EKSPONATŲ ISTORIJOS - Art deco stiliaus kavos servizas (1938-1945 m.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas Austrijos įmonės „MZ ALTROHLAU“ porcelianinis kavos servizas, kurį sudaro: kavinukas, ąsotėlis grietinėlei ir cukrinė.
1938-1945 m. Išmatavimai: 20x17x6 cm, 12x11x5 cm, 12x13x7 cm.
UkKM 4525-4527 D-589-59
Art deco stiliaus pradžia Europoje yra laikomas XX a. 1 deš., kai baigėsi art nouveau (1890-1910) ir prasidėjo art deco klestėjimas. Šis naujasis stilius kitaip dar vadinamas „Moderno stilius“ (angl. „Style Moderne“) reiškė atgimimą ir ekonomikos augimą. Art deco (pranc. trumpinys iš art décoratif – dekoratyvinis menas) yra XX a. 3–4 deš. meno kryptis. Terminas kilo iš 1925 m. Paryžiuje surengtos Tarptautinės dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodos (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes) pavadinimo. Naujasis stilius buvo ypač ryškus architektūroje ir interjere. Tai buvo svajonių, vilčių, spontaniško ir prabangaus gyvenimo stilius, kurio klestėjimo pabaiga sutapo su antrojo pasaulinio karo pradžia.
Lietuvoje art deco stilius pasirodo maždaug XX a. 3 deš. pabaigoje. Plačiai pasireiškė taikomojoje grafikoje, įvairių produktų reklamose bei spaudoje ir yra atpažįstamas iš modernių stilizuotų šriftų, technikos naujoves reklamuojančių atvaizdų, įvairių geometrizuotų formų. Stiliaus ornamentika pastebima menininkų ir baldininkų kūryboje, kurie savo kūriniuose naudojo dekoratyvias, geometrines formas, ornamentą, efektingus kontrastingų, dažniausiai ryškių spalvų derinius.
ĮDOMYBĖS
* Art deco laikoma viena įtakingiausių XX a. taikomojo meno krypčių, kuriai tarptautinį pripažinimą ir klestėjimą davė įvairios istorinės, kultūrinės, socialinės ir net ekonominės aplinkybės.
* Art deco, kaip naujasis XX a. stiliaus, išreiškė technologijų pergalę ir tikėjimą progresu, tam pasitelkdamas platų geometrinių formų ir tiesių linijų ritmą, kuris subtiliai varijuodavo su įkvėpimo šaltiniais tapusiais senųjų civilizacijų ir kultūrų simboliais.
* Stiliaus tolimesniam klestėjimui Europoje įtakos davė ne tik modernizmo idėjos, bet ir Anglijoje atsiradęs menų ir amatų judėjimas (ang. arts and crafts).
* Art deco stiliaus pagrindiniais ornamentų motyvais tapę zigzagai, rombai, laužytos strėlės ir spinduliai, atspindėjo novatoriškas orientacijas, kartu išreiškiant laikmečio veržlumą.
* Tarpukaryje Lietuvoje vyko dar vienas svarbus faktorius, kuris lietuviškąjį art deco stilių pavertė išskirtiniu – tai bandymas ieškoti tautinio stiliaus. O tautinio stiliaus paieškos ir art deco jungimas geriausiai pasireiškė baldų gamyboje.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.interjeras.lt/naujiena/art-deco-atgimimas-xxi-a-interjere-40i-dalis41
https://www.vle.lt/straipsnis/art-deco/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Art_Deco
EKSPONATŲ ISTORIJOS – grifelinė lentelė. XX a. pr. Naudota Ukmergės mieste
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma grifelinė lentelė. XX a. pr. Naudota Ukmergės mieste. 22,5x15,5 cm.
UkKM 4314 IE-691
Grifelinės lentelės pavadinimas kilęs nuo grifelinio rašiklio, kuriuo rašydavo skalūno lentelėje, pavadinimo. Grifelis (vok. Griffel) – juodojo skalūno lazdelė.
Grifelinė lentelė – tai rašymo lentelė pagaminta iš mažo, lygaus, plokščio juodojo skalūno akmens lakšto, kuris įrėmintas mediniame rėmelyje. Rašymui naudota minkštesnė, šviesesnės spalvos skalūno lazdelė-rašiklis. Lentelė valyta audinio skiaute.
Tiksliai nėra žinoma, kada skalūno lakštas pradėtas naudoti kaip rašymo lentelė. Galima rasti užuominų, kad ant jo buvo rašoma XIV a. Įrodymai liudija, kad XVI – XVII a. skalūno lakštas jau naudotas kaip rašymo lentelė. XVIII a. pab. toks rašymo būdas dar labiau išplito, nes jūrų ir sausumos transporto raida leido laipsniškai plėsti skalūno karjerų gavybą Velse ir išaugti nemažai skalūno dirbtuvių pramonei. Skalūno lakšto lentelė tapo svarbiu įrankiu, kurį jūrininkai naudojo norėdami apskaičiuoti savo geografinę padėtį jūroje, pramonės darbuotojai – norėdami sekti prekes.
Kartais kelios skalūno lentelės buvo surišamos į „knygą“, o ant skalūno paviršiaus buvo išraižytos horizontalios linijos, kad būtų galima tvarkingai rašyti ranka.
Laikui bėgant skalūno lentelė tobulėjo. Dėl medinio rėmelio ji tapo tvirtesnė. Tokios grifelinės lentelės, kaip ši, naudotos mokyklose XIX a. pab. – XX a. pr. Dėl mažos kainos ir paprasto naudojimo ji tapo pagrindine mokymo priemone, kad nebūtų švaistomas brangus ir sunkiai gaunamas popierius. Vaikai turėjo savo lentelę, kurią kasdien nešdavosi į mokyklą. Naudota ji rašymui ir aritmetikai. Atliktą užduotį mokiniai parodydavo mokytojui patvirtinti arba pataisyti. Grifelinės lentelės naudotos daug kartų, nes raštą galima nuvalyti audinio skiaute.
„Nuvalyti grifelinę lentelę“ reiškia pamiršti visas praeities klaidas ir pradėti iš naujo.
Vėliau grifelines lenteles pakeitė modernesnės mokymo priemonės.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://en-m-wikipedia-org.translate.goog/wiki/Slate_(writing)?_x_tr_sl=en&_x_tr_tl=lt&_x_tr_hl=lt&_x_tr_pto=sc
https://lt.wikipedia.org/wiki/Skal%C5%ABnai
https://www.slateplate.com/pages/all-about-slate
EKSPONATŲ ISTORIJOS – armonika (meistras Jurevičius, apie 1932 m.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma armonika, mediniais rėmais. Galai pjaustyti ažūru, ornamentuoti, daryti iš faneros. Mediniai rėmai puošti geležiniais apkaustėliais. Gaminta meistro Jurevičiaus apie 1932 m. Ilgis -30 cm, plotis -31,5 cm.
UkKM 6792 IE-1255
Armonika
Armònika (vok. Handharmonika), muzikos instrumentas – dumplinis hemiidiofonas su laisvaisiais (šokčiojančiais) liežuvėliais. Armoniką sudaro du puskorpusiai, sujungti dumplėmis. Abiejuose puskorpusiuose įtaisytos klaviatūros.
Europoje labiausiai paplitę šie rankinių armonikų tipai: vokiškoji armonika, Vienos armonika ir Vienos armonikos tipo Peterburgo armonika.
1822 m. Berlyne rankinės armonikos prototipą (tik su melodine kairiąja klaviatūra) sukonstravo C. F. L. Buschmannas ir pavadino rankine eolina. 1829 m. Vienoje C. Demianas patobulino Buschmanno instrumentą – pridėjo gatavų mažorinių akordų klaviatūrą. Vėliau tobulinamą rankinę eoliną imta vadinti vokiškąja armonika, o Demiano akordeoną – Vienos armonika. Kai kuriose šalyse sukonstruotos nacionalinės armonikos turi tų šalių liaudies muzikai būdingus garsaeilius. Tokios yra kai kurios rusiškosios, marių, čiuvašų, totorių, Užkaukazės ir arabų tautų armonikos.
Lietuvoje armonika paplito nuo XIX a. vid. Daugiausia armonikų į Lietuvą pateko iš Vokietijos ir Austrijos, mažiau iš Rusijos ir Italijos. Sovietų okupacijos metais paplito standartizuota rusiškoji armonika, vienodai skambanti tempiant ir glaudžiant dumples.
Muziejaus video archyvo filmukas apie šią armoniką:
ĮDOMYBĖS
* XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos.
* Nematerialaus kultūros paveldo vertybe yra pirpažintas rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika.
* Lietuvoje, rašytiniuose šaltiniuose armonika pirmą kartą paminėta 1853 m., kai mokymąsi ja groti aprašė A. Baranauskas.
* Kernavėje yra įkurtas armonikų muziejus.
* Žymiausi armonikų meistrai Lietuvoje buvo: M. Savickas, M. Kavaliūnas, J. Sipavčius, J. Taraila, L. Jurevičius ir J. Griškevičius.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/armonika/
https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/iamzinti-armonikos-garsai.d?id=23114119
EKSPONATŲ ISTORIJOS – koklis (XVIII a. pab.–XIX a., Ukmergė.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kampinio karnizinio koklio fragmentas. Keramika. XVIII a. pab.–XIX a. Rasta Bažnyčios g. 6, Ukmergės m. Aukštis – 143 mm, plotis – 141 mm.
UkKM 25079 A-3174
KOKLIS
Kokliai – keramikos dirbiniai šildymo krosnių sienelėms formuoti, skirti židinių ir kitų šildomų paviršių apdailai. Būna įvairių formų, nedekoruoti ir puošti reljefinėmis bei tapytomis figūrinėmis kompozicijomis, augaliniais bei geometriniais ornamentais, neglazūruoti ir dengti spalvota glazūra, kartais emaliu. Gaminami rankomis arba presuojami iš lengvai lydomo plastiško molio, džiovinami, degami 900–1000 °C temperatūroje 2 kartus (prieš glazūravimą ir po jo).
Kokliai krosnims pradėti naudoti VIII–IX a. Alpių regione ir dabartinės Vokietijos pietinėje dalyje, XI–XII a. paplito Šiaurės Europoje. XIII–XIV a. koklinės šildymo krosnys tapo svarbiu dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje. Kokliai dekoruoti herbais, įvairių šventųjų, angelų, riterių figūromis, religinių, alegorinėmis kompozicijomis, ornamentais.
Ankstyviausi kokliai – puodyniniai (puodynės formos), be glazūros, nedekoruoti. Vėliau plito vazoniniai, dubeniniai kokliai. XV a.–XVI a. pr. gaminti grotiniai ažūriniai (puodyninių ar dubeninių koklių kiaurymę uždengiant moline ažūrine plokštele) ir dideli nišiniai loviniai (cilindro formos koklį perpjovus pusiau ir aprėminus) kokliai. Šiuo laikotarpiu susiformavo plokštiniai kokliai, sudaryti iš 2 dalių: keturkampės plokštelės, kurioje iš medinės ar molinės formos (matricos) atspaudžiami dekoro motyvai, ir prie jos nugarėlės tvirtinamo žiesto kaklelio (rumfos). Krosnies kampams, kai kurioms jos dalims paryškinti, viršūnei užbaigti buvo skirti specialūs įvairių matmenų ir formos (stačiakampiai, trikampiai, profiliuoti) kampiniai, friziniai karniziniai, karūniniai kokliai.
Kokliai Lietuvoje
Lietuvoje koklinės krosnys žinomos nuo XIV a. pab. Pirmieji kokliai, manoma, buvo įvežti iš Vidurio Europos (Čekijos, Lenkijos). XV–XVII a. koklius gamino puodžiai koklininkai puodžių dirbtuvėse (vėliau cechuose) prie dvarų, pilių, miestuose. Ankstyviausi buvo neglazūruoti puodyniniai, vėliau plito vazoniniai, dubeniniai kokliai, kartais dekoruoti pirštų įspaudomis (rozete, apskritimais). Šių koklių krosnys Lietuvoje (nereprezentacinėse patalpose) statytos ilgai – nuo XIV a. pab. iki XVII a., kai kur iki XIX amžiaus. XV a. pradėti gaminti plokštiniai kokliai, nuo XV a. vid. plito nišiniai loviniai, grotiniai-ažūriniai kokliai.
XV a. pab.–XVII a. kokliai glazūruoti ryškiomis spalvomis, dekoruoti heraldiniais motyvais, komponuoti realūs ir simboliniai portretai, bibliniai atvaizdai, pasakų, medžioklės, riterių kovų siužetai, augaliniai ir geometriniai ornamentai. XVIII a. koklių reljefinį dekorą pakeitė tapyti augaliniai motyvai, siužetinės kompozicijos.
XVIII a. II p.–XIX a. I p. labai paplitus fajansui spalvotus koklius pakeitė baltu emaliu dengti plokštieji kokliai, krosnys statytos taisyklingų formų, atskiroms jos dalims (karūnai, kampams, karnizams) gaminti puošnūs dideli ornamentu dekoruoti kokliai. XIX a. pab.–XX a. pr. moderno stiliaus interjeruose puošnūs ir spalvingi kokliai dekoruoti augaliniais motyvais. XX a. pramoniniu būdu gaminti ne tokie meniški plokštieji kokliai, kartais su stilizuotu reljefiniu ornamentu, dengti viena spalva (dažniausiai balta, ruda ar žalia).
ĮDOMYBĖS
* Vilniaus Žemutinėje pilyje surinkta XIV a. pab.–XVII a. pr. koklių kolekcija – viena didžiausių Europoje.
* Koklių kaina viduramžiais buvo itin didelė, nes dažniausiai koklių likučiai aptinkami tik pilių ar didžiausių dvarų griuvėsiuose. Retas eilinis valstietis galėdavo sau leisti dekoruoti savo krosnį kokliais.
* Be pagrindinės savo paskirties – patalpų šildymo, krosnys atliko dar keletą labai svarbių funkcijų: švietimo-edukacinę – dėl dailės kūrinių imitavimo kokliuose; reprezentacinę – dėl jų puošyboje naudojamų heraldinių motyvų ir pačios krosnies dekoratyvumo.
* Krosnis dažniausiai stovėdavo patalpos kampe, todėl iš centrinės patalpos dalies nematomos krosnies sienos neretai būdavo statomos iš neglazūruotų koklių.
* Lietuvos koklių dekoravimui įtaką darė populiarūs Europoje siužetai ir ornamentai, kurie plito per dailės kūrinius, grafikos lakštus, knygas, keliaujančius amatininkus.
* Visų tipų kokliai buvo atspaudžiami naudojant iš anksto pagamintą medinę, varinę arba molinę formą – matricą. Pirmiausia molyje įspausdavo visą matricos vaizdą ir tik paskui koklio plokštės ruošinį supjaustydavo pagal vienai ar kitai krosniai reikalingų koklių matmenis.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/kokliai/
https://sekunde.lt/leidinys/old_turinys/renesanso-puodziu-sedevras-koklines-krosnys/
http://www.euro-2012.lt/kokliu-istorija-lietuvoje
EKSPONATŲ ISTORIJOS – šiaudinis sodas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas šiaudinis sodas, dekoruotas paukštelių figūromis. Rištas Danutės Atkočiūnaitės. 2001 m. Ilgis – 59 cm, plotis – 48 cm.
UkKM 17760 D-1417
Šiaudinis sodas
Šiaudiniai sodai yra viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusios sudėtingesnės struktūros, taip pat sutinkamos žvaigždės, skritulio formos. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Puošiami jie tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais. Sakrali ir sodo rišimo medžiaga. Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį, nes jis užaugina, išsūpuoja varpą ir subrandina grūdą, kurį pasėjus prasideda naujas gyvenimo ratas. Kitąmet atgimsta nauju derliumi, pakildamas iš žemės – išauga naujas daigas, kuris maitina žmones. Tokiu būdu šiaudas jungia požemį ir dangų. Manoma, kad aukso spalvos stiebuose yra sukaupta daug saulės energijos ir į namus jie atneša laimę bei harmoniją.
Sodo pavadinimas kildinamas iš jau nebevartojamo būdvardžio „sodnus“, kuris turi kelias prasmes: tas, kuris lengvai susispaudžia, skaidrus ir švelnus, romus. Kabantys šiaudiniai namų papuošimai ne tik Lietuvos liaudies meno paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą ir tradicijas.
Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Taip pat būdavo veriami ruošiantis didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms bei Velykoms ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą. Šiaudinius sodus dovanodavo per vestuves naujai besikuriančiai šeimai.
ĮDOMYBĖS
* Seniausias sodas, kuriam yra apie 100 metų, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jis surištas iš storų apie 30 cm ilgio šiaudelių.
* Įvairiose etnografinėse srityse sodas vadinamas skirtingai: liktorius, voras, pajonkas, dangus, rojus, sietynas, reketukas, krijelis, aitvaras, miestas, žarondėlis ir kt.
* Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, sodas yra slavų kultūros palikimas. Kiti teigia, kad sodų pynimo tradicija priklauso baltams. Tačiau soduose atsispindi svarbiausi senosios Lietuvos kultūros motyvai, kurie savo prasme susipina su pagonybe ir krikščionybe.
* Pakabintas palubėje sodas būtinai turėjo suktis: kuo greičiau, tuo geriau – buvo tikima, jog besisukantis sodas ne tik apvalo, bet ir pripildo namus gera energija, suteikia harmonijos, sutarimo ir tvarkos.
* Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.
* 2016 m. lietuvio sukurtas sodas, kurio tūris buvo 1,64 kubinių metrų, buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą.
* Sodai ir jų rišimo tradicija buvo paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje – šiaurės rytų ir rytų Lietuvoje.
* Paprotys puošti patalpas sodu buvo paplitęs ir Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, skandinavų, slavų kraštuose bei kitur.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.kumutis.lt/produktas/siaudinis-sodas-2/
https://savadas.lnkc.lt/saudiniai_sodai.html
https://www.etno.lt/straipsniai/841-siaudinis-sodas-materija-ir-dvasia-sujungiantis-pasaulio-modelis
EKSPONATŲ ISTORIJOS – paskutinis meteoritas Lietuvoje (nuolauža, rasta Žemaitkiemio sen.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma meteorito nuolauža, rasta Klepšių k., Žemaitkiemio sen., Ukmergės r. Dydis 5,5x7 cm.
UkKM 16714 G-93
Žemaitkiemio meteoritas – paskutinis Lietuvoje
1933 m. vasario 2 d., apie 20 val. 30 min., tarp dviejų netoli Žemaitkiemio miestelio esančių kaimų – Kliepšių ir Rundžių, pastebėtas gan retas reiškinys – iš dangaus pasipylė meteoritų lietus. To meto spauda rašė, jog atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau netrukus viskas tapo kur kas aiškiau ir šis neįprastas reiškinys pavadintas Žemaitkiemio meteoritu.
Lietuvoje iš viso per pastaruosius beveik 150 metų regėti ir rasti keturi meteoritai:
Juodžių – kritęs 1877 m. birželio 17 d. Panevėžio r.;
Akmenės – oficialiuose dokumentuose minimas 1908 m. gegužės 25 d.;
Andrioniškio – žemę pasiekęs 1929 m. vasario 9 d. Anykščių r.;
Žemaitkiemio meteoritas, kuris yra ne tik didžiausias, bet ir paskutinis.
Vėliau šių kosminių kūnų kritimo atvejų šalyje neužfiksuota.
Praėjus vos kelioms dienoms po meteorito nukritimo gamtos mokslų daktaras, fizikas, geologas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mykolas Kaveckis (1889–1969) organizavo paieškų ekspediciją.
Žemaitkiemio meteorito dalys buvo rastos labai greitai, kadangi jų paiešką lengvino žemės paviršių nuklojusi plona sniego danga. Iš viso tuomet pievose ir laukuose, sodybų teritorijose bei Kliepšių ežero pakrantėje rasta 20 meteorito gabalų, kurių didžiausias svėrė 7,3 kg, o bendra radinių masė siekė virš 42 kg, išsibarsčiusių beveik apskritos formos plote, kurio skersmuo – maždaug 2,5 km. Keli gabalai pramušė ledą ir atsidūrė ežero dugne. Mokslininko manymu, pilnas Žemaitkiemio meteorito svoris turėtų būti virš 50 kg.
Išsamūs M. Kaveckio atlikti tyrimai parodė, jog Žemaitkiemio meteoritas akmeninis – apytiksliai 83,5 procento šio kosminio kūno sudaro silikatinės kilmės medžiaga, o 16,5 procento – metalų priemaišos. Taip pat mokslininkas darė prielaidą, jog meteoritų amžius atitinka Žemės amžių.
Šiuo metu Žemaitkiemio meteorito pavyzdžiai yra saugomi Gamtos istorijos muziejuje Londone, Rusijos MA Vernadskio institute, Čekijos nacionaliniame muziejuje Prahoje, Lietuvos Geologijos ir geografijos instituto Mineralų muziejuje, Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus Geologijos ir mineralogijos katedros meteoritų kolekcijoje bei Ukmergės kraštotyros muziejuje.
ĮDOMYBĖS
* M. Kaveckio ataskaitoje paminėta, jog liudininkų pasakojimais vasario 2-osios vakarą, apie 20 val. 30 min., rytinė horizonto dalis staiga nušvito, gyventojai išgirdo ūžimą, šnypštimą, perkūniją primenantį dundėjimą, įvairaus garsumo trenksmus bei sprogimus. Reiškinys truko vos kelias dešimtis sekundžių, po to viskas nurimo.
* Žemaitkiemio meteoritas priklauso paprastiesiems, L6 klasės akmeniniams chondritams (chondritas (gr. chondros) – kruopelė, grūdelis; apie 85% akmeninių meteoritų yra chondritai). Meteoritas sudarytas iš olivino chondrulių ir labai smulkios pagrindinės masės, kurioje yra olivino1 ir pirokseno2 kristalų bei jų nuolaužų.
* Olivinas ir piroksenas yra pagrindiniai mineralai sudarantys viršutinę Žemės mantijos dalį.
1. Olivinas (lot. oliva − alyvmedis) – magminės kilmės, vienas iš svarbiausių intruzinių bazinių (olivino gabrų ir bazaltų) ir ultrabazinių (dunitų, peridotitų) uolienų mineralų, t. p. dažnai randamas akmeniniuose meteorituose. Spalva nuo gelsvai žalios iki žalsvai juodos, būna bespalvių ir skaidrių. Naudojamas ugniai atsparioms medžiagoms gaminti. Lietuvoje olivino yra kristalinio pamato uolienose.
2. Piroksenų pavadinimas kilo nuo graikiškų žodžių „ugnis“ ir „keistas“, reiškiančius keistus kristalus, įsiterpusius vulkaninėje lavoje. Piroksenai svarbi uolienas formuojančių silikatinių mineralų grupė, randama magminėse ir metamorfinėse uolienose.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.gzeme.lt/2021/01/19/zemaitkiemio-meteoritas-paskutinis-lietuvoje/
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDemaitkiemio_meteoritas
https://www.vle.lt/straipsnis/olivinas/
https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Chondritas
