XIX a. pab. – XX a. pr. Aliejinė tapyba ant lino drobės. Aukštis – 48 cm, plotis – 65 cm. Rėmai mediniai, bronzuoti. Dailininkas – nežinomas.
Paveikslo originalo autorius – Tiziano Vecelli.
UkKM 11 D-11
Ticiano tapyba
Tiziano Vecelli (geriau žinomas kaip Ticianas) (1485–1576 m.) – italų tapytojas, žymus brandžiojo renesanso meistras. Vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, vienodai gerai tapęs portretus ir peizažus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų renesanso dailininkams, bet ir Vakarų Europos tapybos raidai. Ilgainiui Ticiano tapybos stilius drastiškai pasikeitė, bet jis visą laiką domėjosi spalva. Brandžiausi jo darbai neturi gyvų atspalvių, būdingų ankstyviesiems darbams, bet laisva tapymo maniera ir subtilios polichromatinės moduliacijos neturi precedento vakarietiško meno istorijoje.
ĮDOMYBĖS
2008 m. Niujorko Sotheby‘s aukcione šio paveikslo originalas buvo parduotas už 6 milijonus dolerių.
Pasaulyje egzistuoja mažiausiai trys Ticiano ranka tapyti „Atgailaujančios Magdalenos“ paveikslo versijos.
Pirmasis paveikslas nutapytas XVI a. vid. Ispanijos monarcho Pilypo Antrojo užsakymu.
Ticiano kūryba padarė didelę įtaką Vakarų Europos tapybos raidai, tokiems dailininkams kaip – Tintoretto, Rubens, Delacroix ir kt.
Amžininkai jį vadino „saule, apsuptą mažų žvaigždžių“ (pagal paskutinę Dantės „Rojaus“ eilutę).
Ticiano užsakovai buvo popiežiai, kardinolai, karaliai, hercogai, kunigaikščiai.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/tiziano/
https://lietuvai.lt/wiki/Tiziano_Vecelli
https://lt.wikipedia.org/wiki/Tiziano_Vecelli
EKSPONATŲ ISTORIJOS – sveikinimas mokytojams ir atvirukas-raižinys „Trys saulutės“. Autorius Robertas Klimavičius. 1989 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas-raižinys „Trys saulutės“. Autorius Robertas Klimavičius. 1989 m. 10x14,5 cm
UkKM12883 D-1117
SVEIKINIMAS MOKYTOJŲ DIENOS PROGA
Sveikiname tuos, kurie ugdo ir moko,
Tuos, kuriuos įkvepia vaikiškas juokas,
Tuos, kuriuos uždega smalsios akutės,
Tuos, į kuriuos tiesias miškas rankučių.
Tuos, kurie drąsos suteikia bijantiems,
Tuos, kurie kelią rodo nežinantiems,
Tuos, kurie negailėdami dalina
Visiems savo žinias ir patyrimą.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Ukmergės mokytojų seminarija (1938-1940 m. fotografijos)
Ukmergės mokytojų seminarijos merginų grupė. 1938 m. 8,5 x 13,5 cm
UkKM 13898 F-2945
Ukmergės mokytojų seminarijos vaikinų grupė. 1938 m. 5,9 x 9 cm
UkKM 13899 F-2946
Ukmergės valstybinė mokytojų seminarija (dab. Vytauto g. 20). 1940 m. Fotografas R. Šileikis. 9,4x14,3 cm
UkKM 18736 F-3492
UKMERGĖS MOKYTOJŲ SEMINARIJA
Mokytojų seminarija – speciali vidurinė mokykla, rengianti pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus.
Pastatas, esantis Vytauto g. 20, niekada nebuvo praradęs pedagoginės paskirties. Jau nuo XIX a. vid. jame buvo vykdoma švietėjiška veikla. Šio pastato istorija siekia 1840 m., kuomet buvo baigta statyti ir įkurta mokykla bajorų vaikams. Nuo 1846 m. joje buvo įsikūrusi rusų progimnazija, vėliau – gimnazija. Nuo 1918 m. – lietuvių gimnazija. Šiame pastate 1938–1940 m. veikė Ukmergės valstybinė mokytojų seminarija – mišri specialioji aukštesniojo lavinimo mokymo įstaiga, kuri rengė pradžios mokyklų mokytojus. Seminarijoje veikė jaunesniojo pradžios mokyklos mokytojo cenzui įgyti kursai. Vėliau pervadinta į Ukmergės mokytojų seminariją. Čia 1940–1947 m. buvo mišri vidurinio lavinimo mokymo įstaiga, kuri rengė pradžios mokyklų mokytojus. Pasitraukus vokiečiams, seminarija buvo pavadinta Vlado Žvirblio pedagogine mokykla. 1956 m. šios mokyklos patalpose buvo įsteigta Ukmergės „Ryto“ pagalbinė mokykla-internatas.
Ukmergės mokytojų seminarija (1938–1955 m.), išleidusi net 19 laidų (apie 1 500 pradinių klasių mokytojų), ilgai buvo vienintelė mokymo įstaiga, rengusi pradinukų mokytojus plačiam Rytų Lietuvos regionui. Vienu iš svarbiausių dėstomųjų dalykų joje buvo pedagogika (dabar dažniau vartojamas terminas „edukologija“).
ĮDOMYBĖS
Pasak Ukmergės pedagoginės mokyklos pedagogikos ir jos istorijos dėstytojos Adelės Bieliūnaitės yra dvi svarbios pedagoginės tiesos:
* mokytojas (dėstytojas) į klasę (auditoriją) turi eiti kaip aktorius į sceną, visus kitus su pamoka (paskaita) nesusijusius dalykus palikdamas už durų;
* ant mokinių (studentų) per pamokas (pratybas) negalima pykti, kad jie ko nors nemoka: tam jie ir yra mokiniai (studentai), kad nemokėtų. Mokytojas (dėstytojas) yra tam, kad juos išmokytų, už tai jis gauna algą. O jei išmokyti nepavyksta, tai galima ir besišypsant parašyti blogesnį pažymį.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.gzeme.lt/2021/01/17/pedagogikos-destytoja-adele-bieliunaite/
https://www.rytas.ukmerge.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3&Itemid=4
https://www.ukzinios.lt/lietuva/praeities-integracija/24087-mokytoju-vasaros-kursai
https://lt.wikipedia.org/wiki/Mokytoj%C5%B3_seminarija
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Art deco stiliaus kavos servizas (1938-1945 m.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas Austrijos įmonės „MZ ALTROHLAU“ porcelianinis kavos servizas, kurį sudaro: kavinukas, ąsotėlis grietinėlei ir cukrinė.
1938-1945 m. Išmatavimai: 20x17x6 cm, 12x11x5 cm, 12x13x7 cm.
UkKM 4525-4527 D-589-59
Art deco stiliaus pradžia Europoje yra laikomas XX a. 1 deš., kai baigėsi art nouveau (1890-1910) ir prasidėjo art deco klestėjimas. Šis naujasis stilius kitaip dar vadinamas „Moderno stilius“ (angl. „Style Moderne“) reiškė atgimimą ir ekonomikos augimą. Art deco (pranc. trumpinys iš art décoratif – dekoratyvinis menas) yra XX a. 3–4 deš. meno kryptis. Terminas kilo iš 1925 m. Paryžiuje surengtos Tarptautinės dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodos (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes) pavadinimo. Naujasis stilius buvo ypač ryškus architektūroje ir interjere. Tai buvo svajonių, vilčių, spontaniško ir prabangaus gyvenimo stilius, kurio klestėjimo pabaiga sutapo su antrojo pasaulinio karo pradžia.
Lietuvoje art deco stilius pasirodo maždaug XX a. 3 deš. pabaigoje. Plačiai pasireiškė taikomojoje grafikoje, įvairių produktų reklamose bei spaudoje ir yra atpažįstamas iš modernių stilizuotų šriftų, technikos naujoves reklamuojančių atvaizdų, įvairių geometrizuotų formų. Stiliaus ornamentika pastebima menininkų ir baldininkų kūryboje, kurie savo kūriniuose naudojo dekoratyvias, geometrines formas, ornamentą, efektingus kontrastingų, dažniausiai ryškių spalvų derinius.
ĮDOMYBĖS
* Art deco laikoma viena įtakingiausių XX a. taikomojo meno krypčių, kuriai tarptautinį pripažinimą ir klestėjimą davė įvairios istorinės, kultūrinės, socialinės ir net ekonominės aplinkybės.
* Art deco, kaip naujasis XX a. stiliaus, išreiškė technologijų pergalę ir tikėjimą progresu, tam pasitelkdamas platų geometrinių formų ir tiesių linijų ritmą, kuris subtiliai varijuodavo su įkvėpimo šaltiniais tapusiais senųjų civilizacijų ir kultūrų simboliais.
* Stiliaus tolimesniam klestėjimui Europoje įtakos davė ne tik modernizmo idėjos, bet ir Anglijoje atsiradęs menų ir amatų judėjimas (ang. arts and crafts).
* Art deco stiliaus pagrindiniais ornamentų motyvais tapę zigzagai, rombai, laužytos strėlės ir spinduliai, atspindėjo novatoriškas orientacijas, kartu išreiškiant laikmečio veržlumą.
* Tarpukaryje Lietuvoje vyko dar vienas svarbus faktorius, kuris lietuviškąjį art deco stilių pavertė išskirtiniu – tai bandymas ieškoti tautinio stiliaus. O tautinio stiliaus paieškos ir art deco jungimas geriausiai pasireiškė baldų gamyboje.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.interjeras.lt/naujiena/art-deco-atgimimas-xxi-a-interjere-40i-dalis41
https://www.vle.lt/straipsnis/art-deco/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Art_Deco
