EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ kopija (XIX a. pab. – XX a. pr.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ kopija. XIX a. pab. – XX a. pr. Aliejinė tapyba ant lino drobės. Aukštis – 48 cm, plotis – 65 cm. Rėmai mediniai, bronzuoti. Dailininkas – nežinomas.
Paveikslo originalo autorius – Tiziano Vecelli.
UkKM 11 D-11
Ticiano tapyba
Tiziano Vecelli (geriau žinomas kaip Ticianas) (1485–1576 m.) – italų tapytojas, žymus brandžiojo renesanso meistras. Vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, vienodai gerai tapęs portretus ir peizažus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų renesanso dailininkams, bet ir Vakarų Europos tapybos raidai. Ilgainiui Ticiano tapybos stilius drastiškai pasikeitė, bet jis visą laiką domėjosi spalva. Brandžiausi jo darbai neturi gyvų atspalvių, būdingų ankstyviesiems darbams, bet laisva tapymo maniera ir subtilios polichromatinės moduliacijos neturi precedento vakarietiško meno istorijoje.
ĮDOMYBĖS
2008 m. Niujorko Sotheby‘s aukcione šio paveikslo originalas buvo parduotas už 6 milijonus dolerių.
Pasaulyje egzistuoja mažiausiai trys Ticiano ranka tapyti „Atgailaujančios Magdalenos“ paveikslo versijos.
Pirmasis paveikslas nutapytas XVI a. vid. Ispanijos monarcho Pilypo Antrojo užsakymu.
Ticiano kūryba padarė didelę įtaką Vakarų Europos tapybos raidai, tokiems dailininkams kaip – Tintoretto, Rubens, Delacroix ir kt.
Amžininkai jį vadino „saule, apsuptą mažų žvaigždžių“ (pagal paskutinę Dantės „Rojaus“ eilutę).
Ticiano užsakovai buvo popiežiai, kardinolai, karaliai, hercogai, kunigaikščiai.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/tiziano/
https://lietuvai.lt/wiki/Tiziano_Vecelli
https://lt.wikipedia.org/wiki/Tiziano_Vecelli
EKSPONATŲ ISTORIJOS – sveikinimas mokytojams ir atvirukas-raižinys „Trys saulutės“. Autorius Robertas Klimavičius. 1989 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas-raižinys „Trys saulutės“. Autorius Robertas Klimavičius. 1989 m. 10x14,5 cm
UkKM12883 D-1117
SVEIKINIMAS MOKYTOJŲ DIENOS PROGA
Sveikiname tuos, kurie ugdo ir moko,
Tuos, kuriuos įkvepia vaikiškas juokas,
Tuos, kuriuos uždega smalsios akutės,
Tuos, į kuriuos tiesias miškas rankučių.
Tuos, kurie drąsos suteikia bijantiems,
Tuos, kurie kelią rodo nežinantiems,
Tuos, kurie negailėdami dalina
Visiems savo žinias ir patyrimą.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Ukmergės mokytojų seminarija (1938-1940 m. fotografijos)
Ukmergės mokytojų seminarijos merginų grupė. 1938 m. 8,5 x 13,5 cm
UkKM 13898 F-2945
Ukmergės mokytojų seminarijos vaikinų grupė. 1938 m. 5,9 x 9 cm
UkKM 13899 F-2946
Ukmergės valstybinė mokytojų seminarija (dab. Vytauto g. 20). 1940 m. Fotografas R. Šileikis. 9,4x14,3 cm
UkKM 18736 F-3492
UKMERGĖS MOKYTOJŲ SEMINARIJA
Mokytojų seminarija – speciali vidurinė mokykla, rengianti pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus.
Pastatas, esantis Vytauto g. 20, niekada nebuvo praradęs pedagoginės paskirties. Jau nuo XIX a. vid. jame buvo vykdoma švietėjiška veikla. Šio pastato istorija siekia 1840 m., kuomet buvo baigta statyti ir įkurta mokykla bajorų vaikams. Nuo 1846 m. joje buvo įsikūrusi rusų progimnazija, vėliau – gimnazija. Nuo 1918 m. – lietuvių gimnazija. Šiame pastate 1938–1940 m. veikė Ukmergės valstybinė mokytojų seminarija – mišri specialioji aukštesniojo lavinimo mokymo įstaiga, kuri rengė pradžios mokyklų mokytojus. Seminarijoje veikė jaunesniojo pradžios mokyklos mokytojo cenzui įgyti kursai. Vėliau pervadinta į Ukmergės mokytojų seminariją. Čia 1940–1947 m. buvo mišri vidurinio lavinimo mokymo įstaiga, kuri rengė pradžios mokyklų mokytojus. Pasitraukus vokiečiams, seminarija buvo pavadinta Vlado Žvirblio pedagogine mokykla. 1956 m. šios mokyklos patalpose buvo įsteigta Ukmergės „Ryto“ pagalbinė mokykla-internatas.
Ukmergės mokytojų seminarija (1938–1955 m.), išleidusi net 19 laidų (apie 1 500 pradinių klasių mokytojų), ilgai buvo vienintelė mokymo įstaiga, rengusi pradinukų mokytojus plačiam Rytų Lietuvos regionui. Vienu iš svarbiausių dėstomųjų dalykų joje buvo pedagogika (dabar dažniau vartojamas terminas „edukologija“).
ĮDOMYBĖS
Pasak Ukmergės pedagoginės mokyklos pedagogikos ir jos istorijos dėstytojos Adelės Bieliūnaitės yra dvi svarbios pedagoginės tiesos:
* mokytojas (dėstytojas) į klasę (auditoriją) turi eiti kaip aktorius į sceną, visus kitus su pamoka (paskaita) nesusijusius dalykus palikdamas už durų;
* ant mokinių (studentų) per pamokas (pratybas) negalima pykti, kad jie ko nors nemoka: tam jie ir yra mokiniai (studentai), kad nemokėtų. Mokytojas (dėstytojas) yra tam, kad juos išmokytų, už tai jis gauna algą. O jei išmokyti nepavyksta, tai galima ir besišypsant parašyti blogesnį pažymį.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.gzeme.lt/2021/01/17/pedagogikos-destytoja-adele-bieliunaite/
https://www.rytas.ukmerge.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3&Itemid=4
https://www.ukzinios.lt/lietuva/praeities-integracija/24087-mokytoju-vasaros-kursai
https://lt.wikipedia.org/wiki/Mokytoj%C5%B3_seminarija
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Art deco stiliaus kavos servizas (1938-1945 m.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas Austrijos įmonės „MZ ALTROHLAU“ porcelianinis kavos servizas, kurį sudaro: kavinukas, ąsotėlis grietinėlei ir cukrinė.
1938-1945 m. Išmatavimai: 20x17x6 cm, 12x11x5 cm, 12x13x7 cm.
UkKM 4525-4527 D-589-59
Art deco stiliaus pradžia Europoje yra laikomas XX a. 1 deš., kai baigėsi art nouveau (1890-1910) ir prasidėjo art deco klestėjimas. Šis naujasis stilius kitaip dar vadinamas „Moderno stilius“ (angl. „Style Moderne“) reiškė atgimimą ir ekonomikos augimą. Art deco (pranc. trumpinys iš art décoratif – dekoratyvinis menas) yra XX a. 3–4 deš. meno kryptis. Terminas kilo iš 1925 m. Paryžiuje surengtos Tarptautinės dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodos (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes) pavadinimo. Naujasis stilius buvo ypač ryškus architektūroje ir interjere. Tai buvo svajonių, vilčių, spontaniško ir prabangaus gyvenimo stilius, kurio klestėjimo pabaiga sutapo su antrojo pasaulinio karo pradžia.
Lietuvoje art deco stilius pasirodo maždaug XX a. 3 deš. pabaigoje. Plačiai pasireiškė taikomojoje grafikoje, įvairių produktų reklamose bei spaudoje ir yra atpažįstamas iš modernių stilizuotų šriftų, technikos naujoves reklamuojančių atvaizdų, įvairių geometrizuotų formų. Stiliaus ornamentika pastebima menininkų ir baldininkų kūryboje, kurie savo kūriniuose naudojo dekoratyvias, geometrines formas, ornamentą, efektingus kontrastingų, dažniausiai ryškių spalvų derinius.
ĮDOMYBĖS
* Art deco laikoma viena įtakingiausių XX a. taikomojo meno krypčių, kuriai tarptautinį pripažinimą ir klestėjimą davė įvairios istorinės, kultūrinės, socialinės ir net ekonominės aplinkybės.
* Art deco, kaip naujasis XX a. stiliaus, išreiškė technologijų pergalę ir tikėjimą progresu, tam pasitelkdamas platų geometrinių formų ir tiesių linijų ritmą, kuris subtiliai varijuodavo su įkvėpimo šaltiniais tapusiais senųjų civilizacijų ir kultūrų simboliais.
* Stiliaus tolimesniam klestėjimui Europoje įtakos davė ne tik modernizmo idėjos, bet ir Anglijoje atsiradęs menų ir amatų judėjimas (ang. arts and crafts).
* Art deco stiliaus pagrindiniais ornamentų motyvais tapę zigzagai, rombai, laužytos strėlės ir spinduliai, atspindėjo novatoriškas orientacijas, kartu išreiškiant laikmečio veržlumą.
* Tarpukaryje Lietuvoje vyko dar vienas svarbus faktorius, kuris lietuviškąjį art deco stilių pavertė išskirtiniu – tai bandymas ieškoti tautinio stiliaus. O tautinio stiliaus paieškos ir art deco jungimas geriausiai pasireiškė baldų gamyboje.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.interjeras.lt/naujiena/art-deco-atgimimas-xxi-a-interjere-40i-dalis41
https://www.vle.lt/straipsnis/art-deco/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Art_Deco
EKSPONATŲ ISTORIJOS – grifelinė lentelė. XX a. pr. Naudota Ukmergės mieste
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma grifelinė lentelė. XX a. pr. Naudota Ukmergės mieste. 22,5x15,5 cm.
UkKM 4314 IE-691
Grifelinės lentelės pavadinimas kilęs nuo grifelinio rašiklio, kuriuo rašydavo skalūno lentelėje, pavadinimo. Grifelis (vok. Griffel) – juodojo skalūno lazdelė.
Grifelinė lentelė – tai rašymo lentelė pagaminta iš mažo, lygaus, plokščio juodojo skalūno akmens lakšto, kuris įrėmintas mediniame rėmelyje. Rašymui naudota minkštesnė, šviesesnės spalvos skalūno lazdelė-rašiklis. Lentelė valyta audinio skiaute.
Tiksliai nėra žinoma, kada skalūno lakštas pradėtas naudoti kaip rašymo lentelė. Galima rasti užuominų, kad ant jo buvo rašoma XIV a. Įrodymai liudija, kad XVI – XVII a. skalūno lakštas jau naudotas kaip rašymo lentelė. XVIII a. pab. toks rašymo būdas dar labiau išplito, nes jūrų ir sausumos transporto raida leido laipsniškai plėsti skalūno karjerų gavybą Velse ir išaugti nemažai skalūno dirbtuvių pramonei. Skalūno lakšto lentelė tapo svarbiu įrankiu, kurį jūrininkai naudojo norėdami apskaičiuoti savo geografinę padėtį jūroje, pramonės darbuotojai – norėdami sekti prekes.
Kartais kelios skalūno lentelės buvo surišamos į „knygą“, o ant skalūno paviršiaus buvo išraižytos horizontalios linijos, kad būtų galima tvarkingai rašyti ranka.
Laikui bėgant skalūno lentelė tobulėjo. Dėl medinio rėmelio ji tapo tvirtesnė. Tokios grifelinės lentelės, kaip ši, naudotos mokyklose XIX a. pab. – XX a. pr. Dėl mažos kainos ir paprasto naudojimo ji tapo pagrindine mokymo priemone, kad nebūtų švaistomas brangus ir sunkiai gaunamas popierius. Vaikai turėjo savo lentelę, kurią kasdien nešdavosi į mokyklą. Naudota ji rašymui ir aritmetikai. Atliktą užduotį mokiniai parodydavo mokytojui patvirtinti arba pataisyti. Grifelinės lentelės naudotos daug kartų, nes raštą galima nuvalyti audinio skiaute.
„Nuvalyti grifelinę lentelę“ reiškia pamiršti visas praeities klaidas ir pradėti iš naujo.
Vėliau grifelines lenteles pakeitė modernesnės mokymo priemonės.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://en-m-wikipedia-org.translate.goog/wiki/Slate_(writing)?_x_tr_sl=en&_x_tr_tl=lt&_x_tr_hl=lt&_x_tr_pto=sc
https://lt.wikipedia.org/wiki/Skal%C5%ABnai
https://www.slateplate.com/pages/all-about-slate
EKSPONATŲ ISTORIJOS – armonika (meistras Jurevičius, apie 1932 m.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma armonika, mediniais rėmais. Galai pjaustyti ažūru, ornamentuoti, daryti iš faneros. Mediniai rėmai puošti geležiniais apkaustėliais. Gaminta meistro Jurevičiaus apie 1932 m. Ilgis -30 cm, plotis -31,5 cm.
UkKM 6792 IE-1255
Armonika
Armònika (vok. Handharmonika), muzikos instrumentas – dumplinis hemiidiofonas su laisvaisiais (šokčiojančiais) liežuvėliais. Armoniką sudaro du puskorpusiai, sujungti dumplėmis. Abiejuose puskorpusiuose įtaisytos klaviatūros.
Europoje labiausiai paplitę šie rankinių armonikų tipai: vokiškoji armonika, Vienos armonika ir Vienos armonikos tipo Peterburgo armonika.
1822 m. Berlyne rankinės armonikos prototipą (tik su melodine kairiąja klaviatūra) sukonstravo C. F. L. Buschmannas ir pavadino rankine eolina. 1829 m. Vienoje C. Demianas patobulino Buschmanno instrumentą – pridėjo gatavų mažorinių akordų klaviatūrą. Vėliau tobulinamą rankinę eoliną imta vadinti vokiškąja armonika, o Demiano akordeoną – Vienos armonika. Kai kuriose šalyse sukonstruotos nacionalinės armonikos turi tų šalių liaudies muzikai būdingus garsaeilius. Tokios yra kai kurios rusiškosios, marių, čiuvašų, totorių, Užkaukazės ir arabų tautų armonikos.
Lietuvoje armonika paplito nuo XIX a. vid. Daugiausia armonikų į Lietuvą pateko iš Vokietijos ir Austrijos, mažiau iš Rusijos ir Italijos. Sovietų okupacijos metais paplito standartizuota rusiškoji armonika, vienodai skambanti tempiant ir glaudžiant dumples.
Muziejaus video archyvo filmukas apie šią armoniką:
ĮDOMYBĖS
* XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos.
* Nematerialaus kultūros paveldo vertybe yra pirpažintas rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika.
* Lietuvoje, rašytiniuose šaltiniuose armonika pirmą kartą paminėta 1853 m., kai mokymąsi ja groti aprašė A. Baranauskas.
* Kernavėje yra įkurtas armonikų muziejus.
* Žymiausi armonikų meistrai Lietuvoje buvo: M. Savickas, M. Kavaliūnas, J. Sipavčius, J. Taraila, L. Jurevičius ir J. Griškevičius.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/armonika/
https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/iamzinti-armonikos-garsai.d?id=23114119
